Pastarąjį mėnesį lietuvių vaidmuo Vakarų spaudoje šiek tiek pasikeitė. Deja, atkūrus nepriklausomybę lietuviai dažnokai figūruodavo tik kriminalinėje kronikoje kaip vienokie ar kitokie nusikaltėliai – nuo smulkesnio iki visai stambaus kalibro. Tačiau vasario mėnesį pirmą kartą teko skaityti, kad lietuviai nemažai prisidėjo prie vienos nuožmių nusikaltėlių gaujos iššifravimo ir nubaudimo. Ir ne šiaip lietuviai, o tiesiog viena drąsi 25-erių metų moteris, Sandra Kazlauskaitė.

Kaip vasario 23 d. Britanijos dienraštyje “Guardian” pranešė žurnalistė Sandra Laville, ši į Britaniją nelegaliai įvežta lietuvaitė padėjo policijai ant menčių paguldyti plėšrų sąvadautoją albaną (iš prekybos moterimis sukaupusį beveik tris šimtus tūkstančių svarų) ir du jo sėbrus. Niekad anksčiau neužsiiminėjusi prostitucija, S. Kazlauskaitė jau pirmą dieną Londone buvo verčiama “aptarnauti” 34 vyrus. Po kurio laiko, nebeištvėrusi nuolatinio žeminimo, nepakenčiamų darbo sąlygų, uždarbio pasisavinimo, grasinimų nužudyti, ji pabėgo iš buto, kuriame buvo laikoma, ir surinkusi numerį 999 užvedė teisėsaugos pareigūnus ant kelio, kuris baigėsi sąvadautojų suėmimu ir nuteisimu iki vienuolikos metų kalėjimo.

Žinoma, į tokio pobūdžio istoriją galima pasižiūrėti ir truputį ciniškai, ypač dėl to, kad kratomame bute policija surado ir sąvadautojų vadeivos “draugės” Neringos Samavičiūtės užrašų knygelę, kuriame ši gailiai skundėsi savo liūdnu likimu, tačiau teigusi negalinti be savo kankintojo gyventi. Vis dėlto rimtas, anaiptol ne bulvarinis britų dienraštis šioje istorijoje pabrėžė būtent S. Kazlauskaitės ryžtingą žygdarbį teisingumo dėlei ir nepasidavė pagundai iš moterų kančios pasišaipyti pagal principą – “kokios moterys, toks ir jų likimas”.

Taigi pirmą kartą išnaudojama lietuvė padėjo pasodinti už grotų šlykštų nusikaltėlį ir taip išgelbėti daugybės kitų moterų sveikatą ar ir gyvybę. Tiesa, ir anksčiau užsienio spaudoje būta pranešimų apie lietuvius, kurie padėjo užsienio teisėsaugininkams kovoti su nusikalstama veikla, tačiau tie lietuviai buvo policininkai ir tai darė iš pareigos, o šįkart teisingumui visai netikėtai pasitarnavo narsi auka, ir už tai ji sulaukė žiniasklaidos pagarbos.

Deja, šis atvejis kol kas vienintelis, ir to paties vasario 19-ąją Berlyno dienraštyje “Tagesspiegel” pasirodė kur kas būdingesnė žinia: vokiečių policija išaiškino didžiulį visos Europos mastu veikusį nusikalstamą susivienijimą, kuriam griežtais metodais vadovavo 29-erių metų vyriškis iš Lietuvos, pastaruosius šešerius metus gyvenęs Rostocke. Ši penkerius metus policijos tirta tarptautinė nusikaltėlių gauja į darbus Vokietijos viešnamiuose pristatydavo kelias dešimtis moterų iš Rytų Europos, iš to “verslo” pajamų pirkdavosi sklypus ir butus už milijonines sumas, taip pat nevengė žudymų, padeginėjimu, reketo, automobilių vagysčių, pinigų plovimo, narkotikų prekybos. Suimtas 21-as įtariamasis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Vokietijos, Ukrainos bei Izraelio. Ši žinia rado atgarsio ir kituose Vokietijos laikraščiuose.

