Malonumai – dideli ir maži
Antrojo pasaulinio karo pradžioje analitinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas rašė, kad nacizmo įsigalėjimas Vokietijoje jam nebuvo staigmena. Jis tiesiog žinojo vokiečių sapnus. Būtų sunku atspėti, ką dabar sapnuoja lietuviai, tačiau K. G. Jungo atrastąją kolektyvinę pasąmonę galima patyrinėti per malonumus. Nekyla abejonių, jog malonumai būna dideli ir maži. Pradėkime nuo didžiųjų. Išsilavinę (o gal dvasingi?) kanadiečiai niekina ledo ritulį, anglai – futbolą, japonai – sumo, italai – mafiją, lietuviai – krepšinį. Tačiau visi be išimties nepriklausomai nuo baigtų mokslų dievina gerą maistą, seksą ir pramogas. Ši „valiuta” universali, nors ne visada pripažįstama. Išsilavinimas arba efemerinis dvasingumas kiša koją ir, prakalbus apie malonumus, dvasingieji pradeda mekenti apie jiems patiems sunkiai suvokiamas dvasines patirtis. Bet tuščios jų kalbos. Giliau pakapstęs vis vien rasi kažką, kas nė iš tolo neprimins dangiškosios manos. Atskiriems žmogaus gyvenimo laikotarpiams būdingi savi malonumai ir sava „valiuta”. Paaugliams – draugystė, jaunimui – meilė, suaugėliams – šlovė ir pripažinimas, o seniams rūpi pinigai ir gyvenimas anapus. Tačiau dingojas man, kad visi išvardyti dalykai yra niekis, palyginti su tikraisiais, ne kiekvieno nosiai pasiekiamais malonumais…. Paklausite kokiais? Didžioji bėda yra ta, kad jie veik nepasiduoda apsakomi.