Sušių etiketo pamokėlės
| | |

Sušių etiketo pamokėlės

Naudojate lazdeles valgydami sušius? „Negerai, neteisingai, labai neteisingai“, – teigia Trevoras Corsonas, knygos „The Story of Sushi“ autorius. Negana to, kad šis baltaodis gilinasi į japoniškųjų sušių gamybos tradicijas, istoriją ir rašo apie tai knygas, jis taip pat teikia vieną įdomią paslaugą, kurią įvardija kaip „sušių žinių nuoma“. Tai reiškia, kad Trevoras Corsonas rengia specialius kursus amerikiečiams, kuriuose pasakoja apie tinkamą etiketą ir elgesį sušių restorane. Taip, kaip pridera tikram japonų maisto žinovui ir kaip tai daroma Japonijoje. Niujorko dienraščio „The New York Times” žurnalistas Florence’as Fabrikanas, apsilankęs Trevoro Corsono rengiamuose kursuose, kurie vienam žmogui kainuoja 105 JAV dolerius (apie 575 Lt), dalijasi savo įspūdžiais. CityOut mano, kad ir jums turėtų būti įdomu, ko moko sušių ekspertas, tad pateikiame trumpą straipsnio ištrauką. Trevoras Corsonas atvykus į tradicinį sušių restoraną rekomenduoja niekuomet nesėsti prie stalo. Įsitaisykite prie baro, kur matyti, kaip sušių meistrai atvirai demonstruoja jų gamybą. Pasisveikinkite ir susipažinkite su meistru bei paprašykite omakase – sušių rinkinio, kuriam geriausius restorano sušių ritinėlius šefas parinks savo nuožiūra. Taip ne tik parodysite pasitikėjimą virtuvės meistru, tačiau ir pats apsilankymas restorane bus kitoks, šiltesnis ir nuoširdesnis. Trevoras Corsonas teigia, jog sušiai valgomi tik su pirštais, o jei norite šiek tiek padažo, jame būtinai mirkykite tik žuvį, o ne ryži

Etiketas restorane: kaip (ne) derėtų elgtis
| | |

Etiketas restorane: kaip (ne) derėtų elgtis

Paskutiniu metu vis daugiau žmonių renkasi maitinimąsi viešose įstaigose. Tai, be abejo, tik paskatina restoranų kultūros kūrimąsi ir klestėjimą. Tačiau vis daugėja žmonių, nežinančių, kaip derėtų elgtis pietų ar vakarienės metu ar tiesiog šį žinojimą (jei turi) ignoruojančių. Anot maisto ir kultūros specialistės Jeniffer Berg, atsiranda štai toks paradoksas. Restoranų vadybininkai džiaugiasi sulaukdami klientų. Lankytojai tuo tarpu yra šventai įsitikinę, kad pietaudami viename ar kitame restorane, šiam daro paslaugą: juk pasirinko būtent šį, o ne kitą! Taigi jie gali elgtis taip, kaip norisi. Dar daugiau, restoranų lankytojai gerai žino posakį “klientas visuomet teisus” ir juo nuolat naudojasi. Iš tikrųjų, tai toli gražu nereiškia, kad restorane galima elgtis, kaip norisi. Šios tvirtai įsigalėjusios minties paneigimas taip pat nereiškia ir to, kad aptarnaujantis personalas gali įžūliai komentuoti kliento elgesį ir vėliau tikėtis dosnių arbatpinigių. Kaip ir kasdieniame gyvenime, taip ir restorane: svarbiausia yra pagarba ir žmogiškasis tarpusavio supratimas. Suabejojote ar Jūs pats visuomet elgiatės tinkamai restorano aplinkoje? Nenusiminkite, mandagaus elgesio mokytis ilgai nereikia. Amerikietiškojo etiketo autorės Emily Post teigimu, geroms manieroms tėra būtinas nuoširdus kito žmogaus pajautimas. Jei stengiatės gerbti kitą ir mandagiai su juo elgtis, Jūs darote kaip tik tai, ką ir reikėtų daryti. Ir nesvarbu, kuria šakute – didesne ar mažesniąja – pietaudamas naudojatės.

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?
| | |

Stalo etiketas, arba o kur mano didysis šaukštas?

Dažnai vos užuodus gardžius kvapus, sklindančius iš virtuvės, kyla mintis: „o kur mano didysis šaukštas?“ Tik bėda, kad kartais tų šaukštų šaukštelių būna visa eilė nuklota – vienas už kitą didesnis, vienas už kitą gaubtesnis. Ir kurį čia iš tų didžiųjų griebti – neaišku. Tokie įprasti mums stalo įrankiai, be kurių nė dienos jau negalime išsiversti, turi labai gilią istoriją. Ji siekia tuos laikus, kai daug ką valgėme tiesiog rankomis. Tai, ko gero, nebuvo blogiausias variantas. Ypač kai iškyla nejauki situacija, kuomet sėdi už stalo, oriai mintyse rikiuodama visas stalo etiketo teorijas, kokį patiekalą su kokiu įrankiu imti ir valgyti. Dvidantės šakutės, išpopuliarėjusios VII amžiuje, tapo neatsiejama rytų valdovo stalo serviravimo dalimi, o XI amžiuje jas perėmė ir Italai. O 1533 metais Marijos Mediči ir Prancūzijaus karaliaus Anri II vestuvių puota labai paspartino šių įrankių prigijimą ir Prancūzijoje. Žinoma, peiliai atsirado anksčiau. Čia galbūt kartojasi Ievos ir Adomo atsiradimo teorija „ kuris pirmiau“. Jeigu galvotume, kad ji – tai šakutė, o jis – tai peilis. Bet iš tiesų, Viduramžiais peilius nešiojosi kiekvienas – asmeninius. Dėl to stalo serviruotei jie nebuvo reikalingi. Anot legendos, šiai asmeninių peilių užstalės tradicijai galą padarė kardinolas Rišeljė, išleidęs įsakymą serviruoti stalus ir šakutėmis, ir peiliais. O šaukštų atsiradimo istorijoje pirmą žingsnį žengė romėnai pirmame mūsų eros amžiuje.