Dar būdami vaikai išmokstame, kad atleidimas kitiems padeda mums rasti vidinę ramybę. Bet kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai įtakoja mūsų gyvenime priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas - kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis...
Kartais mes save kaltiname už tai, dėl ko esame visiškai nekalti. Kaip susidoroti su šiuo jausmu? Jūsų šeima nuostabi, vyras dėmesingas, vaikai protingi ir paklusnūs, o jūsų sesuo turi asmeninio gyvenimo problemų. Jūs restorane mėgaujatės sušiu, kai trečiojo pasaulio šalių mažyliai badauja. Mūsų šalyje šimtai žmonių dirba už skatikus, o jūs sparčiai kylate karjeros laiptais ir gaunate puikią algą. Jums visa tai iš dangaus nekrenta, daug ir sunkiai dirbate, tačiau kodėl dėl to, kad kažkam blogiau nei jums, jaučiatės nepatogiai. Galbūt tai nacionalinis...
Žmogus turi daugelio amžių kaltės patirtį. Dar rojuje Adomas apkaltino Ievą, kad ši jį sugundė, o Ieva suvertė kaltę žalčiui. Nuo pat pirmosios nuodėmės nusidėjėliai stengiasi suversti savo kaltę kitam. Kiekvienas iš mūsų vienaip ar kitaip patiriame šį kankinamą jausmą: padarėme tai, ko neturėjome padaryti, peržengėme tam tikrą įstatymą, kurį žinojo mūsų sąžinė. Per savo darbo metus pastebėjau keistą fenomeną: kada psichologai sutrinka, pajutę kaltę dėl nepagydomų sunkiausių patologijų ir sutrikimų. Kad ir kokių teorijų ar metodikų būtų sukurta, kad ir kokių mokslo...
"Žmogaus prigimtyje tiek daug giliai paslėptų dalykų, ir aš pats būčiau linkęs būti vaiku motinos, kuriai būdingi vidiniai žmogaus būties konfliktai, ir nenorėčiau, kad mane auklėtų moteris, kuriai viskas lengva ir paprasta, kuri žino visus atsakymus ir kurios nekamuoja abejonės", - rašo pasaulyje pripažintas psichiatras, psichoanalitikas Donaldas Vudsas Vinikotas. "Nagrinėjant bet kurį klausimą, susijusį su žmonių tarpusavio santykiais, mes galime arba laikytis paviršiuje, arba leistis gilyn. Likdami paviršiuje, išvengtume daugybės nemalonumų, bet ir praleistume vertingus dalykus, kurie glūdi gelmėje." Kartais pasakoma nuomonė, esą...
Kaip dažnai atleidžiame patys sau? Jei širdy nešiojamės daug kaltės, ji labiau nei kiti veiksniai paveikia priimamus svarbius sprendimus. Jausdamiesi kalti baudžiame ir suvaržome save neleisdami sau gyventi taip, kaip iš tiesų norime. Tai nėra objektyvus išmatuojamas dalykas - kaltė egzistuoja tik mūsų galvoje. Lyg vėžys ji užvaldo mūsų sielą ir neleidžia džiaugtis visaverčiu gyvenimu, nes nuolat teisiame save patys arba tai daro kiti. Mus persekiojanti kaltė verčia jaustis blogai, kad ir ką darytume. Šeimoje kaltė dažnai naudojama kaip ginklas. Pavyzdžiui, žmona, supykusi...
Neturėtumėte. Kodėl? Tai jau praeitis ir to nepakeisi. Paleiskite tai ir užmirškite. Nebeteiskite savęs už senus „nusikaltimus". Tai kas šiandiena ryte yra tiesa, rytoj jau bus nebe. Jeigu vakar buvote susipykę su draugu, tai nereiškia, kad jis šiandiena Jus kažkuo kaltina. Paleiskite kaltę iš savo gyvenimo ir gyvenkite daug laimingesni. Visur, kur sėjate kaltė savo gyvenime, ten tęsiasi nelaimės. Jeigu jaučiatės kalti dėl savęs, savo kūno, tėvų, draugų ar dar ko, taip netūrėtų būti. Gyvenkite savo gyvenimą, Jūs nesate dėl nieko kaltas šiandiena....
Kaltės jausmas taip pat yra grynasis perteklinis potencialas. Esmė ta, kad gamtoje neegzistuoja tokių sąvokų kaip gerai ar blogai. Pusiausvyros jėgos vienodą reikšmę teikia tiek geriems, tiek blogiems poelgiams. Pusiausvyra atstatoma bet kokiu atveju, jei atsiranda perteklinis potencialas. Jei pasielgėte blogai, pripažinote tai, pajutote kaltės jausmą (mane reikia nubausti), sukūrėte potencialą. Jei jūs pasielgėte gerai, supratote tai, pajutote išdidumo jausmą (mane reikia apdovanoti), taip pat sukūrėte potencialą. Pusiausvyros jėgoms nesuprantama, už ką reikia bausti ar apdovanoti. Jos tik pašalina energetiniame lauke susidariusius nevienodumus....
Kodėl taip dažnai pirmas gimdyvės klausimas apie kūdikį būna ne "Kas tai?", o "Ar jam viskas gerai?", "Ar jis normalus?" O jei medicinos sesuo prieš atsakydama kiek palūkuriuos? Mamos baimės ir abejonės iškart susijungs su vaizduote... O jeigu iš tikro kūdikiui kas nors negerai? Tuomet mamai teks išgyventi sunkų periodą: ji jausis už tai atsakinga. Nes jos mintys apie vaiką - vaiką jos viduje - ir realus nėštumas yra skirtingi dalykai. Bet atskirti juos ne taip paprasta... Šis pokalbis vyko 1961 m. BBC...
Nėra pavojingesnio jausmo už kaltę. Tai tarsi atomas, kuris, tinkamai naudojamas, yra naudingas, o jei nei, gali net sunaikinti asmenybę. Gerai, jeigu kaltė paskatina mus tapti doresnius, garbingesnius. Tačiau yra žmonių, kurių niekada nepalieka kaltės jausmas, virstantis nesibaigiančiu savęs smerkimu. Jie nuolat gyvena lyg nusikaltėliai, jaučia liūdesį, nerimą ar nesiliaujančią gėdą. Amerikiečių psichoterapeutas Robertas Gouldingas skiria tris kaltės kamuojamų asmenų kategorijas. Pirmieji jaučia kaltę net ir nepadarę nieko bloga. Antrieji didžiuojasi savo tariama kalte, kuri, anot jų, verčia juos tapti jautresnius ir garbingesnius....
Naktį prabundi dėl nepaaiškinamo nerimo. Daužosi širdis, krūtinę užgulęs sunkumas. Lyg akmuo, lyg nepakeliama našta. Atplėši langą ir bandai įtraukti vėsaus drėgno nakties oro. Kvėpuoti pilna krūtine nepavyksta. Ji lyg sumažėjusi, susitraukusi, kažko keisto pripildyta ertmė. Rytas neatneša palengvėjimo. Skausmo nebėra, o galva - lyg akmenų skaldykloje. Gydytojai, į kuriuos kreipeisi dėl keistų simptomų, liepia padaryti tyrimus, aiškinasi, gūžčioja pečiais, reziumuoja: nervai, stresai, ekologija, gyvenimas... Taip ir grįžti su diagnoze: toks gyvenimas. Galvoji, kad tave baudžia kažkur giliai organizme pasislėpusi liga, kuri pamažu...
