Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm'o knygą "Žmogaus destruktyvumo anatomija". Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė): "Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <...> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams." Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras,...
Psichologai tvirtina, kad saldūs gėrimai mažina stresą darbe ir žmonių agresyvumą bei norą ginčytis. Mokslininkai teigia, kad energijos pliūpsnis, atsirandantis po cukraus suvartojimo, įgalina smegenis kontroliuoti impulsus, o tai reiškia, kad žmogus gali apsisaugoti nuo spontaniškos reakcijos streso metu. Siekiant išsiaiškinti cukraus poveikį žmogaus organizmui buvo atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo grupelė savanorių. Vienai daliai savanorių buvo duotas cukrumi pasaldintas limonadas, o kitai - limonadas be cukraus. Vėliau paaiškėjo, kad tie žmonės, kurie gėrė limonadą su cukrumi, daug geriau pasirodė įtemptose situacijose. Kiekvienas tyrimo...
Dauguma žmonių yra tikri: būti agresyviam — blogai. O ir pats žodis „agresija" kažkoks dygus, negeranoriškas, atgrasus (jis, beje, kildinamas iš lotyniškojo agressio — „užpuolimas"). Bet psichologai mano, kad šis bruožas žmogui yra natūralus ir daugeliu atveju... naudingas. Prisiminkite, kaip charakterizuojamas pagrindinis vienos knygos personažas. „Jis artinosi prie tikslo nekreipdamas į nieką dėmesio, galėjo pakovoti dėl savęs ir apginti silpnesniuosius". Iš karto matyti, kad prieš mus tikras žmogus: drąsus, atkaklus, ryžtingas. Tiesiog didvyris! Bet kiekvienas psichologas pasakytų, kad jis yra labai agresyvus. Tik...
Dažnam tėveliui tenka susidurti su staiga pratrūkusiu vaiko pykčiu, kumščiukų daužymu ar net agresyviu mažųjų elgesiu. Kodėl taip atsitinka ir kaip reikėtų teisingai pasielgti tokioje situacijoje, Mamyčių klubui pasakoja psichologė Rasa Bieliauskaitė. Vaikučiai, kaip ir suaugusieji, turi pykčio emociją. Pasak psichologės dr. Rasos Bieliauskaitės, pyktis yra labai svarbus ir naudingas dalykas. Kuo? O gi jis apsaugo mūsų erdvę, poreikius, mūsų savigarbą. Vaikučiai (net ir naujagimiai) natūraliai jaučia pyktį, kai nepatenkinami jų poreikiai. Tačiau mokėdami pyktį jie dažnai nemoka to pykčio išreikšti tinkamu būdu....
Apatija – emocijų, motyvacijos ar entuziazmo trūkumas, abejingumas. Apatiškas individas nesirūpina arba jam nesvarbu tam tikri emociniai, socialiniai ar fiziniai gyvenimo aspektai. Kliniškai apatija laikoma žemesniu lygiu, kai vidutinis lygis yra depresija, o aukščiausias diagnozuojama pusiausvyros disociacija. Fizinis apatijos aspektas susietas su fiziniu detergentu, energijos trūkumas, vadinamas letargu, taip pat gali sukelti apatiją. Apatija gali būti kryptinga, nukreipta į tam tikrą objektą, asmenį, veiklą ar aplinką. Ji gali reikšti nepatologinį domėjimosi trūkumą objektais, kurie laikomi nesvarbiais. Tam tikri vaistai gali sukelti apatijos simptomus...
Sunkaus charakterio paaugliai sielos žaizdas gydo Švėkšnos sanatorinėje mokykloje. Dvylikametis, sergantis alkoholizmu. Penkiolikametė, "paveldėjusi" savižudybės geną. Per šimtą tokių paauglių iš įvairiausių šalies kampelių netrukus sugrįš į vienintelę Lietuvoje Švėkšnos (Šilutės rajonas) sanatorinę mokyklą, įsikūrusią gražiame gamtos kampelyje, Vilkėnų dvaro kaimynystėje. Šios mokyklos pedagogai neramiai laukia rugsėjo. Sunkaus charakterio vaikų ir paauglių kasmet daugėja, o jų ligos ir patologijos – kaskart sunkesnės. Į pagrindinį išsilavinimą teikiančią Švėkšnos sanatorinę mokyklą patenka vaikai, turintys emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų, sergantys neurozėmis, psichozėmis ir šizofrenija,...
Norėdamas atsisėsti ant mylimos auklėtojos kelių, vos trejų metų sulaukęs bamblys įkando ant tų pačių kelių besitaikančiam užsiropšti bendraamžiui į ranką. Užsigeidęs žaislinės mašinos, be ceremonijų išplėšė ją iš mažesnio brolio rankų ir dar gerokai šiam pliaukštelėjo. Kategoriškai pareikalavo, kad tėvai įjungtų „multiką", bet ne apie Mikę Pūkuotuką, o tą, kuriame šaudo ir mušasi. Tokiomis aplinkybėmis pasireiškiantys pirmieji vaikų agresijos priepuoliai glumina ir gimdytojus, ir aplinkinius žmones. Ar šį mažylio elgesį galima vadinti normaliu? Maždaug trečiaisiais gyvenimo metais vaikas pradeda save suvokti kaip...
Visuomenėje priimta smerkti ir vainoti skeptikus, abejojančius ar net drįstančius nesutikti su minios priimtu požiūriu į vieną ar kitą reiškinį. Tokie nenaudėliai kaip mat apkaltinami cinizmu, išpuikimu ar dar baisesnėmis nuodėmėmis. Tačiau ne jie tikrieji visuomenės priešai: daug pavojingesni aplinkiniams (o ir patiems sau) yra paprastieji vulgarieji fanatikai – žmonės, savo egzistenciją tapatinantys su įsitvirtinusiomis dogmomis ir šventai įsitikinę, jog jų gyvenimo būdas bei suvokimas yra vieninteliai teisingi. Tokių daugybė – pradedant nuo talibų fundamentalistų ir baigiant paprastuoju lietuviškuoju neišmanėliu. Visus juos sieja...
Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti...
Dubajus, pretendavęs tapti Persijos įlankos Manhatanu, gali virsti brangia Sodomos ir Gomoros kopija, rašo Didžiosios Britanijos laikraštis „The Independent“. Iki šiol Dubajus buvo pasaulio godumo sostinė, kur prabangūs prekybos centrai, dirbtinės salos ir milžiniški dangoraižiai dygo kaip ant mielių, kur turtingi avantiūristai viešbučiuose mokėjo po 5 tūkst. eurų už naktį ir kur plūste plūdo prabangos ieškančios įžymybės. Žmonės kalba, kad Dubajus yra pastatytas ant smėlio. Tačiau praėjusią savaitę paaiškėjo, kad jo pamatus sudaro milžiniškos skolos, vergiškas darbas ir labiausiai išpūsta reklama, kokią tik...
