Tinginystė

Mes įpratome tinginystę laikyti trūkumu. „Ką man daryti su savo tinginyste, ji gimė anksčiau nei aš…“, „Jis nenori ruošti pamokų – tingi!“ Dauguma mūsų norėtų išsivaduoti iš šio „trūkumo“ ir to paties išmokyti savo vaikus – ne tingėti, o dirbti. Tačiau ar verta tai daryti? Juk mūsų gyvenime tinginystės vaidmuo labai didelis. Ji kaip lakmuso popierėlis parodo, ką mes norime daryti, o ką darome per jėgą, versdami save. Kiek tai efektyvu? Kuo gali padėti visos tiesos apie tinginystę žinojimas? Pasvarstykime. Kaip žinia, samprata „tinginystė“ mūsų visuomenėje anaiptol negiriama. Naudojame šį žodį, jei norime įvertinti mažą žmogaus efektyvumą, jį sukritikuoti, o gal ir įžeisti. Žodyne ši savybė apibūdinama taip: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti“. Atrodytų, jei jau taip, ką čia bepridursi? Ar gali būti kažkas gero ir šviesaus? Siūlome pradėti nuo klasifikacijos. Juk tinginystė, kaip ir bet kokia kita savybė, turi gausybę variacijų. Ar jums, mieli skaitytojai, žinoma, kad būtent tingus žmogus sugalvojo visa tai, kas leidžia racionaliai panaudoti jėgas ir laiką? Nuo rato iki interneto. Ar galime pavadinti išradėją – žmogų, galintį metų metais siekti įgyvendinti svajonę – tinginiu? Vargu. Veikiau tai ne tinginystė, o noras rasti trumpesnį kelią į problemos sprendimą, išspręsti ją pačiu efektyviausiu būdu. Prisiminkite, kaip dažnai gyvenime susiduriame su žmonėmis, kurie, gavę užduotį, neskuba jos įvykdyti.

Nieko neveikdamas žmogus gali susirgti. Nes jis nerealizuoja savęs, jaučiasi nelaimingas. Tas nieko neveikimas gali parodyti, kad žmogus turi gilesnių psichologinių problemų. Kaip teigia psichologė-psichoterapeutė Loreta Dieliautienė, kartais prie tinginystės priveda neišspręsti vidiniai konfliktai. Kai jie išsprendžiami (jei žmogus dirba su savimi), pajudama pirmyn. Tam, kad mes gyventume visavertiškai, turime nuolat save kurti. Tobulėti, siekti kažko. Tai suteikia gyvenimo džiaugsmo ir pilnatvės. Anot psichologės, labai svarbu, ką mes vadiname ta tinginyste. Nes labai dažnai mes tuos terminus painiojame. „Šiuo terminu dažnai vadiname elementarų žmogaus atsipalaidavimą,“ – teigia ji. Šiais laikais žmonės, apimti įtampos, mano, kad visuomet reikia kažką daryti, kažką veikti ir bet koks sustojimas gali būti vadinamas tinginyste. „Yra tekę sutikti pacientų, kurie ilgą laiką gyveno nuolat bėgdami, įsitempę, nemokėjo ilsėtis, neįvertino savo fizinės ir psichonės būklės, kol galiausiai susirgo, juos ištiko infarktas, insultas ar kitos ligos,“ – teigia psichologė. Neretai žmogus neleidžia sau sustoti ir atsipalaiduoti, nes jis bet kokį pasyvumą laiko didele silpnybe, tinginyste ir į tai žiūri labai negatyviai. Buitine prasme tinginyste vadiname požiūrį: „kam daryti kokius nors veiksmus, jei juos gali padaryti kitas”. Tai gali pasitaikyti bet kam. Tarkime, tinginystė gali pasireikšti vaikystėje, kai nėra ugdomas vaiko darbštumas, pareigingumas.

