Smalsumas

Dauguma žmonių yra smalsūs, bet jų smalsumas netarnauja asmeniniam tobulėjimui, nes jis ne ten nukreiptas. Pavadinčiau jį „kas“ smalsumu. Tai smalsumas, kurį patenkina žurnalas „Žmonės“, TV laidos apie įžymybes, katastrofų, nelaimių ir nusikaltimų kronikos laikraščiuose. Kaip vaikiškame žaidime jis ieško atsakymų į klausimus „kas? kada? su kuo? ką darė?“, bet neužduoda pačių svarbiausių klausimų – kaip? ir kodėl? Nors anglų kalboje yra posakis „curiosity killed the cat“, smalsumas yra geras dalykas. Smalsumas savaime yra optimistiškas, atviras pasauliui ir idėjoms dalykas, jis padeda efektyviai mokytis, greičiau įsisavinti gautas žinias, siekti daugiau ir atrasti kažką naują sau, o kartais – ir visai žmonijai. Sakoma, kad Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Smalsumas tapo pagrindiniu naujosios „pasidaryk pats“ bangos varikliu. Nepažįstu asmeniškai, bet manau, kad Vaidotas Kuzmarskis, [g12] velblogo ar Savel brain dump – tinklaraščių, dažnai rašančių apie įdomius savadarbius projektus, autoriai – yra smalsūs žmonės. Ne „kas“ smalsūs, o „kaip“ ir „kodėl“ smalsūs. Deja, „kas“ smalsumas yra daug labiau paplitęs. Nors ir suprantu paskalų pramoginę vertę, mane dažnai stebina tas „aukštuomenės stebėjimas“. Ką jis gali duoti pačiam žmogui? Pavydą, nepasitikėjimą savimi, nepilnavertiškumo jausmą? Paguodą dėl nykios buities?