Lietus. Tūkstančiai mažų lašelių atsitrenkia į šaltą žemę. Ir išnyksta… Niekas jų neprisimins, ne visus pastebėjai ir tu. Ne visus net ir labai norėdamas pastebėtum. Tūkstančiai atskirų pasaulių išnyksta tau nė nespėjus suprasti, kad jie išvis egzistuoja… Ašaros. Kaip ir lietus. Tik jos sūrios. Bet juk ir jos – tai tūkstančiai mažų pasaulių: džiaugsmo, skausmo, nevilties… Juk lyja kiekvieno mūsų širdyje. Dideliais, sūriais ir sunkiais lašais. Jie rieda, atsitrenkia, dūžta ir paberia mln. aštrių šukių, kurios sminga į tavo sielą taip skaudžiai, kad nejučia viskas ištrykšta ir prasiveržia į išorę… Bet prasiveržia retai. Juk mes pripratę viską slėpti. Ir tai ne visada tu tai supranti, net tą akimirką, kai labiausiai tavęs reikia šalia… Ne viskas vien žodžiais pasakoma… Rašau SMS į orą. Žiūriu į dangų ir noriu verkt. Aš verkiu kai labai tavęs noriu. Man skauda, kad tu ne čia.
Tai kaip filme. …būtų kitaip jei tu būtum, pavyzdžiui, miręs, ir aš verkčiau norėdama, kad būtum šalia. Juk žinočiau, kad taip niekada nebus, todėl tas skausmas būtų nepakenčiamai blogas. Štai kur skirtumas. Man sunku kvėpuot. Iš meilės plyšta plaučiai. Ir kas sugalvojo, kad mylima širdimi? Kvailystė. Mylima plaučiais. Įkvepiu ir krūtinė prisipildo paralyžuojančio jausmo… Myliu iš visų plaučių. Ieškau tavęs pravažiuojančiuose taxi, praeivių veiduose, reklamų stenduose.
Mintyse bučiuoju tavo pilvą. Liečiu kaklą.