Vilniaus centre sutikau pažįstamą rašytoją. Tiksliau tariant – buvusį rašytoją. Atgimimo išvakarėse ir paties Atgimimo įkarštyje jis buvo aktyvus – kūrė apsakymus, rašė esė, kultūriniuose žurnaluose bei laikraščiuose skelbė originalius, aštrius, įsimenančius publicistinius straipsnius. Tuometiniai Lietuvos Rašytojų sąjungos vadovai jį laikė perspektyviu. Deja, apart pirmųjų apsakymų rinkinių priekin nepasistūmėta. Rašytojas jau senokai neberašo nei novelių, nei filosofinių svarstymų, nei publicistinių straipsnių.

Tiesa, jo publikacijų šiandien apstu viename žinybiniame Lietuvos leidinyje. Rašytojas ten dirba etatiniu žurnalistu, tad priverstas kas savaitę sukurpti bent po vieną straipsnį, pasakojantį, kokia šauni anoji ministerija ir kokie šaunūs anos ministerijos direktoriai. Taigi darbas – nuobodus, mechaniškas. Be kūrybos, be laisvės turėti savąją nuomonę. Juolab – turėti kritišką nuomonę. Užtat – honorarai ir atlyginimai atseikėjami laiku, be vėlavimų, be to, jis turįs ir šiokių tokių socialinių garantijų.

Paskutiniojo susitikimo metu rašytojas netikėtai pasitareivo, ar šių eilučių autoriui nenusibodo kariauti? Ką jis turėjo omenyje, – nesunku atspėti. Be abejo, rašytojas puikiai žinojo, jog esu pasirinkęs priešingą nei jis kelią. Ypač kai kam, matyt, nepatinka, kad domiuosi mūsų teismų veikla. Ir vis dėlto jo klausimas nustebino. Ne, rašytojo žodžiuose nepajutau nei ironijos, nei pašaipos, nei piktdžiugos. Tiesiog anksčiau jis šito niekad nesiteiraudavo.

Nebesumečiau, ką jam paskubomis atsakyti. Nejaugi sustojęs gatvėje porinsi apie didelę įtampa, milžiniškas darbo apimtis ir toli gražu ne visuomet garantuotus honorarus? Tiesiog apsimečiau, jog klausimo – neišgirdau. Ir vis dėlto labai knietėjo pateikti savąjį klausimą: o jam pačiam ar nenusibodo liaupsinti ministeriją, ieškant tik to, kas “gražu” ir “itin gražu”? Ar nekamuoja sąžinė, kai tenka dangstyti bosų nuodėmes, ar nepasiilgsta laisvo oro gurkšnio, ar nepastebi, jog kai kurie darbai – viso labo pigi veiklos imitacija?

Beje, šiuos klausimus būtų galima peradresuoti daugeliui Lietuvos valstybės tarnautojų: nenusibodo apsimetinėti, nejaučiate sąžinės graužaties, nepatiriate diskomforto, nesusimąstote apie tikruosius valstybės interesus?

XXX

Paskutiniosiomis dienomis ir vėl teko gilintis į keletą teismuose nagrinėjamų bylų – tiek baudžiamųjų, tiek administracinių. Kiekvienas teismo posėdis – unikalus. Tiesa, domėtis teisėsauga – menkas malonumas, jei stengiesi nuoširdžiai suvokti, kodėl lietuviškosios Temidės tarnai elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Štai kad ir toji daug triukšmo sukėlusi pedofilijos byla. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjų kolegija, vadovaujama teisėjo Audriaus Cinino, po mirties reabilitavo Andrių Ūsą.

Teisėjo A.Cinino sprendimas savo argumentus komentuoti viešai tiek laikraščių puslapiuose, tiek televizijos ekranuose, – ne tik originalus, bet ir drąsus. Juolab – sveikintinas. Kai kurie leidiniai, pavyzdžiui, 15min.lt, tokį žingsnį pavadino net beprecedentiniu.

