Atėjus šalčiams moteryje atgyja žvėries instinktas – norisi apsisiausti kailiniais. Moterims kailiniai reiškia tą patį, ką vyrams – automobiliai. Žinoma, svarbiausias kailinių privalumas – šiluma. Patys šilčiausi mutono (spec. išdirbimo avikailis) ir lapės kailiniai. Sabalo, poliarinės lapės, kotiko, bebro, šinšilos, nutrijos, audinių, karakulio kailiniai ne tokie šilti. Dar šalčiau bus su švilpiko ir šermuonėlio kailiniais. Svarbu, kad kailiniai būtų patvarūs. Ilgiausiai nešiosite ūdros ir kotikų kailinius – maždaug 20 sezonų! Norką ir karakulį dėvėsite 10 sezonų, 7-8 sezonus tarnaus kailiniai iš poliarinės lapės, avikailio, lapės ir sabalo, su voverės, nutrijos, ondatrų kailiniais galėsite puikuotis 4 sezonus, o šinšilos ir triušio kailiniais po 2-3 metų reikės atsikratyti. Tose šalyse, kur klimatas gana permainingas, geriausiai nešiosis nutrijos ir bebro kailiniai, nes jie puikiai atstumia vandenį. Nebrangus avikailis ir triušio kailis rinkoje pasirodė XX amžiaus viduryje. Madingi šie kailiai iki šiol. Pavyzdžiui, šiandien kailininkų išdirbtas ir nudažytas triušio kailis kartais primena aksomą arba šilką, ar net imituojamas leopardo ar šinšilos kailis. Karakulis atėjo į madą XIX amžiaus pabaigoje. Tuomet apie baltus karakulinius kailinius ir movą (atvirais galais šiltas maišelis rankoms susikišti) svajojo visos merginos. XX amžiaus 8-9-ajame dešimtmečiais karakulis vėl sugrįžta į madą. Garsiojo Ralfo Laureno kolekcijoje pasirodė karakulinės kepurės. Šią žiemą ant podiumų – įvairiausių atspalvių karakulis. Lapė ir poliarinė lapė buvo madinga Holivudo suklestėjimo laikotarpiu. 1971-aisiais Ivas Sen-Loranas sukūrė prabangią, ryškiai nudažytą lapės puskailinių kolekciją.