Socialiniai tinklai – darosi labai karšta…
| | |

Socialiniai tinklai – darosi labai karšta…

Microsoft ir Facebook paskelbia, kad Microsoft investuos į Facebook 240 milijonų dolerių, taip gaudami 1,6% Facebook akcijų. Visi pradeda svarstyti, ar tik čia nebus pradžia Google eros pabaigos. Juk kaip taip galėjo nutikti?! Microsoft aplenkė Google! Neįmanoma! (ir panašiai). Google CEO pareiškia, kad Google nemano, kad jai reikia pirkti bet kokį sėkmingą verslą, kuris kertasi su jų. (kas ilgokai buvo panašu į jų strategiją – kokie 50% paslaugų buvo nupirkti, o vėliau išvystyti pačios Google. Tiek Google Docs, tiek GTalk, tiek Analytics, tiek dar savo eilės laukiantys Grand Central ar jaiku). Pagaliau kažkas tiksliai nustato Facebook vertę – tai turbūt viena iš pašnekesių temų Silicio Slėnyje per pietus. Vertė – 15 milijardų dolerių. Nemažai, sakyčiau. Padaugėja įdomių nuomonių, apie tai, ar Facebook – tikrai ateitis. Net The Economist pasirodo rašinys, kuris teigia, kad visas šitas bumas perdėtas. Kodėl? Todėl, kad socialiniai tinklai praranda vertę, kai viršijama tam tikra vartotojų skaičiaus riba. Kodėl? Todėl, kad pasimeti tarp draugų, tarp grupių, tarp pakvietimų, ir tavo pagrindinis noras – sužinoti, ką veikia tavo draugai, ir kartu pranešti jiems, ką veiki tu – pasidaro nebeišpildomas. Sakyčiau, one.lt efektas. Kiti pastebi, kad Facebook graži ateitis bus tik tada, jei tai taps tarsi mini internetas, su savo programėlėmis (widget’ais), ir vartotojai kaip bazę naudos ne naršyklę, o naršyklėje atidarytą Facebook langą (o gal tiesiog turėsime Facebook naršyklę?).

Socialiniai tinklai
| | |

Socialiniai tinklai

Socialiniaia tinklai – pats populiariausias internetinis dalykas mūsų gyvenime. Daugelis kartais, net nesusimastome,jog tai ne kas kita, o labai didelė priklausomybė. Kasdien girdime žodį facebook, twitter, kasdien skaitome rodos visiškai bereikšmes žinutes atsikėliau, pavalgiau, važiuoju automobiliu. Kartais galime išgirsti ir kaip vienas vartotojas skundžiasi jog nėra prisijungusių draugų: Tai kaip žiauru visi mane paliko su kuo susirašinėjau. Tai ką dabar veikt? Didžiojoje Britanijoje yra žudanti statistika. Socialiniais tinklais nesinaudoja tik kas 10 dvylikos – trisdešimties metų žmogus. Penktadalis i jų praleidžia 3 ir daugiau valandų. Argi tai ne priklausomybė ? O kas būna, kai nėra galimybės prieiti prie socialinių tinklų ? 22 % diena be socialinio tinklo – diena su bloga arba labai bloga nuotaika. Socialinių tinklų priklausomybė yra gana panaši į priklausomybe nuo tabako. Skirtumas tik vienas, vienam laikinai numalšinti reikia cigaretės, o kitam įėjimo į facebook ar twitter.

LinkedIn – „solidžiausias“ socialinis tinklas
| | |

LinkedIn – „solidžiausias“ socialinis tinklas

2008 metus galime vadinti socialinių tinklų bumo metais. Facebook ir Twitter augo kaip ant mielių, tapdami neatsiejama šiandienos mados dalimi, kurios vaikosi milijonai vartotojų visame pasaulyje. Tačiau labiausiai nustebino LinkedIn. Šis, jau šeštus gyvavimo metus skaičiuojantis, ir, visai nesenai 50 milijonų vartotojų sulaukęs socialinis tinklas, 2008 m. augo sparčiausiai, aplenkdamas savo netiesioginius konkurentus Facebook ar MySpace. LinkedIn, kurio pavadinimą galime versti kaip „susijungę“ ar „susieti“, yra visų pirma verslui skirtas socialinis tinklas. Šis projektas, palaikomas interneto verslo „riebiausios grietinėlės“, oficialiai startavo 2003 metais. LinkedIn vadovybę sudaro Jeff Weiner – buvęs Yahoo vadovas, Reid Hoffman – buvęs PayPal viceprezidentas, Steve Sordello, vadovavęs Tivo finansams ir kitos garsenybės, kurių sąrašą rasite čia. 2003 m. gegužės mėnesį 5 projekto įkurėjai pakvietė 350 savo svarbiausių draugų prisijungti prie sukurto socialinio tinklo. Po mėnesio LinkedIn tinklas skaičiavo 4500 registruotų vartotojų, kurių skaičius 2003 m. pasiekė 81.000 ir nenustojo augti. 2005 m. savo anketas LinkedIn‘e turėjo 4 mln. vartotojų, 2007m. jau 15mln., o 2009 m. šis skaičius perkopė 50 milijonų. Ypač sėkmingi LinkedIn‘ui buvo pastarieji „kriziniai“ metai. LinkedIn vadovas Dan Nye savo interviu pasakojo, kad „nauji vartotojai jungiasi kiekvieną sekundę ir tinklas auga sprogstamu greičiu“.