O pats teisėjas, duodamas interviu šiam populiariam portalui, net pasakė: “Jei bijai būti kritikuojamas ir sulaukti neigiamos reakcijos į savo sprendimus, dėl kurių teisingumo esi tvirtai įsitikinęs, gal verčiau pasirink kitą profesiją ir neik šiuo keliu”.

Taigi stresas – neišvengiamas teisėjų darbo palydovas, ypač nagrinėjant rezonansines bylas. Tačiau, anot teisėjo A.Cinino, teisėjo misija nėra įtikinti visuomenę dėl vienokio ar kitokio sprendimo. Teisėjo misija – teisingai išnagrinėti bylą ir tai įtaigiai paaiškinti… Tai – ištrauka iš Dovilės Jablonskaitės straipsnio “Rezonansinės bylos – sunki našta”, pasirodžiusio leidinyje 15min.lt.

Tačiau juk tame interviu nėra vadinamosios antrosios pusės. Teisėjas A.Cininas kaip pavyzdį prisiminė McMartin šeimos procesą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pasirodo, 1983 – 1990-aisiais metais buvo pateikta per 300 pedofilijos epizodų, neva nutikusių vienoje Amerikos ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Vėliau paaiškėjo, jog tie kaltinimai – iš piršto laužti. Juos inspiravo vienas psichologinių problemų turintis vaikas. Žodžiu, toji byla baigėsi kaltinamųjų išteisinimu.

Sutinku, tokie atvejai – galimi. Tokių atvejų tikrai esama. Apie juos būtina žinoti, visa tai svarbu turėti omenyje. Ne veltui kai kurie politologai, visuomenininkai, skeptiškai žvelgiantys į pedofiliją kaip reiškinį, ironiškai juokauja, esą “nūnai baisu net kaimyno vaiko galvą paglostyti”. Suprask, tuoj pat apšauks pedofilu.

Ir vis dėlto norėtųsi teisėjo A.Cinino viešai paklausti: nejaugi pasaulinė praktika nežino atvejų, kai teisėsauga grubiai suklysdavo, panaikindama kaltinimus pedofilija?

XXX

Aukšto rango valstybės pareigūnai, analizuodami lietuviškosios Temidės privalumus bei trūkumus, nuolatos pabrėžia neginčijamai neigiamą faktą – tiek civilinės, tiek baudžiamosios bylos mūsų teismuose nagrinėjamos per daug ilgai. Ir štai – įsimintinas pavyzdys. Lietuvos apeliaciniame teisme gruodžio mėnesį buvo surengtas šiais metais paskutinis Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas.

Medininkų žudynių bylos narpliojimas dar nebaigtas. Tiesiog šiais metais daugiau nebespėjama surengti teismo posėdžių. Juk čia pat – Naujieji metai. Taigi posėdžiai nukelti į 2013-uosius. O dabar atspėkite, kada numatytas kitas Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas Lietuvos Apeliaciniame teismo posėdyje? 2013-ųjų sausio mėnesio pirmosiomis dienomis? Nieko panašaus. Kitas teismo posėdis numatytas tik 2013-ųjų metų gegužės pirmosiomis dienomis.

Tad kaip beskaičiuosime, o tarpas – užtektinai ilgas. Beveik pusę metų Medininkų žudynių byla mūsų teismuose nebus nagrinėjama. Priežastys, dėl kurių susidarė tokia ilga pertrauka, – lyg ir pateisinamos. Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjai ir advokatai juk nesėdės be darbo – tuo metu jie nagrinės kitas bylas. Ir vis dėlto tokių ilgų pertraukų neturėtų pasitaikyti ten, kur teismų darbas organizuojamas nepriekaištingai. Juolab kad šioje byloje turime kaltinamąjį, kuris galutinio teismo sprendimo laukia ne namie, o Lukiškių tardymo izoliatoriuje.

Beje, Medininkų žudynių byla Lietuvos Apeliaciniame teisme nagrinėjama išties labai originaliai. Nespėta apklausti vieno liudytojo, o į teismo posėdį kviečiamas naujas liudytojas. Naujojo irgi nespėjama apklausti, tačiau į naująjį posėdį kviečiamas dar vienas liudytojas. Ir ilgainiui susiklosto dviprasmiška situacija: kuo daugiau teismo posėdžių – tuo daugiau iki galo neapklaustų liudytojų.

