Drąsa

Turbūt retai susimąstome, kas yra drąsa. Tiksliausiai būtų pasakyti, kad tai asmenybės arba charakterio bruožas, padedantis pasiekti kitas svarbias vertybes. Senovės Graikijos mąstytojo Sokrato nuomone, drąsa ryškiausiai matosi valstybinėje veikloje. Jeigu valstybė sugedusi, jos piliečių narsa vysta arba įgyja iškreiptas formas. Ar drąsos galima išmokti? Sokratas pastebėjo, kad ją galima savyje sustiprinti ir išugdyti kasdieną treniruojant. Svarbu, Sokrato nuomone, išlaikyti pusiausvyrą tarp kraštutinumų. Per daug narsos – įžūlumas ir bravūra. Permažai – bailumas. Pats baimės jausmas, kai kurie jo požymiai – kūno drebėjimas, staigiai išdžiustanti burna dar nėra baimė, nes nuo žmogaus nepriklauso. Tą išgyvena ir didvyriai. Bailys yra tas, kuris pavojaus akivaizdoje nesugeba suvaldyti noro pasitraukti. Bėga nuo to, ką daryti yra jo pareiga. Žmogus gali būti linkęs pasprukti, bet jei to nepadaro, vadinasi, jis nėra bailys. Suformuoti drąsų žmogų padeda teisingas auklėjimas – tereikia mažam vaikiui – tiek berniukui, tiek mergaitei – patikėti vis svarbesnes realaus gyvenimo užduotis. Bet svarbiausia – paties žmogaus savikontrolė. Rimta veiklos priežastis – sau iškeltas tikslas ir tikėjimas, kad jį pasieksi. Būtina išugdyti savyje ištvermę stresui. Gera turėti patikimą žmogų, kuris sugeba įvertinti tavo pastangas ir pažangą. Didelę reikšmę turi ir tai, kad pats pradedi matyti permainas savyje. Svarbu ir aplinka, grupė, kuriai vienaip ar kitaip priklausai.

Be galo aktuali tema. Kūrybinė drąsa – tai talentas. Talentas ir kūrybinė drąsa – sinonimai. Įsivaizduokime talentą be kūrybinės drąsos. Tai neįmanoma. Bet kame iš tiesų pasireiškia ta drąsa? Kas tai – gal uždraustos temos? Gal žodžiai? Idėjos? Mintys? Ir taip, ir ne. Yra drąsa ir drąsa. Yra skandalas ir skandalas. Įdėmiau pažvelgus, talentas – nedrąsus. Nejau tam, kad kvėpuotum, reikalinga drąsa? Jei jums skauda – rėkiate. Rėkiate, nepaisydami elgsenos „padorioje visuomenėje” taisyklių. Tai nejau tas riksmas – drąsa? Talentui visuomet skauda. Skausmo šaltinis – tiesa. Tai, ką vadiname „talento drąsa”, tiesiog yra jo savybė. Jei H. Milleris šokiravo amžininkus savo drąsa, nejau galėtum pamanyti, kad tai buvo jo tikslas? Jis taip matė gyvenimą, žmogų – ir jis išreiškė savo regėjimą nesidairydamas, negalvodamas apie tai, kiek jo vartojami žodžiai yra „kultūringi”. Kiek suderinami su viena ar kita kultūra jo kuriami paveikslai. Jis net jų ir nekūrė – jis juos matė. Jei paskaitytume kokį nors G. Bataille, pamatytume, kad jo mintys, paveikslai yra šokiruojančio pobūdžio. Bet nejau jis norėjo pigios šlovės? Ir šiandien, nepaisant savo vardo, jis lieka – pagal garsumo lygį – marginalinio pobūdžio rašytojas. Jo knygas skaito ypatingas, gan siauras žmonių ratas. G. Bataille kalba apie tokias žmogaus gelmes, į kurias pažvelgus ima suktis galva. Jo erotizmas susijęs su potraukiu mirčiai, artumas – su sadizmu ir mazochizmu.

Ar yra tiesioginis ryšys tarp drąsos ir gyvenimo pasiekimų? Ryšys tiesioginis! Jei nuolat elgsimės taip, kaip esame įpratę, ribosime savo augimą, nes nevystysime naujų įpročių. O šiame pasaulyje galioja universalus dėsnis; jei tu neaugi, vadinasi mažėji – nes niekas nestovi vietoje. Dauguma žmonių susikuria įprastą aplinką, kurioje jaučiasi komfortiškai ir daro viską, kad ją išsaugoti. Kuo toliau, tuo prireikia daugiau drąsos, kad priimti pokyčius. Viskas pasaulyje nuolat kinta, vienintelis pastovus dalykas, tai pokyčiai. Tikroji drąsa – tai įprotis nuolat kurti ir priimti pokyčius. Pradėjote teikti Lietuvoje unikalią asmeninio koučingo paslaugą. Kas tai per metodas ir ką jis duoda? Koučingas (coaching) tai naujausia asmeninio efektyvumo vystymo metodika, kuri padeda žmogui kurti savyje pokyčius. Koučingas tai sintezė: mentoriaus, kuris tiki Jūsų potencialu ir padeda išsikelti didesnius tikslus…..vadovo, kuris padeda išskaidyti didelį tikslą į tarpinius tikslus…..asmeninio trenerio, kuris padeda sėkmingai judėti pasirinktu keliu…. ir kolegos, kuris Jums duoda grįžtamąjį ryšį, padedantį nuolat tobulėti. Tiek sėkmingiausi pasaulio sportininkai, tiek didžiulių korporacijų vadovai vis dažniau kreipiasi į koučingo specialistus. Ar pastebėjote, kad įkvepiantis tikslas mobilizuoja jūsų vidinius resursus? Ar pažįstamas jausmas, kai intensyviai beieškant problemos sprendimo – jis ateina netikėčiausiu metu netikėtoje formoje?

“Romoje jau buvo naktis. Pusrūsyje įrengtame bute grupelė merginų, norėjusių gyventi Evangelija, linkėjo viena kitai labos nakties. Bet štai skambutis. Kas galėtų belstis tokią vėlyvą valandą? Tarpduryje vyriškis, apimtas didžiausios panikos ir nusiminimo – kitą dieną jį su šeima turėtų išmesti iš namų, nes neįstengė susimokėti nuomos. Merginos susižvalgė ir be žodžių sutarusios atidarė stalčių, kuriame laikė į vokus sudėtas savo algų santaupas, skirtas pragyvenimui bei mokesčiams už dujas, telefoną ir elektros paslaugas. Ilgai nesvarsčiusios merginos viską atidavė tam vyrui. Tą naktį jos miegojo laimingos. Kažkas Kitas pasirūpins jomis. Bet štai dar neprašvitus suskamba telefonas. „Tuoj atvažiuoju taksi”, – jos girdi to paties vyriškio balsą. Nustebusios dėl tokios transporto priemonės pasirinkimo merginos laukia. Svečio veidas išduoda, kad kažkas pasikeitė: „Vakar vakare grįžęs namo sužinojau gavęs neįsivaizduojamą palikimą. Širdis man liepė pasidalinti jį per pusę su jumis”. Suma buvo lygiai dvigubai didesnė nei ta, kurią merginos didžiadvasiškai buvo atidavusios”. „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta”. Ar ir tu tai patyrei? Jei ne, prisimink, kad reikia dovanoti be išskaičiavimo, nelaukiant, kad sugrįžtų, ir bet kam, kas prašo. Pabandyk. Tačiau daryk tai ne tam, kad pamatytum rezultatą, o iš meilės Dievui.

R. Ališauskienės manymu, drąsa – viena iš lietuviams būdingų savybių. „Gyvename gan plokščioje žemėje, bet daug lietuvių veržiasi į kalnus, daug lietuvių renkasi pilotavimą arba kitokias gana ekstremalias sporto šakas ir mėgsta rizikuoti. Yra tautų, kurios žymiai atsargesnės arba, kaip sakoma, nelips ten, kur pavojinga. Lietuviai taip pat nebijo nežinomybės, nebijo išvažiuoti. Drąsūs žmonės yra emigrantai, nes jie savo problemas sprendžia ne visada žinodami, kur eina. Kalbėdami apie tai, kokias savybes vertina, drąsą lietuviai pažymi kaip pakankamai svarbią savybę“, – teigė sociologė. Lietuvos įvaizdžio kūrėjai Lietuvą taip pat pateikia kaip drąsią šalį. „Lietuviai, kaip ir daugelis žmonių, yra daugialypiai ir viena iš savybių, kuria jie pasižymi, yra drąsa. Drąsa iš tikrųjų yra labai plati sąvoka: yra ir teigiamų, ir neigiamų apraiškų. Tačiau lietuviai turi ryžto, moka trenkti kumščiu į stalą“, – mano P. Senūta. Tačiau, anot jo, lietuviai visgi labiausiai tapatinasi su darbštumu. „Apklausos rodo, kad lietuviai išskiria drąsą ir tai yra antra mūsų tautinė savybė po darbštumo. Darbštumas nepasirinktas todėl, kad šiuolaikinėje visuomenėje šis bruožas nėra ta pati vertybė. Darbštumo, pigių darbo rankų yra ganėtinai daug pasaulyje ir mes nesiruošiame į tai pretenduoti“, – pridūria P. Senūta. Suprantama, tą drąsą reikia atitinkamai pristatyti. Pristatyti ne kaip kokį gyrimąsi, bet drąsą rizikuoti.

