„Pasaulis neparduodamas!”, „Rezistencija, kaip ir kapitalas, yra transnacionalinė!”, „PPO žudo žmones. Žudykit PPO!” – šaukė šimtas tūkstančių demonstrantų, 1999 m. susirinkusių Sietle. Greta ūkininkų ir pramonės darbininkų rinkosi profesinių sąjungų nariai ir aplinkosaugininkai, žmogaus teisių gynėjai, religiniai lyderiai, studentai ir net dešinieji protekcionistai. Jie rinkosi iš Jungtinių Valstijų ir Trečiojo pasaulio. Jų taikinys buvo Pasaulio Prekybos Organizacija (PPO), laisvos rinkos sistema ir pats kapitalizmas. Socialiniame diskurse pakrikštyti kaip „Sietlo karta”, antiglobalistai protestavo G-8 susitikime Genujoje, Pasaulio Ekonominiame Forume Davose, organizavo alternatyvų Pasaulio Socialinį Forumą Porto Alegre. Taigi jų daug ir jie pikti. Bet ar jie turi svajonę? Matant, koks nevienalytis yra pasipriešinimo globalizacijai judėjimas, tiksliau būtų kalbėti apie judėjimų judėjimą, vienijamą įsitikinimo, kad pasaulio, apraizgyto globalių susisiekimo tinklų, susitraukimas sukelia neigiamas pasekmes visuomenei, kad globalus kapitalistinės sistemos triumfas yra išnaudojimo, dominavimo, augančios nelygybės pasaulyje šaltinis. Paprastai ideologija suprantama kaip sąmoningų ir nesąmoningų idėjų, įsitikinimų bei požiūrių visuma, formuojanti supratimą apie socialinį ir politinį pasaulį. Todėl ji neretai tampa įrankiu, skatinančiu ir pateisinančiu kolektyvinius veiksmus, kuriais siekiama išsaugoti politines praktikas bei institucijas.