Tai, kas įvyko Klonio gatvėje, Garliavoje, 2012 m. gegužės 17 d., kai mano brolio Drąsiaus Kedžio mažametė dukrelė buvo prievarta atplėšta nuo manęs ir klykianti ištempta, jai ant galvos užmetus galimai cheminių medžiagų pripurkštą skudurą, galutinai patvirtino, kad mes gyvename šalyje, kurios valdžia yra visiškai degradavusi.

Valdžia praradusi bet kokį etikos, moralės supratimą, absoliučiai praradusi sąžinę ir elementarų žmogiškumą. Tai patvirtino faktą, kad Lietuvos Respublikos valdžios postuose sėdi žmonės, kurie nebegina ir neatstovauja bendražmogiškų vertybių. Ką jau bekalbėti apie tautines, patriotines, kurių samprata šių žmonių sąmonėje jau seniai visiškai išblankusi.

Tai, kas įvyko 2012 m. gegužės 17 d. Garliavoje, tegali būti apibūdinta vienu žodžiu –  NUŽMOGĖJIMAS.

Niekada nepamiršiu brolio mergaitės veido, kai ją biologinė motina L.Stankūnaitė prievarta plėšė nuo manęs – persmelkto siaubingo išgąsčio, tiesiog perkreipto iš siaubo. Nepamiršiu ir tų „didvyrių“, „teisėtai“ įvykdžiusių V.Kondratjevo sprendimą veidų: S.Vaicekauskienės, G.Černiausko, R.Juodkazio, E.Talailienės, G.Didžbalienės, R. Oželio ir kitų.

Veidų, paženklintų pasididžiavimu pavykusiu ,,ėmimu“. Juose atsispindėjusios emocijos priminė vieną žinomą pokario istoriją – taip džiaugėsi stribas, į gyvulinį vagoną įkišęs pagautą iš apsuptų namų pabėgusią vienišą paauglę – jis atliko savo ,,pareigą“, pasiuntęs vaiką į mirtį. Taip savo pareigą atliko ir ši ,,teisėta“ komanda. Žmonių?!!!

Dar ir dabar mano ausyse skamba Kauno rajono policijos komisariato viršininko Romo Oželio ištarti žodžiai stebint trisdešimčiai pareigūnų ir pirmas sekundes L.Stankūnaitei prievarta nepavykus iš karto atplėšti mažametės: „Venckiene, Jūs privalote vykdyti teismo sprendimą“.

Iš kambario tiesiog nešte buvo išnešti mano tėvai – vienas po kito. Šis reginys buvo siaubinga trauma mergaitei – ji pasijuto netenkanti savo brangiausių žmonių, kurie ją užaugino, rūpinosi ja visą jos vaikystę, prie kurių ji buvo pripratusi. Išvydusi tai, ji klykė, spiegė, šaukė grąžinti senelius.

Staiga kambaryje aš buvau palikta viena su mergaite, stipriai rankytėmis apsivijusia mano kaklą, o trisdešimt oficialių Lietuvos Respublikos pareigūnų, privalančių pagal įstatymą ginti žmogų ir jo teises, davusių priesaiką Lietuvos Respublikai – garantuoti joje žmogaus saugumą – stebėjo ir leido naudoti prievartą prieš mažametį vaiką. Siaubingai išgąsdintą, klykiantį, bijantį klaikios nežinomybės, likimo jau nuskriaustą. Vaiką, kuris pedofilijos istorijoje akivaizdžiai įvardintas kaip auka. Lietuvos Respublikos pareigūnai abejingai stebėjo, dar daugiau – pašaipomis palaikė prievartos vykdymą. Lietuvos vyrai. Tautos gynėjai.

Siaubingosios gegužės 17-osios dienos momentai – jau niekada neišdilsiantys iš atminties mano gyvenime. Niekados nepamiršiu plačiu veidu, triskart didesniu užpakaliu ir keturiskart didesniu pilvu pareigūno, išlaužusio ir sužalojusio man ranką tam, kad L.Stankūnaitė, ištikima kaltinamojo pedofilija A.Ūso draugė, turėtų visas galimybes naudoti prievartą prieš mažametę savo dukrą, pripažintą nukentėjusiąja pedofilijos byloje, kurios parodymai nesutampa su L.Stankūnaitės…

Trūksta žodžių apsakyti regėtam baisumui ir šlykštumui. Neįmanoma apsakyti to, kas buvo daroma su maža mergaite, apibūdinti tos prievartos, kuri buvo nukreipta prieš ją. Galima tik įvardyti – tai, kas įvykdyta mano tėvų namuose, buvo ne ,,teismo sprendimo įvykdymas“, o brutaliausias prievartinis mažametės mergaitės pagrobimo aktas. Brutaliausias jos valios nepaisymas, smurtavimas, klaikus teroras. Toks teroras, kokio jokia Vakarų valstybė neįsivaizduoja.