Neaiškiai vykus pirmajam Lietuvos įvaizdžio ir prekės ženklo kūrybos raundui, kuriame buvo įtarta net plagiato žymių, drąsi šalis ėmėsi kurti naują įvaizdžio koncepciją, išreikštą šūkiu: „Lietuva – drąsi šalis”. Prieš keletą savaičių „tokią šalies įvaizdžio koncepciją patvirtino premjero Gedimino Kirkilo vadovaujama komisija. Galiausiai pasibaigusios ilgai trukusios Lietuvos veido paieškos penktadienį pristatytos Vyriausybės rūmuose. Artimiausi laukiantys konkretesni darbai – koncepciją atspindinčių interneto svetainių sukūrimas ir Lietuvos prekės ženklo naujo konkurso paskelbimas”, prieš dvi savaites pranešė internetinis portalas Alfa.lt. Šis pranešimas susilaukė daugybės komentarų. Neabejoju, kad šiandien jų būtų kur kas daugiau, nes paskutinių savaičių įvykiai Seime ir Vyriausybėje gerokai įaudrino ir papiktino pilietinio jautrumo ir nuovokos dar nepraradusią visuomenę. Nors, kaip pažiūrėsi?.. Pamėginkime išsiaiškinti sau mitologemą „drąsi šalis”? Jei kalbame apie drąsą kaip būdo ar charakterio bruožą, tai šis epitetas labiau tinka apibūdinti žmogui ar žmonių grupei, nei šaliai. Lietuva nėra šalis (zapadno sieviernyj kraj), o valstybė su visa valstybingumą garantuojančių institucijų sąranga. Kyla klausimas, kam tad priskiriamas tas gražus drąsos bruožas – Lietuvos žmonėms, institucijoms, ar jose sėdintiems valdininkams?

Turbūt nereikia brautis pro atvirus vartus įnirtingai įtikinėjant malonius skaitytojus, kad drąsa ir orumas yra išugdomi, o ne paveldimi dalykai. Jei nepainiosime drąsos su bravūra ir agresija (už kurios dažniausiai slypi atkakliai ir sunkiai maskuojama baimė bei nesaugumas), teks pripažinti, kad drąsus, savo poziciją turintis ir nebijantis ją reikšti pilietis, sykiu dar pajėgiantis išlaikyti bei apginti savo ir svetimą orumą, yra ne stebuklas, kurio it Godo turėtų laukti depresyvi ir pasimetusi visuomenė, o respublikos pedagoginis ir politinis projektas. Drąsa nuo agresijos ir brutalumo skiriasi tuo, kad kalba tyliai ir ramiai, bet būtent tada, kada kalbėti sunkiausia. Greičiausiai iliuziją, kad puldamas kitus padrąsinsi save ir atsikratysi žudančio savojo menkumo pojūčio, omenyje ir turėjo George’as Gordonas Byronas, pasakęs, kad kartais narsa kyla iš baimės. Apie drąsų pilietį ir drąsos ugdymą kaip kelią į dorybę rašė Renesanso epochos humanistai nuo Coluccio Salutati iki Niccolò Machiavelli’o, tikėję, kad be drąsos ir orumo formavimo žmoguje neįmanoma išugdyti respublikos patrioto. Respublikonas Machiavelli savo Valdove pabrėžia, kad pagrindinė gerai centralizuotos monarchijos figūra yra valdovas, bet Samprotavimuose apie pirmąją Tito Livijaus dekadą prieštaringasis Florencijos humanistas juodu ant balto rašo, kad pagrindinė respublikos figūra ir didžiausia vertybė yra jos patriotas ir pilietis.

Didvyris labai skiriasi nuo paprasto žmogaus. Bet ka­me, tai nelengva pastebėti. Teisybė, didvyris turi būti di­džios galios asmuo. Tik ta galia jam nėra didžiu kūnu duota. Ir negali ji būt kaip nors padaroma, sutveriama. Yra gana daug žmonių, kurie dėl visokių priežasčių save laiko galingais. Vieni turi daug pinigų. Kitų pro­tas yra žymiai augintas. Vėl kiti pasidžiaugia didžiu sa­vo žinojimu. Tūli gal yra net didžio žmonių skaičiaus valdovai. Ir t. t. Bet, visus šiuos žmones gerai mėgindami, pamatome, jog jų galia randasi ne jų esybėje, bet jų kevale. Ji yra jiems tarsi iš lauko pridėta. Arba jeigu daug, tai yra viena pašalinė jų jėga išauginta. Pačių žmonių vidus yra silpnas, tuščias. Tai kuo aiškiau patys tie žmonės jaučia. Kad kartais ir tiki esą galingi, tad tik vėl atsiduria tik­roj silpnybėje. Kitoks yra didvyris. Jo esybė yra jo viduje kaip koks branduolys, iš kurio tviska išminties, valios, tvirtybės jėgos. Aukščiau minėtos galios yra prieš šitas visai men­kos. Sveikas branduolys, kurs pradeda augti, pats sulau­žo ir kiečiausiąjį kevalą. Jis jo neprivalo. Augančios jo galios yra jam gana drūta apsauga. Todėl didvyris ir nieko neboja ir nebijo. Jis žengia savo gyvenimo taku, tarsi nebūtų jam jokio pavojaus. Ir nėra jo. Kurs gyvenime turi uždavinį, tam nieks neken­kia pirm, kol neišpildyta, kas užduota. Toks yra gyvybės įstatymas. Be jo nebūtų gyvenimo. Ir apsireiškia taip didvyrio drąsa. Tik nereikia ją su­keisti su tuo, kas paprastai drąsa vadinama.

Praeitų metų sausį galų gale buvo apsispręsta dėl naujojo oficialaus Lietuvos įvaizdžio – “Lietuva – drąsi šalis”. Tokius mes save rodysime pasauliui. Šitoks šūkis, savaime suprantama, sulaukė nemažai kritikos: ar Lietuva tikrai jau verta vadintis narsuolių ir drąsuolių šalimi? Gal pirma reiktų tokiais tapti? Gal vis dėlto tas mūsiškis sovietmečio paveldas kiek kitoks? Prezidento patarėja filosofė N. Putinaitė knygoje “Nenutrūkusi styga” pastebi, kad posovietinio žmogaus bruožas yra silpnavališkumas: žmonės nepasitiki “savo individualiomis jėgomis ir sprendimais”. Būtent! Juk būtent drąsos, drąsių žmonių, drąsių sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Tuomet kaip ir kada lietuviai suspėjo tapti drąsiais žmonėmis? Ypač žiūrint į dabartį, pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės akivaizdoje? Iš kur nesveikoje Lietuvos visuomenėje ta drąsa? Štai tikintysis – drąsus žmogus. Taip mes įsivaizduojame tikrą ir pavyzdingą krikščionį. Be abejo, tikėjime drąsa tikrai yra svarbus dalykas. 1 Kor 16, 13 Paulius ragina: “… tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, būkite stiprūs!” Ir Jėzus savo mokiniams ne sykį yra kartojęs: “nebijokite”, drąsiai išpažinkite savo tikėjimą (pvz., Lk 12, 4-9). Drąsa – labai svarbi dorybė. Bet, pažvelgus į Biblijos tikinčiųjų gyvenimus, vaizdas daug tikroviškesnis. Biblijos “herojai” visiškai nepanašūs į graikų ar kitų antikos mitų didvyrius. Biblija atveria tikrąjį gyvenimą, gyvenimą su Dievu – ne trokštamą, įsivaizduojamą, o tikrą.

– Kūrybinė drąsa – kas tai? Kiek ji siejasi su kūrėjo talentu, intelekto galia, vitaline, dvasine, gyvenimiškąja patirtimi, vidine stiprybe? O gal tai arčiau troškimo apsinuoginti, atsiverti, parodyti slapčiausias, intymiausias savo minčių, potyrių, „nuodėmingiausių” vizijų kerteles? Be to, šiais laikais sparčiai populiarėja dar viena „drąsos” rūšis – narsa neišmanyti amato pagrindų, ignoruoti tradiciją ir kūrybinį palikimą, į šuns dienas išdėti visus autoritetus, arogantiškai manyti, jog tik nuo tavęs ar tavo kartos prasideda tikroji kūryba. Ar tai nėra jau meninio chuliganizmo požymiai? Bet gal ir jis, tarkim, saikingai dozuojamas, gali būti perspektyvus bei vaisingas? – O kas yra kūrybinė nedrąsa, sutrikimas, netgi baimė? Ką galėtumėte pasakyti ir apie Lietuvos, ir apie globalizuoto pasaulio provincijos menininko sindromą? Gal toks visai neegzistuoja? Cz. Milozso ištarmė tėra provokacija arba/ir drąsus apsinuoginimas, galbūt jau iš anksto nujaučiant, kad pats privalėsi mesti šalin tą žiūroną ir pažvelgti į viską be šito kūrybinę agresiją stimuliuojančio protezo. Tas Cz. Miloszo aprašytas žiūrėjimo įrankis panašus į kokią nors modernią, seksualinius potyrius sukeliančią mašinėlę: mažai surastume žmonių, kurie, tokią turėdami, padėtų ją matomiausioje vietoje, į svečius atvykus mylimiems ir gerbiamiems draugams ar televizijos žurnalistams. Tai daiktas, kurio jiems gėda ir apie kurį paprastai drovu kalbėti. Arba: tai dar ir mintys, kurių gėdijamės.