Džiaugsmas slypi paprastume
| |

Džiaugsmas slypi paprastume

Pažvelk į šį mažą ir gležną, ką tik nuskintos gėlytės žiedelį, kurį aš tau dovanoju. Kokios mintys Tau kyla? Galbūt jokių… “Tai paprastas žiedas, kaip ir tūkstančiai kitų”, – pagalvosi. Bet man jis nepakartojamas ir vienintelis toks. Pabandyk ir tu išauginti tokią gėlytę. Iš pradžių pripildyk vazonėlį purios žemės, vėliau jose pasodink mažą sėkliukę (vėliau iš jos išaugs augalėlis). Kruopščiai prižiūrėk tą sėklą. Pastatyk vazonėlį tinkamoje vietoje, laistyk. Nejau nesidžiaugsi, kai išvysi mažą ir gležną daigelį? Ir ar nesidžiaugsi matydamas, kaip šis vis auga ir stiprėja, kasdien tampa vis tvirtesniu ir gražesniu? Nejaugi nesidžiaugsi, kai tavasis, buvęs mažas daigelis vieną dieną išskleis lapelius ir užmegs pumpurą, o vieną rytą atsikėlęs išvysi vietoj jo mažą žiedelį? Tokį, kokį dabar aš rodau Tau. Džiaugsiesi ir būsi laimingas. Nes būtent Tu padėjai tai mažai sėklytei virsti gražuole gėle. Kasdien ja rūpinaisi ir mylėjai. Ir štai matai šio darbelio atpildą – nuostabų žiedelį. Tada Tu suprasi, kad nesvarbu, kiek įvairiausių gėlių esi matęs, pati gražiausia yra ta, kuri išvydo pasaulį Tavo padedama. Ir galbūt kitas žmogus prieis prie Tavęs ir pasakys tą patį, ką tu sakei man (kad tokių gėlių daug yra, visos jos vienodos). Tačiau nuo šiol žinosi, kad jos skirtingos. Eidamas pajūriu, nepraeik pro jį staiga ir nesigrožėk vien jūra. Visi žinome, kad ji nuostabi. Tačiau aplink ją yra ir daugiau nuostabių dalykų, tereikia mokėti juos pastebėti.

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana
| |

Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana

Na neįsivaizduoju žmogaus, kuris nebūtų patyręs džiaugsmo. Džiaugsmo, kai viskas sekasi, kai esi sotus, laimingas ir, kaip sakoma, šiltai aprengtas. Bet, žiūrėk, ima kažkas ir įpila šaukštą deguto į tavo sėkmės ir džiaugsmo statinę. Ar išlieki tada ramus ir taikingas? Gaudete! – skamba lotyniškai kvietimas džiaugtis. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa ypač stiprus. „Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“, – sako Jokūbas krikščionims, pasklidusiems tarp kitatikių (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius. Tai – esminė žmogaus bendravimo su Dievu ypatybė. Biblijinis džiaugsmas turi daug atspalvių, hebrajų kalboje yra bent dešimt jį apibūdinančių žodžių. Senojo Testamento pranašai naudojo šį terminą nusakydami ateities įvykius: „Kadangi jų gėda buvo dviguba, užgaulės ir pajuoka buvo jų dalis, todėl dvigubą paveldą gaus savoje šalyje, amžiną džiaugsmą jie patirs“ (Iz 61,7). Pranašas Jeremijas šitaip apibūdina savo patirtį: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę, nes aš tapau tavo, VIEŠPATIE, Galybių Dieve!“ (Jer 15,16). Turbūt visi esate pastebėję, kad džiūgaujantys, Šventosios Dvasios kupini krikščionys iš šalies atrodo kaip gero vyno išgėrę.

12 dalykų, kurių LABAI drovisi moterys
| |

12 dalykų, kurių LABAI drovisi moterys

Pasaulyje yra daug dalykų, kurių drovisi kiekvienas iš mūsų. Bet, pasirodo, lengviausia sugėdinti dailiosios lyties atstoves, kurios turi daug daugiau dalykų, kurių drovisi. Be to, drovumo priežastys gali būti tokios menkos, į kurias, matyt, vyrai net neatkreips dėmesio. Bent jau dėl tos paprastos priežasties, jog jų kitokia fiziologinė sandara. Pristatome jums 12 dalykų, kurių labai drovisi moterys. Nepaisant to, kad dabar dauguma mergaičių žino viską apie mėnesines dar joms neprasidėjus, jos jų vis tiek bijo. Taip yra todėl, jog kraujas asocijuojasi su kūno sužeidimais, be to nedaug 12-mečių mergaičių ryžtasi iš karto pasakyti mamoms apie prasidėjusias mėnesines. Daugelis žmonių pergyvena dėl pirmojo bučinio arba pirmo seksualinio kontakto, dėl to, jog nežino, kaip viskas praeis ir ar nenusivils jų partneris. To labiausiai bijo moterys, dėl to, jog joms įdomu, kaip jos atrodo iš šono intymaus kontakto metu. Tuo tarpu vyrai apie tai pagalvoja gana retai. Matyt, planetoje neatsiras tokia moteris, kuriai patiks, kai kažkas kapstosi joje šaltais instrumentais… Daugelis drovisi ir to, jog joms teks nusirengti prieš nepažįstamą žmogų, tuo labiau, jei ginekologas – vyras. Naktinis košmaras daugeliui merginų, pasirodo, yra būti užtiktai tėvų su vyru lovoje, net jei mergina jau seniai pilnametė.

Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą
| |

Susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą

Ši frazė priklauso Oliveriui Vendeliui Holmsui jaunesniajam, kuris jau per trisdešimt metų yra JAV Aukščiausiojo teismo narys. Kartą teisėjo Holmso paklausė, kaip jis pasirinko šią profesiją ir ar svarstė apie ką kita. Jis atsakė: „Galėjau tapti ir bažnyčios tarnautoju, jeigu vieno dvasininko, kurį aš pažinojau, išvaizda ir elgesys nebūtų buvęs pernelyg panašūs į laidojimo namų agento”. Šis žmogus norėjo pabrėžti ne tam tikrą gražų įvaizdį, bet kitą svarbų dalyką: džiaugsmas yra sunkiai suprantama dorybė net dvasininkams ir kitiems tikėjimo veteranams. Tačiau priešingai, nei sako mūsų patirtis, džiaugsmo kiekis mūsų gyvenime nėra beviltiškai nekintamas. Tai nėra įrašyta mūsų genetiniame kode ar giliai įspausta mūsų asmenybės gelmėse. Mes galime nuolatos puoselėti ir vystyti džiaugsmą savo gyvenime. Kad būtų aiškiau, pirmiausia turėtume apibrėžti terminą. Bibliniu požiūriu džiaugsmas – tai džiaugsminga dvasia kasdien, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės. Tai daugiau nei vidinis pasitenkinimas, daugiau nei linksmumas, daugiau nei bendras pasitenkinimas gyvenimu. Džiaugsmas greičiau yra gyvenimo šventimas, gėrintis viskuo, ką Dievas mums suteikė. Tai reiškia džiaugtis savo dienomis, nuoširdžiai jomis mėgautis, nepriklausomai nuo to, kokios jos buvo. Kaip tai pasiekti? Tiek mano, tiek kitų tyrimai rodo, jog tai galima įgyti ieškant džiaugsmo katalizatorių bei vengiant pagrindinių kliūčių.

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?
| |

Kaip susigrąžinti gyvenimo spalvas?

Kasdienė rutina stumia į depresiją ir abejingumą viskam, kas vyksta aplink. Kaip sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą? Kartais ir į patį mėgstamiausią darbą nesinori eiti. O jeigu darbas neįdomus, monotoniškas? O namie – vėl kiekvieną dieną tas pats? Tuomet ima atrodyti, kad yra vienintelė išeitis – atsiriboti nuo nykios realybės ir tarsi įjungus autopilotą daryti viską, ką privalome. Daugelis mūsų taip egzistuoja metų metus. Taip mes tampame panašūs į zombius, kurie automatiškai atlieka kažkokius veiksmus, nesigilindami į jų esmę. O toks gyvenimas sukelia neigiamų emocijų, nuovargį ir apatiją. Taupydami dvasines jėgas, nebeatjaučiame artimųjų, nebedirbame su užsidegimu, be jokio susidomėjimo bendraujame su savo vaikais. Toks elgesys atima iš mūsų paprastą gyvenimo džiaugsmą, prarandame motyvus kažko siekti, įveikti sunkumus. Daug ką atlikdami automatiškai, tampame užuomaršos ir išsiblaškę. Vargiai prisimename, kur ryte pasidėjome akinius, ar apmokėjome sąskaitą už butą, ar nupirkome vaikui vaisių, užmirštame pasveikinti geriausią draugą su gimtadieniu. Blogiausia yra tai, kad kasdieniam gyvenimui abejingo žmogaus viduje ima kauptis nuoskaudų, pykčio ir agresijos neteisingai sutvarkytam pasauliui. Tai pasireiškia ne tik nerviniais priepuoliais ar užsitęsusia depresija, tačiau ir visai realiomis ligomis, tokiomis kaip padidėjęs kraujospūdis, galvos skausmai, nemiga, nusilpęs imunitetas, hormoniniai sutrikimai.

| |

Seimūnų cinizmas šiurpina

Politikai, po tragedijos Aleksandrijoje pažadėję, kad greitai sutramdys kelių chuliganus, netesi savo žodžio. Seimo nariai niekaip nesugeba nustatyti griežtesnių bausmių avarijas padariusiems ir neblaiviems vairuotojams. Vakar parlamentarai, ketinę įteisinti didesnes bausmes, susipainiojo procedūrose ir vėl atidėjo šį darbą kitam posėdžiui. Kiek gyvybių buvo galima išsaugoti, jeigu Seimas šių įstatymo pataisų nebūtų abejingai stumdęs daugiau nei metus? Aleksandrijos tragedijos aukų tėvai netiki, jog tris jų vaikus pražudęs policininkas Saulius Paulikas, kaip ir kiti kelių huliganai, bus griežtai nubaustas, todėl siekia, kad jį visą gyvenimą slėgtų bent civilinis ieškinys. Vakar visos trys šeimos nusprendė reikalauti atlyginti joms neturtinę žalą po milijoną litų. „Suprantame, kad pirmą kartą nuteistas policininkas Saulius Paulikas nekalės viso jam skirto laiko. Praeis keleri metai, jis išeis į laisvę ir viską pamirš. Nesitikime gauti pinigų, mums jie vaikų neatstos, bet norime, kad S.Pauliko neapleistų kaltės jausmas“, – kalbėjo Adomas Kubilius. Visos trys šeimos vakar ketino ieškininius pareiškimus įteikti Skuode bylą tiriančiam prokurorui. Prabėgus mėnesiui nuo tragedijos, kai einančius iš mokyklos tris draugus mirtinai sužalojo dideliu greičiu lekiantis S.Pauliko vairuojamas BMW, berniukų tėvai pasakojo, kad netekties jausmas jų dar neapleido.

| |

Cinizmas – mūsų kasdienė duona?

Cinizmas, moralės principas, pagrįstas žmogaus priklausomybės nuo visuomenės neigimu. Reiškiasi nihilistine pažiūra į dvasinę kultūrą, atviru dorovės normų ignoravimu, tyčiojimusi iš jos principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimu. Štai, kaip šią savoką aiškina wikipedia. O aš manau, kad tai yra liga, kuria dabar serga labai daug žmonių. Tyčiotis iš visko, kas kitam šventa, neigti visus gerus dalykus, bendrauti su žmogum kaip su šiukškle tapo mūsų visuomenės norma. Ir nereikia sakyti, kad dėl lietuviško keiksmažodžio iš k raidės tapome tokie. Šitą buvo galima pastebėti jau seniai. Susvetimėjimas jau pasiekė tokį aukštą lygį, kad net baisu darosi pasiklausti nepažįstamo žmogaus kelio. Kita vertus, nėra ir taip jau visiškai blogai. Pastebiu tokią tendenciją, kad daugėja protingų jaunų žmonių, kurie yra aktyvūs, teigiami, neatsisako padėti nelaimėje. Atsiranda žmonės, kurie stengiasi kažką keisti. Jie stengiasi dalyvauti visuomenėje. Net ir toks paprastas dalykas, kaip moksleivių eisena, raginanti balsuoti EP buvo labai sveikintinas dalykas. Jaunimas tikrai teikia daug vilčių. Bet vėlgi, viskas atsimuša į senuosius. Nenoriu tikrai visus juos kaltinti, bet nemažai jų jau tiesiog nebespėja su visa pažanga ir tampa didžiuliu stabdžiu. Turbūt geriausiai tai matosi politikoje. Joje kai kuriems jau iš viso nebeliko nieko šventa. Apie jų įsitikinimus net neverta kalbėti. Dažniausiai tai būna toks devizas: kas daugiau sumokės, tam ir dirbsiu.

Džonas Travolta: “Galėjau tapti ciniku…”
| |

Džonas Travolta: “Galėjau tapti ciniku…”

Džonas Travolta gimė nedideliame Inglvudo miestelyje, Niū Džersio valstijoje. Jo tėvui, Salvatorui Travoltai, tuomet buvo 41-eri. Buvęs futbolininkas ėmėsi automobilių dalių prekybos, kad išmaitintų savo didelę italų-amerikiečių šeimą, kurioje Džonas buvo šeštas vaikas. Motina, Elena Travolta, buvo aktorė, dėstanti aktoriaus meistriškumą, todėl su malonumu užkeldavo savo atžalas ant pakylos, tėvo padarytos specialiai namų teatrui. Džonas nuo šešerių metų mokėsi šokio meno. Jo mokytojas buvo legendinio šokėjo Žano Kelio (Gene Kelly) brolis Fredis. Toks tėvų požiūris į vaikų lavinimą lėmė, kad trys iš šešių Travoltų vaikų (Džonas, Elena ir Džoi) tapo aktoriais. Pirmuosius žingsnius populiarumo link Džonas žengė Brodvėjuje 1975 metais, suvaidinęs linksmuolį Denį Zuko retromiuzikle “Briolinas”. 1978 m. Rendalas Kleizeris pagal šį pastatymą nufilmavo filmą su Travolta (jau populiariu kino aktoriumi) pagrindiniame vaidmenyje. Kine į Džoną atkreipė dėmesį po antraeilio vaidmens Brajano de Palmos siaubo filme “Kerė” (1976). Tačiau pasaulinį populiarumą aktoriui atnešė Džono Bedemo “Šeštadienio vakaro karštinės” (1977) ir “Briolino” (1978) premjeros. Už Bruklino disko šokėjo vaidmenį Travolta buvo nominuotas “Oskarui”. 1989 metais prasidėjo naujas jo gyvenimo periodas. Jis suvaidino geraširdį taksistą Džeimsą Ubrieką sėkmingoje Emi Hekerling komedijoje “Kas čia kalba” (po metų buvo nufilmuota antroji šio filmo dalis). Nuo šio momemto sėkmė atsigręžė į Džoną veidu.

| |

Kaip tampama ciniku

Jeigu aš jums pasakysiu, kad žmonės yra nuostabūs, tikriausiai mane užjuoksite. Jeigu pasakysiu, kad esama tokių, kurie net neverti gyventi, tikriausiai abejodami patrauksite pečiais. Vadinasi, jūs sutinkate, kad riba tarp gėrio ir blogio driekiasi ne tarp gerų ir blogų žmonių, o per kiekvieno žmogaus širdį. Žmogus – prieštaringa būtybė. Jo psichikoje vienu metu egzistuoja daugybė priešybių: gerumas ir pyktis, gėda ir puikybė, nusižeminimas ir savimeilė, cinizmas ir naivus tikėjimas pasaulio grožiu. Šie ir kiti, regis, nesuderinami poliai puikiai sugyvena mūsų širdyje ir prote. Kaip? Labai paprastai. Į sąmonės paviršių iškyla tai viena, tai kita. Kai pykstame, mūsų “gerasis aš” tyli, nes dabar ne jo laikas. Kai džiaugiamės, skausmas dėl pasaulio ir savo pačių netobulumo giliai paslėptas ir, deja, laukia savo valandos. Kai sielvartaujame, gyvenimo džiaugsmas nugrimzta taip giliai, kad, rodos, jo nėra visai. Čia ir yra visas žmogiškumo grožis: nė vienas pliusas negali egzistuoti be kito. Nežinotume, kas yra gėda, jei nemokėtume savęs girti ir vertinti savo poelgių. Neatpažintume cinizmo, jei niekada nenusiimtume rožinių akinių. Tačiau, paskendę išgyvenimuose, tai dažnai pamirštame, ir pasaulis tada mums atrodo nudažytas viena spalva. Žmogus tarsi įstringa viename iš negatyvių polių. Nusivylimų per daug, kančia – per didelė, ir jis bijo džiaugtis bei tikėtis. Verčiau jau nieko nelaukti – kad vėl nenusiviltum.

Vaikai. 3-5 metai: laikas ugdyti dosnumą
| |

Vaikai. 3-5 metai: laikas ugdyti dosnumą

3-5 metų amžiaus vaikai pradeda žaisti kartu. Kas vaikų darželyje, kas kiemo žaidimų aikštelėje. Iš šalies aiškiai matyti, kaip jie susiburia į „interesų grupes“: berniukai virsta policininkais, lenktynininkais, gelbėtojais ir pan., mergaitės – mamytėmis, dainininkėmis ir t.t. Iki šiol žaislas vaikui buvo vertingas vien tuo, kad yra jo nuosavybė, nuo šiol viskas keičiasi: žaislai tampa žaidimų įrankiais, kuriais jau norisi pasidalinti su savo draugais, nes taip smagiau žaisti. Žmogiškieji santykiai atsiduria pirmojoje vietoje. Būtent dabar reikia pradėti mokyti vaiką dalintis, arba kaip sako suaugusieji – dosnumo. Vaikas labai greit suvokia, kad leidęs žaisti kitiems su savo žaislu, gauna teisę tapti grupės nariu ir žaisti kartu su kitais. Kartais jie noriai dalijasi savo žaislais su draugais, tačiau net prisiliesti prie jų neleidžia kitiems vaikams. Kodėl? Vaikas išskiria sau artimų žmonių ratą. Šiam ratui priklauso artimieji ir draugai. Šiais žmonėmis vaikas pasitiki, noriai bendrauja ir mielai pasidalins pačiais brangiausiais jam daiktais. Ir yra žmonių, šalia kurių mažylis tiesiog priverstas būti, bet neprivalo draugauti. Su jais ir žaislų nesidalina. Ar tai gobšumas? – Ne. Tarkime, jūs turite automobilį: ar duosite juo pasivažinėti žmogui iš gretimos laiptinės? Turbūt ne. O jei paprašys brolis/sesė? – Taip.