* * *

Pradžioje užsiminiau apie pasikeitusį lietuvių vaidmenį užsienio spaudoje. Iš tiesų jis pakito – dvejopa prasme. Ne tik Sandra Kazlauskaitė parodė, kaip galima kovoti su žmogiško pavidalo bestijomis. Vytautas Landsbergis parodė puikų pavyzdį kitiems Lietuvos politikams, kaip galima viešai užsienio žiniasklaidoje ginti savo tėvynės (ir ne tik jos) interesus. Kovo 4-ąją būtent Vokietijos dienraštis “Welt” paskelbė jo tikrai iškalbingą esė apie tai, ką reiškia Baltijos valstybių vadovų kvietimas į Maskvą gegužės 9-ąją švęsti pergalės prieš fašizmą. Štai tik kelios citatos iš Landsbergio straipsnio (verčiu iš laikraštyje paskelbto vokiško teksto, kuris savo ruožtu išverstas iš anglų kalbos, tad gali ne pažodžiui atitikti lietuvišką originalą):

“Šios šventės šeimininkas – Rusija Sovietų Sąjungos pavidalu – pats sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, patį kruviniausią Europos istorijoje…. Tiesa, Sovietų Sąjunga sukėlė jį susitarusi su Hitleriu, tačiau jos atsakomybė nenuginčijama. Nūdienos Rusija šią šventę švęs Raudonojoje aikštėje ir šitaip pabrėš sovietų pergalę, taigi ji kartu švęs ir savo iš to karo gautus laimikius. Vienas jų – mano paties tėvynė, Lietuva, kurios prijungimą prie Stalino imperijos lydėjo nesuskaičiuojamos tragedijos. Kitaip nei Vokietija, Rusija savo atsakomybės dėl karo ir nekaltųjų masinių kapų niekada nepripažino”.

“Kai Stalinas 1939 pavasarį Hitleriui pasiūlė savo draugystę, kuri vasarą buvo formaliai patvirtinta Molotovo-Ribentropo paktu, tuo apsaugant nacių agresiją nuo dūrio į nugarą iš Rytų, naciai turėjo laisvas rankas daryti Vakaruose tai, ko Hitleris visada troško”.

Paktas buvo pasirašytas po vadinamosios Reicho krištolio nakties pogromų, – tęsia Landsbergis, – taigi sovietai gerai žinojo, „kokiam likimui jie pasmerkė Lenkijos ir Lietuvos žydus”, nes šie kraštai “pagal rugpjūčio 23 d. pasirašytą pirmąjį papildomą slaptą protokolą turėjo atitekti Hitleriui. Po mėnesio Hitleris ne mažiau slaptai pardavė Lietuvą Stalinui”.

Landsbergis priminė ir tai, jog Hitlerio Vermachtui užsimojus prieš Vakarus, Sovietų Sąjunga jį “atitinkamai parėmė kare prieš Lenkiją, Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus, Liuksemburgą, Daniją, Norvegiją ir Didžiąja Britaniją”.

Savo esė pabaigoje jis rašė: “Jei du nusikaltėliai savo sandėrį patvirtina aukų krauju, tai tokia jų veika pagal įstatymą lieka nusikaltimu, net jei abu nusikaltėliai vėliau susipeša ir vienas kitą apiberia kulkų kruša. Tas pats galioja ir didžiausiems dvidešimtojo amžiaus nusikaltėliams Europoje. Mes negalime tų nusikaltimų, kuriuos Hitleris ir Stalinas padarė veikdami kartu kaip de facto sąjungininkai, pamiršti vien todėl, kad jiedu vėliau atsisuko vienas prieš kitą. Antrojo pasaulinio karo aukų kraujas šaukiasi teisingumo ir padorumo, o visų pirma jis reikalauja sąžiningai pasakyti, kurie žmonės ir kokie jų sumetimai nulėmė tragišką jų likimą”.

Pagrindiniuose Vakarų Europos bei Šiaurės Amerikos laikraščiuose žymūs Europos politikai dažnokai išsako savo nuomonę įvairiais klausimais. Vienas iš tokių – buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas. Dabar tarp jų – ir Vytautas Landsbergis. Nebent žiauriai klysčiau, tai turbūt pirmas kartas, kai svarbiame Vakarų Europos laikraštyje skelbiamas ir žymaus Lietuvos politiko straipsnis. Teksto gale autorius įvardijamas kaip “buvęs pirmasis pokomunistinis Lietuvos prezidentas jai atgavus nepriklausomybę, šiandien – Europos parlamento narys”. Prezidentu V. Landsbergis Vokietijoje buvo (ir yra) laikomas dažnai, be abejo, atsižvelgiant ne į jo oficialų titulą, o į realią funkciją. Norėčiau tik pabrėžti, jog Vakarų spaudos forumu Lietuvos politikai galėtų pasinaudoti kur kas dažniau.

Šiuo metu, pvz., Europoje aktualus vadinamosios gerovės valstybės klausimas: ar galima ją išlaikyti, ar reikia ją reformuoti, o jei reikia, tai kaip? Čia kaip tik galėtų svariai pasireikšti kiti mūsų europarlamentarai, tiek kairieji, tiek dešinieji. Arba dėl mokesčių Lietuvoje – per aukšti ar per maži jie? Lietuvos politikų (bei ekonomistų) nuomonę šiuo klausimu būtų įdomu išgirsti ir prancūzams, ir vokiečiams, ir švedams, kritikavusiems naująsias ES nares dėl to, kad neva savo žemais mokesčiais vilioja Vakarų įmones ir savo pajamų deficitą užpildo ES fondų parama.

O grįžtant prie klausimo, vykti ar nevykti į Maskvą, į kurį taip taikliai atsakė V. Landsbergis – priešingą nuomonę ne mažiau grakščiai mūsų internetinėje žiniasklaidoje išsakė Tomas Venclova. (Beje, tai pirmasis iš mūsų kultūrininkų, jau prieš kelis dešimtmečius pradėjęs bendradarbiauti prestižinėje Vakarų spaudoje.) Šiuo klausimu, kuris bus aktualus ir po mėnesio, galėtų dabar savo nuomonę pareikšti ir kiti mūsų politikai. Juk turbūt ne visi jie dalijasi V. Landsbergio nuomone (kitaip, manau, prezidentas V. Adamkus nebūtų taip ilgai delsęs atskleisti savojo nusistatymo). O jei dalijasi, tegul ištaria tai ir Vakarų spaudoje – Lietuvai nuo to bus tik geriau. Kodėl tyli, pvz., Vokietijoje gerai prisimenama Kazimiera Prunskienė? Juk Vakarams būtų įdomi ir jos nuomonė, tai teiktų diskusijoms daugiau medžiagos. Kaip tik tuo klausimu vedamąjį straipsnį, pavadintą “Nedraugiškas pakvietimas”, vasario 28 d. dienraštyje “Frankfurter Allgemeine” parašė Reinholdas Veseris. Prie jo labai tiktų kitaip (ar net taip pat) manančių buvusių Lietuvos ministrų pirmininkų viešas žodis. Vakarų publikai svarbus Rusijos ranką savo kailiu patyrusių Lietuvos politikų požiūris!

Prisiminęs K. Prunskienę, negaliu nepaminėti vasario 17 d. Vienos dienraštyje “Presse” pasirodžiusio straipsnio. Jame korespondentas Hemutas Hetzelis rašė, jog įtakingų Olandijos (ir būtent krikščionių demokratų bei liberalų) politikų nuomone, reikia išlaikyti ir puoselėti branduolinę energiją, nes būtent ji yra “draugiškesnė aplinkai”, be to, sumažina priklausomybę nuo brangstančios naftos. Anot autoriaus, “Nyderlandai – ne vienintelė Europos šalis, kurioje atominė energija vėl įgyja reikšmės. Italija, Prancūzija, Suomija, Lietuva, Čekija, Slovakija irgi atvirai palaiko naujų jėgainių statybą”.

Taigi – dar vienas iššūkis mūsų raštingiems politikams, ypač nusimanantiems ekonomikos ir gamtosaugos klausimuose. Neskriauskime (dėl energetikos besikamuojančių) Vakarų, savo ekspertų nuomonę pasilikdami tik sau.

Mykolas Drunga

Views All Time
Views All Time
2668
Views Today
Views Today
1
0 0