„Facebook“ karta
| | | |

„Facebook“ karta

Atrodytų, na, kur dar be krepšinio ta Erlicko apraudota Lietuva gali pirmauti?… Pasirodo gali – ir pirmauja! Bent jau informacinės visuomenės plėtros frontuose – tai tikrai. Mobilaus ryšio vartotojų skaičius, interneto sklaida ir ryšio kokybė, dalyvavimas socialiniuose tinkluose – tai tik kelios sritys, kur Lietuva ne tik, kad nesivelka Europos uodegoje, tačiau aršiai pirmauja. Sako, kad „Facebook“ prisiregistravo jau virš šešių šimtų tūkstančių vartotojų iš Lietuvos, o tai yra, ko gero, kas antras darbingo amžiaus pilietis. Taigi sparčiai kraustomės ne tik į Airiją, bet ir į virtualią erdvę. Tik… kas ten mūsų laukia? Praėjo tie laikai, kai interneto tyruose klajojo išimtinai tinklų administratoriai ir jų amžini priešai – mistiški „hakeriai“, o visi mes buvome nedrąsiai „windausų“ langus „klikinantys“ „useriai“… Dabar internetas – jokia prabanga, o juo naudotis – joks sugebėjimas. Tą daro kiekvienas vaikas. Štai čia ir atsiranda kontekstas kalbėti, kaip visuotinė žmonijos skaitmenizacija paveiks pačius žmones ir pakeis visuomenę. Kai dalykai tampa kasdienybe, jie nebekeičia pasaulio drastiškomis revoliucijomis, mes patys imame nepastebimai keistis. Tai vadinasi evoliucija. Sukūrę ir savo poreikiams pritaikę kompiuterius, mes patys imame prie jų taikytis. Sukūrę skaičiavimo mašinėlę, mes netekome sugebėjimo skaičiuoti mintinai. Sukūrę animacinius filmukus, nustojome vaikams sekti pasakas. Sukūrę internetą – vis mažiau liečiame realybę.

Socialiniai tinklai Lietuvoje
| | |

Socialiniai tinklai Lietuvoje

Pasaulyje smarkiai išpopuliarėjus vadinamiesiems „socialiniams tinklams“, šis vajus tučtuojau susilaukė milžiniško pasisekimo ir Lietuvoje. Mūsų laikais jau retas internautas, ypač iš jaunimo, neturi One.lt anketos ar nesilanko Facebook.com. Ir visai suprantama, dėl ko — juk kiek aplinkinių ten dalinasi nuotraukomis, aptarinėja vieni kitų nutikimus ir šiaip didžiuojasi savo tuštybe. Tarp tokių tinklų lankytojų kažkodėl vyrauja nuomonė, jog didžioji dalis One.lt publikos — jaunimas, jog Facebook.com portalas daug tvarkingesnis ir patrauklesnis, o Linkedin.com — kone modernusis šių laikų CV. One.lt administracija vis paskelbia duomenis, girdi, jų mirksinčio ir blizgančio „portalo“ lankytojai — ir vyresnė publika, tačiau tautosakoje vis tiek susidaręs įspūdis, jog šis socialinis tinklas skirtas paaugliams. Ir neatrodo, kad toks įvaizdis greit pasikeistų — svetainėje kaip anksčiau, taip ir dabar klesti nuotraukų vertinimas („30y30“ ir pan.), beprasmis blevyzgojimas tarpusavyje („forumiukas LIŪDI“) ir įvairiausios apmokestintos paslaugos. Galima tik įsivaizduoti, kokiu reikia būti dvasiniu ekshibicionistu, jog sunkmečiu mokėtum pinigus tik už tai, kad save parodytum pasauliui. O kaip gi, buvę klasiokai ir galimi bičiuliai domisi! Tokioms linksmybėms tarsi atsvarą mėgina sukurti Frype.lt — atrodytų, funkcionalus ir tvarkingas pažinčių tinklas. Kas ten buvo, žino, kad navigacija ir valdymas ten, švelniai tariant, ne itin patogūs.

Socialiniai tinklai šiandien neišgelbės, išsigelbėsit patys
| | |

Socialiniai tinklai šiandien neišgelbės, išsigelbėsit patys

Leiskite priminti, jog buvo laikai kai būti internete reiškė šį tą antgamtiško. Puslapiuose talpinamos svečių knygos stropiai pildomos vadovų ir įmonės darbuotojų “atsiliepimais”, o apklausos apie naujus produktus dažnai tesulaukdavo tik vieno, kito atsitiktinio lankytojo paspaudimo. Tačiau tai buvo geri laikai. Gaila vienintelio – niekas nekalbėjo apie jokią tiesioginę naudą. Visa ką žinojai buvo tai, jog įvaizdinės svetainės tikslas nėra pardavimų skatinimas. Kaip koks burtas skambėjo tas įvaizdis… Pasaulis sukasi taip, kad labai dažnai naudą mes randame ten kur jos nepamatė kiti. Inovuojame viską kas aplink, kuriame arba gyvename pavėjui ir už mus kuria kiti. Skaitmeninė erdvė tapo vienu greičiausiai evoliucionavusiu informacijos, medijos ir socializacijos tinklu. Merfio dėsniais paremta evoliucija išplėtė tinklo galimybes iki neribotų aukštumų. Kadaise skambūs e-komercijos ir e-rinkodaros terminai buvo puikiai įdarbinti, tačiau galiojimo laikas baigėsi, šaukiam web2.0! O čia ir prasideda pirmasis informacijos painumas. Ką slepia šuolis į 2.0 jei nė nebuvome supažindinti su 1.0 galimybėmis. Naujosios kartos internetas pakeitė vaizdą, tapo dinamiškas ir interaktyvus. Jei apibrėšime laiką, tai metas kuomet informacijos kurti nereikia – visi ją dubliuoja. (Taip, šis teiginys su ironijos prieskoniu).

Socialiniai tinklai: ne tik naujos galimybės, bet ir pavojai
| | |

Socialiniai tinklai: ne tik naujos galimybės, bet ir pavojai

Vis labiau populiarėjantys socialiniai tinklai padeda susisiekti su draugais, palaikyti ryšius. Tačiau tiek patys vartotojai, tiek psichologai pastebi, kad kartu jie keičia žmonių santykius ir bendravimo įpročius. Neseniai vykusios konferencijos LOGIN metu socialinių tyrimų bendrovė „Macroscope” atliko tyrimą – apklausė 261 konferencijos dalyvį. Tyrimo išvadose rašoma, jog 15,5 proc. tyrimo respondentų yra iki 19 m. amžiaus asmenys. Didžiausia (70,1 proc.) respondentų dalis yra 20–29 m. asmenys, kurių didesnė dalis (41,4 proc.) – iki 25 m. 10,3 proc. tyrimo dalyvių yra 30–39 m., o likę 4 proc. – vyresni. Paaiškėjo, jog socialiniais tinklais nesinaudoja tik kas dešimtas, o 85 proc. besinaudojančių prie socialinių tinklų jungiasi kasdien. Kiek daugiau nei penktadalis (21,2 proc.) ten praleidžia 3 ar daugiau valandų per dieną. Tyrimo dalyviai buvo paprašyti prisiminti savo savijautą tomis akimirkomis, kai dėl tam tikrų, nuo jų nepriklausančių priežasčių, negali prisijungti prie savo socialinių tinklų. 5 proc. tikino besijaučiantys gerai arba labai gerai, daugumos (73 proc.) respondentų savijautai šis faktorius įtakos neturi, tačiau 22 proc. apklaustųjų nurodė, kad tokiomis aplinkybėmis jaučiasi blogai arba labai blogai.

Ar girdime ką sako mūsų vaikai?
| |

Ar girdime ką sako mūsų vaikai?

Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko. Kad išsaugoti draugystę, jiems reikėjo labai paprasto dalyko – sugebėjimo kalbėtis ir girdėti. Tada jie būtų sužinoję, kad vienam draugui reikia apelsino sultims išspausti ir numalšinti troškulį, o kitam užtektų apelsino žievės, būtinos pyragui iškepti. Būna juokinga, kai kas nors sako, kad nemokame kalbėtis – liežuvį turime, kalbą mokame, kartais net kelias kalbas. Visgi, dažnai mūsų tarpasmeniniai santykiai su aplinkiniais nukenčia būtent dėl nesugebėjimo tinkamai bendrauti bei nesugebėjimo/nenoro išklausyti kitą, išgirstant tiksliai tai, ką jis nori pasakyti, o ne ką norime girdėti. Tai galima pasakyti ir apie tėvų bendravimą su vaikais. Ar girdime tai, ką sako vaikai? Pokalbiai su vaikais neretai nuvertinami, jiems vis trūksta laiko arba jie apsiriboja klausimais „Kaip sekėsi mokykloje?“, „Kokius pažymius gavai?“. Norint atsakingai ugdyti vaiką, būtina mokytis tinkamai su juo kalbėtis, taip ugdant ir paties vaiko bendravimo kultūrą. Viena istorija pasakoja, kad du labai geri draugai prarado savo ilgai puoselėtą draugystę dėl paprasčiausio apelsino. Kodėl? Ir vienas, ir kitas norėjo apelsino gulėjusio virtuvėje ir vienas kitam šaukdami, kad jam reikia apelsino, draugai galiausiai susipyko.

Kalbėkime su jais, bet ne jiems
| |

Kalbėkime su jais, bet ne jiems

Labai svarbi kliūtis santykiuose tarp paauglių ir suaugusiųjų yra bendravimo stoka. Paauglystėje, jeigu vaikystėje sukuriami palankūs santykiai, tokios problemos gali ir neiškilti. Iš dalies tai priklauso nuo mūsų sugebėjimo gerbti vaiką net ir tuomet, kai mes jam nepritariame. Kai nustojame galvoti apie tai, mes suvokiame stebuklą, kuris pasireiškia ugdant vaiko gebėjimą mąstyti. Niekieno nepadedamas vaikas dažnai nesąmoningai suvokia, patiria ir nagrinėja įspūdžius, jungia juos į sistemą ir po to veikia vadovaudamasis savo išvadomis. Jis turi savo protą! Labai dažnai mes nepagarbiai pasinaudojame tuo matydami nepaklusnumą ir maištavimą. mes ujame šiuos „nusižengimus” ir bandome vaikui padaryti įspūdį tuo, kaip mes mąstome. Norime „nukalti” vaiko charakterį, protą, asmenybę, lyg jis būtų molio gabalas, o mūsų veiksmai turėtų ji „suformuoti”. Čia vaikas įžvelgia tironiją. Beje, tai gryna tiesa. Tačiau tai nereiškia, kad negalime ir neturime daryti įtakos vaikui. Tai tik reiškia, kad mes negalime „jėga” jo įspausti į mūsų įsivaizduojamą kiautą. Kiekvienas vaikas pasižymi savo kūrybiškumu, kuris atskleidžia tai, ką jis gyvenime patiria ir su kuo susiduria. Kiekvienas vaikas savo asmenybę formuoja individualiai. Kadangi mūsų, tėvų, pareiga pastūmėti vaiką tinkama linkme, mes privalome gerai žinoti, ką ir kaip mes kreipiame. Daug ko galime išmokti stebėdami vaiko elgesį ir nustatydami tokio elgesio tikslus. Sužinosime daugiau, jei norėsime suvokti, apie ką jis mąsto.

Žaisti ar mokyti?
| |

Žaisti ar mokyti?

Žaidžiama visą gyvenimą – nuo kūdikystės iki senatvės. Tačiau ypač žaidžia 2-6 metų vaikai. Šie vaikystės metai psichologų vadinami žaidimų metais. Deja, tai, kiek laiko ir dėmesio pastaruoju metu skiriama žaidimams, daugeliui pedagogų ir vaiko raidos psichologų kelią nerimą. Šiandien ypač žavimasi ugdomąja ir lavinamąja veikla. Lavinamosios užduotys, ugdomosios pratybos, pyplių anglų kalbos mokyklėlės ar panašūs suaugusiųjų „išradimai”, pavadinti „mokymusi žaidžiant”, iš tiesų yra mokymasis, o ne žaidimas! Tikrasis žaidimas prasideda tada, kai vaikas pasislepia nuo mūsų, suaugusiųjų, būna savo pasaulyje, pats kuria žaidimą. Žaisdamas mažiukas parodo, kaip jaučiasi, ką išgyvena, kaip supranta tai, kas vyksta šalia. O mokantis išorinis pasaulis ir jo taisyklės yra priimamos kaip neginčijama tiesa ir paverčiamos „savomis”. Čia slypi du pavojai – ikimokykliniame amžiuje mažyliui gali neužtekti patirties mokantis gautos informacijos suprasti. Antra, darželinuko asmenybė dar tik formuojasi, todėl mokantis gauta informacija gali pernelyg padaryti daug įtakos, tapti dirbtina asmenybės dalimi. Žaisdamas vaikas keičia pasaulį taip, kaip jam norisi. O mokydamasis keičiasi pats, prisitaiko. Trumpai tariant, rizikuojama prarasti vaiko tikrąjį „aš”. Pirmiausia žaisti vaikui labai malonu. Net sunkumai, iškilę žaidžiant, yra malonūs: vaikas juos įveikia ir tai teikia žaidimui žavesio. Antra vertus, žaidimas nesukelia įtampos. Be to, taip susipažįstama su pasauliu.