Ryte džiaugsmingai bėgantis į vaikų darželį ar mokyklą vaikas yra veikiau tėvų svajonė. O realybėje dėl pamokų jis nepasirengęs atsisakyti žaidimų ir pramogų. Nejaugi vaikų nenoro mokytis priežastis – tik tinginystė? Priežasčių, dėl kurių mūsų atžalos be ypatingo entuziazmo susirenka į klases, gali būti daugybė: ir blogi santykiai su bendraamžiais, ir konfliktai su mokytojais, ir sunkus adaptavimosi periodas naujame kolektyve… Ar maža gali būti vaikiškų baimių ir paaugliškų problemų, kurių suaugusieji nė neįtaria esant! Gal geriau, prieš bardami vaiką už stropumo stoką, pabandykite išsiaiškinti tikrąją vaiko užsispyrimo priežastį? Kartais į vaikų darželį vaikas eina su ašaromis. Jis nesupranta, kodėl reikia išsiskirti su mama, paklusti svetimai tetai, pagal komandą praustis ir sėsti ant puodo. Kontrastas tarp ramios namų aplinkos, kur visi paklūsta vaiko norams, ir griežtos darželio drausmės verčia mažylį protestuoti. Pedagogų nuomone, geriausiai darželyje adaptuojasi 3-4 metų vaikai. Jaunesni dar nesugeba įvertinti bendravimo su bendraamžiais privalumų, o 5-6 metų vaikui jau sunku nugalėti savo egocentriškumą. Ką gi, tėvams tenka kasdien įrodinėti savo atžalai vaikų darželio būtinybę jo gyvenime. Palyginkite tai su savo darbu: jums taip pat kartais nesinori ten eiti, tačiau reikia. Juk privalote uždirbti pinigų žaislams ir kitiems svarbiems daiktams. Vaikų darželis vaikui — darbas.

Elektrėniškis biomedicinos dr. Jonas Skonsmanas – dažnas sveikuolių renginių dalyvis ir net mecenatas: vaišina atsivežtinėmis salotomis su neįprasto skonio padažais, į kuriuos vien pažvelgus seilė nutįsta. Be to, dar nustebina nematyta vaško ugnies procedūra. Biomedicinos daktaras tvirtina, kad būtent jo paties užauginti prieskoniniai augalai ir kiti žalumynai, archajiškos liaudies medicinos procedūros, plaukiojimas baseine padėjo jam atsikratyti ligų ir nejausti 70 metų naštos. “Didžiausia liga, kuri dažnai kankina mane, – tai tinginystė, – tvirtino besišypsantis tvirto kūno sudėjimo, pliktelėjęs vyriškis. – Aš su ja nesigalynėju: jei norisi padrybsoti ant sofutės, tai ir padrybsau. Kadangi keliuosi labai anksti, tai turiu laiko pamedituoti, neskubėdamas papusryčiauti, nueiti į baseiną paplaukioti. Diena prabėga nepastebimai, nes iki šiol turiu užsiėmimo darže, kai saulė nutirpdo sniegą”. Jonas Skonsmanas tvirtino susirūpinęs sveikata prieš septynerius metus, kai patyrė žarnyno operaciją ir pats stojosi ant kojų vaduodamasis iš gydytojų neteisingai diagnozuotos ligos gniaužtų. Jis pradėjo auginti dar neįprastus lietuvių daržuose augalus, domėtis jų profilaktinėmis ir gydomosiomis savybėmis. Paties užaugintus ir išdžiovintus augalus dėjo į patiekalus, gėrė ir jų arbatas.

Kiek dažnai teko girdėti, kad esate tinginys? Beje, tinginys pagal wiki – tai saldus šokoladinis desertas. Ne visai tinkantis apibrėžimas, todėl pakapstęs giliau, radau dar įdomesnių apibrėžimų. Bet supratau viena, kad tas, kas nedirba, tas kažko nevalgo. Kažkaip sovietiškai nuskambėjo. O kaip socializmas supranta darbą? Kas nežino, gali nueiti prie Žalijoo tilto Vilniuje į skulptūras pažiūrėti. Jeigu dirbi, tai turi būti fizinis darbas ir dar būtinai didvyriškas. Bet tada tie visi mokslininkai, kurie nieko sunkesnio už tušinuką į rankas per visą gyvenimą nėra paėmę, ir dar tonas popieriaus išgadinę, ar galima sakyti, kad jie dirba ir netinginiauja? Na, kadangi mažai uždirba, tai galima priskirti proletoriatinei inteligentijai. Kaip ir iš principo darbininkai, nes yra samdomi darbuotojai. Leidžia mokesčių pinigus, kaip ir kiti valdininkai. Negi valdininką galima pavadinti tinginiu? Reiškia, darbštuolis, tikrai ne tinginys. Ir čia ateina verslininko eilė, jį iškarto galime išvadinti… Viskas gražiai sudėta, čia. Būtų galima juos susodinti, bet kad jau labai daug mokesčių moka. Reiškia, reiktų kažkam priskirti, tegul būna vertelga. Vertelga turbūt nuo žodžio verstis, kaip judėti. O jeigu juda, reiškia dirba, na, ir vėl ne tinginys. Bet jeigu aš toliau taip žiūrėsiu, tai visai nebeliks ką apkaltinti tinginyste. O gal galima pensininkus apvadinti? Kažkaip negraža, visa gyvenimą dirbai, tai turi būti laikas, kada gali užsiimti kuo nori!

