Dažnai noriu tau ką nors parašyti, bet vis neprisiruošiu. O kai štai, dabar, pasiėmiau lapą ir tušinuką, rodos, visos mintys dingo 🙁 Bet turbūt labiau už viską dabar noriu tau padėkoti… Ačiū, kad įsileidai mane į savo gyvenimą… Ačiū, kad į mano gyvenimą įnešei džiaugsmo… Ačiū, kad suteikei man progą statyti svajonių pilis, kokių dar niekad nestačiau… Ačiū, kad prisimeni mane ir kad mano telefono ekrane nuolat pasirodydavo tavo vardas… Ačiū, kad mylėjai mane taip, kaip dar niekas manęs nemylėjo… Ačiū už žinutes, kurias skaitydavau su šypsena ir smarkiai plakančia širdimi… Ačiū, kad pasitiki manimi ir atskleidei savo paslaptį… Ačiū už kantrumą ir supratingumą, kai esu blogos nuotaikos… Ačiū už paprastumą ir nuoširdumą, kurio dabar taip dažnai trūksta šiame gyvenime… Ačiū už paskatinimus, kad geriau mokyčiaus ir kitais metais įstočiau Vilniuje… Ačiū už apkabinimus ir bučinius, kurių man taip trūksta… Ačiū, kad nematai mano trūkumų, nors jų ir yra, nes idealių žmonių nebūna… Ačiū, kad žadėjai manęs laukti tiek, kiek reikės… Ačiū už laiškus, kuriuos taip gera skaityti ranka parašytus, o ne kompiuterio ekrane… Ačiū už spalvotus, gražius, šiltus ir jaudinančius sapnus su tavimi, iš kurių taip nesinorėdavo pabusti… Ačiū, kad norėjai kartu pažiūrėti mano mėgstamiausią filmą “Vėjavaikė”, tik gal tau to jau nebesinori… Ačiū, kad buvai pasiryžęs kartu pakeliauti po Europą, o gal dar taip ir bus… Ačiū, kad visad norėjai padaryti mane laimingą…