O juk kai kurių liudytojų apklausos – sudėtingos. Kai kurie liudytojai, sulaukę pertraukos, turi galimybę pasiruošti naujoms apklausoms jau iš anksto žinodami, kur link krypsta prokurorų ar advokatų dėmesys. O tai – ne itin sveikintinas reiškinys, nes valstybės kaltintojai ir advokatai kai kada priversti iš anksto atskleisti savąsias strategijas ir kryptis.

Taigi pertraukos teismuose – bloga praktika, nors susiklosčiusi, tikiu, ne dėl kieno nors blogos valios.

XXX

Įsimintina ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme narpliojama Lietuvos medikų diskriminacijos byla. Pasirodo, į lietuviškąją Temidę neseniai su savo bėdomis kreipėsi apie tris šimtus Greitosios medicininės pagalbos darbuotojų. Jie įsitikinę, jog buvusi Lietuvos valdžia juos diskriminavo, sumažindama kasmetinių atostogų trukmę. O tai reiškia, kad buvo pablogintos jų galimybės visapusiškai pailsėti bei sumažintos finansinės jų šeimų galimybės.

Gruodžio 12-ąją šių eilučių autoriui teko savo ausimis išgirsti, kaip Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjai per trisdešimt GMP darbuotojų nuoširdžiai ir atvirai dėstė, su kokiais sunkumais ir pavojais jie susiduria kiekvieną dieną, išvykdami į reisą.

Atvirai kalbant, pasakojimai paliko gilų įspūdį. Sudėjus viską į krūvą pavyktų susukti skandalingą nuotykinį filmą. Niekas nesiginčija: poliklininkose, ligoninėse dirbančių medikų darbas – ne mažiau atsakingas. Tačiau poliklinikose ir ligoninėse dirbantys medikai nepatenka į pavojingas konfliktines situacijas, į kurias nuolat, kasdien ne savo noru patenka GMP darbuotojai. Juk būtent GMP darbuotojams tenka iš mirties nagų plėšte plėšti narkomanus, mušeikas, girtuoklius, psichiškai nestabilios būsenos ligonius.

Šių kategorijų nelaimėliai medikus pasitinka ne visuomet draugiškai nusiteikę. Vieni pradeda muštis, kiti – grasinti užkrėsta adata, treti – net peilį išsitraukia. Ir vis tik pirmąją medicininę pagalbą būtina suteikti nedelsiant. Net ir tuo atveju, jei policijos ekipažas dar neatvažiavęs į pagalbą.

Tad GMP darbuotojų priekaištai Lietuvos valstybei – suprantami. Tačiau lietuviškoji teisė – tai toks procesas, kai niekad nežinai, kur link ir būtent kaip gali pakrypti konfliktinės situacijos analizavimas. Paradoksalu, bet pasitaiko atvejų, kai teisme sunkiausiai sekasi įrodyti būtent akivaizdžiausias tiesas.

Be to, pasiryžimas bylinėtis su valstybe ar valstybine institucija – ne juokas. Valstybė turi ekspertų, teisininkų, patarėjų. Galų galų valstybės institucijos nepritrūks lėšų teisinėms išlaidoms padengti. O ką turi GMP darbuotojai, susibūrę į profesinę sąjungą?

Nors rungtyniavimo sąlygos turėtų būti lygiai vienodos, akivaizdu, kad GMP darbuotojai – silpnasis šios grandies elementas. Kaip pakryps teisingumo svarstyklės šioje byloje – paaiškės ne anksčiau kaip 2013-ųjų vasarą.

XXX

Taigi lietuviškųjų bylų, kuriomis turėtume domėtis mes visi, – apstu. Juk mūsų lietuviškoji Temidė vis dar nenori įsileisti nei tarėjų, nei prisiekusiųjų. Nuobodžiauti tikrai nėra kada. Galima nebent apgailestauti, jog išties sunku visur suspėti, viską aprėpti, į viską įsigilinti.

Views All Time
Views All Time
70379
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn