Nuo pat sukūrimo aštuntąjame dešimtmetyje, Internetas buvo pilnai decentralizuota duomenų perdavimo priemonė. Tur būt todėl labai greitai jį pamėgo ne tik studentai ir mokslininkai, bet ir nešvarių darbų mėgėjai. Ir turbūt pirmaisiais Internetu pasinaudojo pornografijos platintojai. Primieji skandalai dėl pornografijos Amerikos universitetuose kilo dar devinto dešimtmečio pradžioje. Na, o vėliau Internetu susidomėjo ir tikri nusikaltėliai.

Nusikaltėliams Internete labiausiai patinka šie dalykai:

1. Internetas negali būti kontroliuojamas kažkokios vienos organizacijos. Nei vienas Interneto tiekėjas nekontroliuoja didelės Interneto dalies, o duomenys Internete dažniausiai keliauja labai painiais maršrutais, neretai praeidami per kelias ar kelioliką skirtingų Interneto firmų bei valstybių. Todėl sustabdyti ar kontroliuoti kažkurios informacijos perdavimą Internete beveik neįmanoma.

2. Kadangi informacija yra kompiuterinė (skaitmeninė), ją labai lengva koduoti pačiais įvairiausiais būdais. Todėl neretai ne tik neįmanoma nustatyti, kad kažkurie Internete platinami duomenys iš tikro yra pornografija, bet net ir nepavyksta įrodyti, kad tai yra pedofilinė pornografija, kai tokie duomenys atrandami. Kitaip tariant, net ir radus nusikaltimo įrodymus, dažnai būna beveik neįmanoma juos panaudoti.

3. Kadangi egzistuoja daugybė anoniminių, nemokamų paslaugų tiekėjų (tokių, kaip, pvz., nemokamo elektroninio pašto tiekėjai), tarpusavyje efektyviai gali bendrauti vieni apie kitus nieko nežinantys asmenys. Tokiu atveju, net ir susekus vieną iš nusikaltėlių, kitus susekti bus ne ką lengviau.

Taigi, Internetas tampa tiesiog idealia vieta nusikaltėliams, platinantiems vaikų pornografiją. Savaime aišku, kad dauguma pornografijos platintojų daro tai ne už dyką. Idealistų tarp jų nėra. Daugelis iškrypėlių-pedofilų yra pasiryžę sumokėti labai didelius pinigus už pornografines videojuostas ar nuotraukas. Tokios rinkos pinigines apimtis įvertinti gana sunku, bet, sprendžiant iš visko, vaikų pornografijos metinė apyvarta siekia šimtus milijonų, o gal net ir milijardus dolerių. Internetą vaikų pornografijos platintojai iš tiesų naudoja kaip paprasčiausią reklamos priemonę: čia ieškomi potencialūs klientai, jie atrenkami, išfiltruojami, o paskui jau jiems pasiūloma mokama medžiaga, pavyzdžiui videokasetės ar kompaktiniai diskai su nuotraukomis.

Daugeliu atvejų vaikų pornografijos platintojai sukuria specialiai pedofilams skirtas internetines skelbimų lentas, per kurias, norėdami paskatinti pedofilų susidomėjimą, skelbia nuorodas į Interneto puslapius su vaikų pornografija, taip pat platina koduotus vaikų pornografijos archyvus. Pastaruoju atveju archyvas yra peruodamas daugeliui žmonių, o vėliau, praėjus keletui mėnesių, jiems yra perduodamas ir slaptažodis. Tokiu atveju pornografijos platintojai išlieka gana saugūs, bet jų klientai tampa nuo jų priklausomais. Vėliau iš tokių nemokamų klientų tarpo išrenkami tie, kurie panašesni į tikrus pedofilus, pasiryžusius mokėti didelius pinigus, ir jiems pasiūloma rimtesnė medžiaga. Pedofilinės skelbimų lentos dažniausiai kuriamos arba nemokamų skelbimų lentų serveriuose, kur serverių administracija tiesiog fiziškai negali sukontroliuoti skelbimų lentų turinio (pvz., www.theguestbook.com ar www.beseen.com), arba tose šalyse, kur į vaikų pronografiją dažnai žiūrima pro pirštus (pvz., Japonijoje ar Korėjoje).

Paradoksalu, bet turbūt rimčiausiais pedofilijos platintojų priešais tampa paprastos pornografijos platintojai, kurie perkarauna paieškos sistemas puslapiais, kuriuose nurodyti tokie raktiniai žodžiai, kaip „pedo, teen, underaged“ ir pan., todėl „tikrieji“ pedofilijos mėgėjai paprasčiausiai negali atrasti Internete tikrų pedofilinių svetainių. Labai panaši situacija būna ir su pedofilinių skelbimų lentomis: paprastos pornografijos platintojai tokias skelbimų lentas tiesiog užverčia melagingomis „pedofilinėmis“ reklamomis, kurios iš tikrųjų siūlo paprastą, legalią pornografiją.

Kažkiek prieš pedofilinės pornografijos platintojus kovoja ir hakerių bendruomenė: neretai hakeriai įsilaužia į pedofilinių skelbimų lentas, sunaikina jose esančius duomenis, ir pan.. Deja, neorganizuota hakerių veikla vargu ar gali kažką pakeisti.

Efektyvių metodų kovai su pedofilinės pornografijos platintojais nėra. Tokie asmenys paprastai labai stengiasi, kad jų būtų neįmanoma surasti, ir, sprendžiant iš visko, turi net ir mokamus saugumo konsultantus. Taigi, teisėsaugininkų taikiniu lengvai gali tapti tik nusikaltėlių klientai, bet ne pornografijos platintojai. O susekti pedofilinių filmų ar nuotraukų kūrėjus būna išvis neįmanoma. Dėl tų pačių, pedofilams kenkiančių, paprastosios pornografijos platintojų teisėsaugininkai neturi galimybės lengvai surasti tikrus pedofilinius puslapius. Galimybė surasti kokią nors tikrą pedofilinę skelbimų lentą būtų pakankamai maža, net ir naudojant “Echelon” tipo Interneto sekimo sistemas. Ne mažiau trukdo ir Internete įprastas anonimiškumas. Tad belieka tik pripažinti, kad situacija yra beveik tragiška: nepaisant to, kad prieš pedofiliją Internete yra aktyviai kovojama, kontroliuoti nusikalstamos veiklos kol kas nėra įmanoma.

Ričardas Savukynas

Views All Time
Views All Time
2499
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn