Nusivylimas

Ar esate jautę, kaip nusivylimas kažkuo bando paimti viršų? Manau, kad tikrai daugelis yra išgyvenę šitą bjaurų jausmą, kai viskas aplink praranda prasmę, nes kažkas, ko meldi, niekaip į tavo gyvenimą neateina. Pradedi mąstyti, kad tuomet viskas, ką bedarytum nebeverta daryti. Gali ištįsas valandas sėdėti ir viską daryti automatiškai, arba nieko nedaryti, nes nematai tame prasmės, nes neturi to vieno dalyko, kuris tau tapo… tam tikru stabu. Tada žiūri į dangų ir klausi: “Viešpatie, kodėl man taip? Už ką? Kada pasibaigs šita kankynė?”. Išgyveni kažką labai panašaus į Jobo situaciją, tik tiek, kad tu neturi VIENO kažkokio dalyko. Pradedi suvokti situacijos absurdiškumą. Žinoma, tas vienas dalykas gali būti labai svarbus tau, bet ar verta tiek ties juo susikoncentruoti, kad dėl nusivylimo, kuris yra mums visiems žinomo mūsų priešo darbo metodas, kad prarastume tai, ką turime – išgelbėjimą ir laisvę? Žinot, kame dar slystam, kai nusiviliam tuo vienu dalyku? Mes nebematom, kiek daug turim. Aš kartais pagalvoju, kad šiame pasaulyje niekas nėra svarbesnis už mūsų gyvybę, t.y. mūsų bendravimą Kristuje. Gerą klausimą Kristus uždavė: kokia nauda žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį (šiuo atveju, turėtų visus savo norus ir troškimus išpildytus), bet pakenktų savo gyvybei (Mk 8:36, Lk 9:25).