Nes vakaruose vaikai oficialių instancijų ne tik neprievartaujami, negraibstomi ir nenešami, užmetus ant galvos cheminių medžiagų pripurkštą antklodę, jiems negrūdami į burną psichotropiniai saldainiukai, nuo kurių tįsta seilės ir skauda pilvą bei ,,matosi aštuonios rankos“, jie neterorizuojami psichologiškai grasinančiais ultimatumais ,,dabar arba po vienos minutės“ (įdomu, iš kokių psichologijos ir socialinių mokslų vadovėlių – tokia praktika dirbti su vaikais?!!!) – vakaruose bet koks fizinis smurtas ir prievarta prieš vaiką yra neįmanoma.

Nes ten, normaliose demokratinėse valstybėse, vaikas – VERTYBĖ, ŽMOGUS, ASMENYBĖ. Jis – ne daiktas, ne menkavertė būtybė, kurią galima užsimerkus paaukoti vardan to, kad kažkas galėtų išgelbėti savo prismirdusius užpakalius. Vakaruose vaikai yra ginami valstybės, ginami oficialių institucijų, ginami žmonių – visos visuomenės. Jie ginami ir saugomi įstatymo. Įstatymo, veikiančio realiai, saugomi realiai paisomų ir įtvirtintų tarptautinių konvencijų. O pirmiausia – jie saugomi ŽMONIŠKUMO. Jie saugomi elementarių ŽMONIŠKUMO dėsnių, kurie suprantami kiekvienam normaliam žmogui.

Ir kurie tokie tolimi nuožmogiams.

Po prievartos akto vieši antstolės S.Vaicekauskienės, generalinio komisaro pavaduotojo R.Požėlos, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojų E.Talailienės, G.Didžbalienės pasisakymai tik dar kartą patvirtino, kad prievarta jiems OFICIALIAI bei ŽMOGIŠKAI priimtina ir toleruotina, ir jos naudojimo veiksme jie nemato nieko blogo.

Kas tai? Ką tai reiškia? Apie žmogiškumą šiuo atveju kalbėti akivaizdžiai beprasmiška. Nes įvykdyti veiksmai sukelia Čingischano, Ivano Rūsčiojo, Stalino, Berijos laikų asociacijas. Stribaujos siautėjimus pokario Lietuvos kaimuose. Vaikų mušimus, žudymus, prievartavimus. Pasakojama, kad Aukštaitijoje garsioji Raslano stribų gauja naujagimį įmetusi ant čirškančios keptuvės, kad tėvai pagaliau prabiltų, kur slapstosi vyrai žaliūkai.

Ar braižas, įbrėžtas Garliavoje, neturi artimų potėpių ir štrichų? Ar nėra to, kas sutampa tarp ano laiko veiksmų ir šiandieninių? Pavyzdžiui, ,,ėmimo“ laikas (6 ryto), būdas (išdaužyti langai, durys, daiktai), ,,ėmėjų“ gausumas, prievartinės jėgos demonstravimas, apskritai – visa teroro atmosfera?

Ir dar. Jei jau nebuvo ,,ėmimo“ prievartos, kaip sako antstolė, tai visgi kaip su antklode?! Kokie norminiai aktai leidžia uždengti vaiko galvą „kaldra“, galimai pripildyta cheminėmis medžiagomis? Kokie norminiai aktai leidžia nešti vaiką, laikyti savo rankose per prievartą kaltinamojo pedofilijos byloje draugės advokatui, kuris vaikui yra visiškai svetimas ir nepažįstamas žmogus?

Beje, o kaip su vaizdo kameromis? Kodėl man ir mano artimiesiems nebuvo leista fiksuoti prievartos prieš mergaitę? Kodėl „teisėtai“ įvykdytą sprendimą ,,negalima“ filmuoti? Kodėl antstolė ir policija slepia savo padarytus vaizdo įrašus? Ar ne todėl, kad ši medžiaga neabejotinai yra brutalaus nusikaltimo prieš vaiką padarymo dokumentinė medžiaga?! Ar ne todėl, kad vaizdžiai įrodo, kaip valstybės pareigūnai plėšo trispalvę, kuria buvo apsisiautę mergaitės gynėjai – plėšo valstybės heraldiką?! (gal gėda viešai atverti savo mankurtizmą?!)

Ką nusikalstamo iš tiesų padarė taikūs piliečiai, kurių atžvilgiu valstybės vardu buvo panaudotos dujos, elektrošokas, guminės lazdos? Už ką jie buvo mušami ir tempiami į policiją? Ką padarė mano tėvai, prievarta išmesti iš savo namų?

Atsakymų iš valstybės institucijų: iš Seimo, iš Vyriausybės į šiuos klausimus lig šiol nėra. Tyli visi tie, kurie privalo reaguoti, privalo kalbėti, privalo atsakyti.

Visi jie tyli, nes atsakyti – tai akivaizdžiai pripažinti tiesą, kad vaikas buvo pagrobtas. Pagrobtas neleistinai, priverstinai. Kad prieš jį padarytas nusikaltimas, kuris privalo būti išsamiai išaiškintas. Tai reiškia viena – kad pripažinus nusikaltimą, vaikas privalo būti sugrąžintas į savo gimtuosius namus.

Ar ši anemiška viskam valdžia, išrinkta mūsų, valdžia, kuria mes kadais patikėjome, kuria mes pasitikėjome ir kuriai į rankas atidavėme savo valstybės, tautos ir tuo pačiu – savo vaikų likimą, išdrįs pripažinti visa tai? Ar atvirkščiai – toliau kantriai tylės, stebėdama piketus ir mitingus, teisėtus žmonių protestus ir gniaušis į vieną kamuolį, taip atsiverdama iki galo – kad yra priklausoma nuo beribės materijos godulio, pardavusi savo žmogiškumą ir sąžinę? Kad yra tiek pardavusi save, tiek išdavusi žmogaus prigimtį, kad net mažą, bejėgį, skausmo iškankintą vaiką gali paaukoti galimiems nusikaltėliams? Kad gali atiduoti trapią gyvybę į pačią nesaugiausią aplinką ir jaustis gerai?

Seimūnai ir politikai – kaip Jūs miegate? Ar Jūsų sapnų nekamuoja košmarai? Ar Jūs ramiai einate Lietuvos žeme, apšlakstyta tautos krauju, išdavę savo priesaiką dirbti tautai ir žmogiškumui? Ar jums, Seimo vyrai ir moterys, besivadinantieji tautos išrinktaisiais, paprasčiausiai – ne gėda? Ne gėda prieš kenčiantį vaiką, prieš tautos žmones, prieš save? Ar tiek nužmogėjote?!

Ar Jums, prilipusiems prie valdžios kėdžių ir savo gerbūvio siekio, tiek tapo svetimas ir nesuprantamas Seimo nario darbas tautos žmogui, kad tuos kolegas, kurie jam dirba, pradedate laikyti įtartinais, nenormaliais, siekiančiais nežinia ko, ir iš jų atvirai šaipotės? Ar darbas Seime, Jūsų supratimu, tai vien darbas – sau?! Ar ne todėl nėra atvirų ir normalių Jūsų reakcijų į klaikius įvykius Garliavoje, įvykdytos prievartos pasmerkimo?

Tokia prievarta, kaip jau teigta, neįmanoma vakarų visuomenėse, o jei būtų pasitaikiusi, tai būtų tiesiog sudrebinusi visą vakarų politikos pasaulį, ir po to sektų vienas po kito ministrų atsistatydinimai, nekalbant jau apie Premjerą. Nes valdžia, negarantuojanti žmogaus laisvių ir saugumo, demokratinių teisių, yra neveiksni, antipilietiška. Ar nėra Jūsų atveju kažkaip panašiai, ar nėra taip, kad tautos gyvenimas ir atskiro žmogaus nelaimė Jūsų jau visai nebejaudina, nes jaudina, kaip rytuose, vien savas gerbūvis?

Lig šiol sulauktas tik toks atsakymas apie buvusius įvykius, kurį gėda ir skaityti XXI amžiuje: 2012 m. gegužės 17 d. vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir perduodant mergaitę L. Stankūnaitei, antstolės, Policijos departamento, vaiko teisių apsaugos tarnybų vertinimu, Drąsiaus Kedžio dukrelės atžvilgiu prievarta nebuvo naudojama.

Tai pasakykite man, normaliam žmogui ir Lietuvos Respublikos teisėjai, išdirbusiai teisme daugiau nei dešimt metų, kokie tada veiksmai laikytini prievartos naudojimu prieš vaiką?!

Man aišku tai, jog nėra jokių abejonių, kad vaiko teisės ir laisvės, įtvirtintos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, Vaiko teisių konvencijoje, Lietuvos valstybėje buvo šlykščiausiu būdu sutryptos.

Belieka tik klaikus asmeninis mano ir daugelio žmonių, ne kartą mačiusių laimingą mergaitę, laksčiusią savame kieme, žaidusią su draugėmis klases, kvadratą, šokinėjusią šokdyne, skausmas. Lieka begalinis nerimas ir šiurpios nemigo naktys svarstant, kas su ja vyksta ir kas jos laukia. Begalinis, nežmoniškas vaiko ilgesys. Šiurpus įsivaizdavimas, ką turėjo išgyventi mažametė mergaitė, kai ją biologinė, su kuria vaikas kategoriškai atsisakė gyventi, prievarta plėšte išplėšė iš manojo glėbio ir namų? Ką ji jautė, kaip daužėsi jos maža širdis, kai ją pastvėrę bėgte bėgdami tempė būrys nepažįstamųjų? Negalinčią pasipriešinti. Galinčią tik spiegti visu balsu, iš visų jėgų.

Ką turi išgyventi mergaitė, šiuo metu gyvenanti su ta, apie kurią penkis kartus policijoje ir prokuratūroje davė parodymus kaip apie stebinčią orgijas kaltinamojo, raudonu „sysalu“ draugę?

Ką turi išgyventi maža mergaitė, ketverius metus pastoviai gyvenusi mano šeimoje, kai jai šiuo metu neleidžiama su mumis susitikti?

O gal – neišgyvena nieko, pasidarbavus ,,profesionaliems“ garsiems vaikų psichiatrams, preparuojantiems jos smegenis, atėmusiems atmintį ir leidžiantiems kaip kvailelei gyventi vien dabartyje, nesuvokiant nei kur, nei kaip, nei su kuo? Nuolat plačiai besišypsančiai ir besąlygiškai priklausomai nuo tų, kurie yra šalia? Pafilmuojantiems trumpus filmukus, kai ateina laikas masėms paplauti smegenis? Sumontuojamus ne tik iš dabarties, bet ir iš ankstesnių kadrų.

Ar ,,išmetantiems“ į tautos eterį ,,lankytojas“, kurios nėkart lig tol nemačiusios mergaitės, negalinčios pateikti jokių objektyvių susitikimo su ja įrodymų, išskyrus vaizdingus pasakojimus apie dovanas Stankūnaitei ir jos šaunumą bei kaip tikros medikės pateikiančios ,,objektyvų“ psichologinį vaiko elgsenos įvertinimą, priešingai nei jį iš filmuotos medžiagos įvertinę specialistai profesionalai, baigę rimtas psichiatrijos ar psichologijos studijas? Ar iš tiesų greičiausiai nėra būtent taip?

„Jūsų prašymai bus išspręsti įstatymo nustatytu terminu“ – toks VTAT vadovės B.Daugėlienės, negalėjusios užmigti dėl neįvykdyto V.Kondratjevo sprendimo, atsakymas į mano 2012-05-18, 2012-05-21 ir 2012-05-22 prašymus bendrauti su mažamete.

Net neabejoju, kad B.Daugėlienė dabar jau ramiai miega. Kaip ir S.Vaicekauskienė, G.Černiauskas, R.Juodkazis, E.Talailienė, G.Didžbalienė, R. Oželis, R.Požėla ir visi kiti iš tų 240 prievartos akcijoje dalyvavusių pareigūnų.

O aš nemiegu, kaip ir daugelis Jūsų, Lietuvos žmonės. Daugelis Jūsų – dorų, kenčiančių, nuskriaustų, pažemintų. Pažemintų regėto smurto ir neteisingumo. Nes šitaip valstybės vardu suklostytas vaiko likimas – nesuvokiamas sveiku protu, nepateisinamas jokia įstatymo raide.

Ar tai nereiškia, kad mūsų valstybė visiškai bankrutavo? Greičiausiai. Nes valdžia šioje situacijoje pademonstravo patį amoralumo dugną. 

Tik kažin, ar šių prievartos akcijoje dalyvavusių pareigūnų miegas ilgam bus ramus?

Viskas yra laikina. Kaip laikina dabartinė valdžia ir jos galia.

Nei vienas iš jų negarantuotas, kad bus apsaugotas nuo to, kad vieną dieną gali tekti prašyti antstolės S.Vaicekauskienės paslaugų konstatuoti faktines aplinkybes, kad jų vaiką ar anūką išprievartavo pedofilai…

Views All Time
Views All Time
3716
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn