Ar dar mokame kalbėtis su savo vaikais?
Didžiausios problemos, ištinkančios dabartines šeimas, yra nesusišnekėjimas, nesupratimas ir pernelyg menkas bendravimas su vaiku. Nesistengiant suprasti artimų žmonių, ypač vaiko, ir neieškant tinkamiausių būdų jam auklėti, prieinama net iki griežtų fizinių bausmių. Apie smurto šeimose problemą ir jos sprendimą – interviu su „Paramos vaikams centro“ psichologė Žydre Arlauskaite. Mūsų visuomenėje egzistuoja tarsi dvi teorijos: „už 1 muštą 10 nemuštų duoda“ ir „diržu proto neįkrėsi“. Kuris pasakymas labiau atitinka šiandienos situaciją šeimose? Negalima vienareikšmiškai teigti, kad labiau paplitusi viena ar kita nuostata – kad vaiką reikia mušti arba nemušti. Žinoma, yra žmonių, kurie naudoja smurtą. Tačiau fizinės bausmės nereiškia, kad tėvai mano, jog tai teisingiausias būdas auklėti atžalas. Tiesiog kartais jie neranda kito būdo pakeisti netinkamą vaiko elgesį, nepaisant to, kad jį myli. Kaip psichologijai vertina vaikų mušimą šeimoje? Pirma, fizinės bausmės yra neleistinas ir nepriimtinas veiksmas – nė vienas neturi teisės smurtauti prieš kitą žmogų. Kad galima būtų konstatuoti šį faktą, nereikia būti psichologu. Antra, žmonėms naudojant smurtą, pavyzdžiui, gatvės muštynėse, pasiekiama tai, kad kitas žmogus pažeminamas, sužeidžiamas, netgi sudorojamas. Labai abejoju, ar tėvai, naudodami smurtą, siekia savo vaikus sudoroti – greičiau jie tai daro dėl to, kad nemato kito kelio spręsti problemą.