Galbūt jis naikina tavo sielą tau nė nenutuokiant? Tinginystė. Viena iš septynių mirtinų nuodėmių. Daugeliui mūsų ji pati mirtiniausia. Mūsų dvidešimt keturių valandų per parą septynių dienų per savaitę „Red Bull“ pasaulyje galime tartis tinginystei turį imunitetą. Akivaizdu, kad mūsų kultūrai nestinga persidirbimo sukeltų opų. Tačiau tinginystė neturi nieko bendro su tinginiavimu. Tinginystė – tai uolus atsidavimas trivialumui, ir jis vienodai užkrečia tiek fanatiką, tiek abejingąjį. Prieš kelerius metus Niujorke viena moteris buvo užpulta prie pat savo namų. Užpuolikas dūrė jai peiliu, pagrobė keturiasdešimt devynis dolerius ir pabėgo. Auka buvo sužeista. Ji negalėjo pajudėti. Gulėdama kraujo klane, ji ėmė šauktis pagalbos. Ji šaukė daugiau nei dvidešimt minučių, bet visame name neatsirado nė vieno, kuris būtų ko nors ėmęsis. Tada vėl pasirodė užpuolikas. Jis buvo nesveikas. Važiuodamas pro nusikaltimo vietą ir pamatęs, kad moteris vis dar ten, jis iššoko iš savo automobilio ir ją pribaigė. Kai policija apklausė to daugiabučio gyventojus, daugelis jų sakė, kad išgirdę šauksmus garsiau paleido radiją. Vienas vyrukas pakilo iš lovos, riktelėjo pro langą ir vėl nuėjo miegoti. Iš viso moters šauksmą girdėjo trisdešimt aštuoni to namo gyventojai. Ir visi trisdešimt aštuoni nieko nedarė. Tinginystė nėra tinginiavimas. Ne laiko skyrimas poilsiui, ne nepakankamos pastangos būti geru mažuoju kapitalistu.

Užgriuvus savaitgaliui jau kuris laikas nuoširdžiai tinginiauju. Mentalinė prievolė kažką veikti spaudžia smegenis, tačiau veltėdžiavimo malonumas neleidžia užsimiršti – dirbi, kad gyventum, o ne gyveni, kad dirbtum. Nors su neveiklumu siejama daug blogybių (prarasti pinigai, ekonominis nuosmukis, žuvusieji keliuose ir t. t.), tačiau, sutikite, tykus sėdėjimas ant upės kranto nežinia kur lekiančiame pasaulyje yra keistokas, bet žavus. Išoriškai tinginiavimas gali būti painiojamas su rytiečių dvasinėmis praktikomis, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Kad ir ką kalbėtų visokio plauko jogai, tai chi mėgėjai ir Rytų kovos menų praktikuotojai, tačiau jų užsiėmimai visada turi tikslą. Tinginystei jo nereikia. Ji pati yra tikslas. Dzen meistras niekada nebus tinginys, užtat prakilnus tinginiautojas tapti dzen meistru gali be didelių pastangų. Metafiziniu požiūriu pozityvi tinginystė yra pauzės atitikmuo. Nieko nėra geriau už mąslų „durniaus voliojimą”. Tinkamai tinginiaujant išsivaduojama iš rutinos despotizmo ir kasdieniniai darbai paleidžia iš savo gniaužtų vargšą pilkybės nukamuotą žmogų. Patinginiavus žvilgsnis aštrėja, nuvalomos dulkės nuo dvasinių jutiklių ir pasaulis nušvinta kitomis spalvomis. Tačiau reikia būti budriems – tinginystė nuolat veržiasi tapti griaunančia jėga. Beprasmis dėbsojimas spoksant į televizorių su gėralo skardine rankoje nėra pozityvioji tinginystė. Jos esmių esmė – virsti kuriančiuoju gyvenimo vektoriumi, kurio smaigalys rodo asmens tobulėjimo kryptį.

Namuose – netvarka, turite daugybę reikalų, tačiau nesinori net išlipti iš lovos ir papusryčiauti. Pažįstamas jausmas? O tiksliau – ne jausmas, bet būsena. Tinginystė tiesiog įtraukia, taip apsunkindama gyvenimą ne tik jums, bet ir jūsų artimiesiems. Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra tinginystė ir kas ją lemia. Šios būsenos priežastys gali būti egoizmas, nusivylimas, valios nebuvimas ar charakterio silpnumas. Tačiau tingėjimas gali būti ir apsauginė organizmo reakcija, kurią sukelia fizinis ar protinis nuovargis. Ši tingėjimo rūšis būdinga energingiems, darbštiems žmonėms, kurie patys nežino, kada sustoti, kol jų neužklumpa palaiminga tinginystė. Egzistuoja keli tikrosios tinginystės pavidalai. Paprasčiausia forma – tai visiems pažįstamas nenoras kažką daryti. Su šiuo jausmu susiduriame dar vaikystėje, jį įveikti – nesudėtinga. Svarbiausia, ką šioje situacijoje gali padaryti suagusieji: tinkamai reaguoti į šią problemą ir nedarant spaudimo vaikui paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl mokytis yra svarbu. Jeigu vaiką versite ir bausite, jis ras daugybę priežasčių, kodėl jis neatliko vienos ar kitos užduoties, nenuėjo į treniruotę, nepadarė namų darbų. Suagusiųjų gyvenime tokio tingėjimo priežastis dažniausiai – netinkamai pasirinkta profesija (darbas) ir silpna valia. Veiksmingiausias būdas kovoti su tokiu tingėjimu – pakeisti darbą, surasti mėgstamą užsiėmimą, t.y. priversti save dirbti, kurti, veikti.

Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Vyrauja nuomonė, kad tinginys žmogus nieko gero nepasiekia gyvenime, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginiukus atsiliepiama ne kaip. Juk kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurtų apie tinginystę. Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokoma istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene… Tačiau pasirodo, kad kartais tinginystė gali būti ir labai naudinga… Šiandien tinginio sąvoka šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių laikų apibūdinimo. Jei „nesiplėšai“ dviejuose darbuose ir po darbo neleki dar kur papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla – gali būti pavadintas tinginiu. Tas pašėlęs gyvenimo tempas verčia visus ir visur skubėti. Tačiau kitaip mąstantis žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti pavadintas tinginiu, moka taupyti savo gyvenimo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad niekur neskubantis, nesiplėšantis, per daug nesiekiantis žmogus, gali daugiau laiko skirti sau. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai. Nieko neveikimas yra pats didžiausias žmogaus priešas.

Beprotiškai tingėjau rašyti šį straipsnį. Slankiojau po kambarius vieną kitą dulkę pavalydama. Surūkiau penkias cigaretes, dvidešimt kartų pasitikrinau paštą, per „Skype“ su drauge užsipliurpiau apie gyvenimo prasmę. Maudė galvą ir nebuvo įkvėpimo. O dar kaimynas sieną ėmė gręžt. Gal rytoj geriau pavyks susikaupti? Teisintis pačiai sau – vienintelė veikla, kuria užsiimt niekada netingiu. „Aš pavargusi“, „juk galiu pasižiūrėti įdomų filmą“, „prieš imantis sunkaus darbo reikia pailsėti“, „privalau skirti dėmesio draugams“ – tokios mintys kaip voratinkliai raizgo kiekvieno darbo pradžią. „Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs ritasi šokdams“, – šią Slunkiaus mintį galėčiau iškraigalioti ant sienos kaip savo moto. Vasaros saulelė manęs nebudina – tik į lauką traukia, kad galėčiau į šilto vėjo gūsius pasinert. Bet jei eisiu pasivaikščiot, sąžinė lyg kokia uodė kraują siurbs, kad nepradedu dirbti. Kur kas smagiau gurkšnot vyną, kai kompiuteryje jau guli parašytas tekstas. Kas per velniava ta tinginystė? Gal dėl šios ydos kalti mūsų protėvių genai? Jie nesimokė siekti ilgalaikių tikslų, taupė energiją ir iš urvų išropodavo tik tuomet, kai skrandis urgzti imdavo – tokių minčių prisiskaičiau internete. Žinoma, tai tik spėlionės – niekas nežino, kas darėsi tais urvinių laikais. Įdomiau, kas dabar vyksta tinguolių žmonių sielose. Gal ne veltui Tomas Akvinietis tinginystę laikė viena iš septynių didžiųjų nuodėmių?