Hopkinsas pasakoja, kad pelyčių mėsa yra ypatingai švelni ir jas visi valgė su kaulais ir viduriais, retsykiais padažydami aitrių raudonųjų paprikėlių bei pūdytos žuvies padažuose. Tiesa, Samniang atsivežė ir elektrinį voką (kiniškas katilas), tačiau fermerio šeimyna mieliau visą maistą gamindavosi senoviškai – lauke ant grotelių virš žarijų. Kai Hopkinas grįžo į Havajus, kur dabar jis gyvena ir apie pelių valgymą papasakojo savo draugams, tie tik žiopčiojo: „Ir tu tai valgei?..“ Galų gale, graužikus ne dažnas žmogus mėgsta. Nebent kanadiečiai, kur ondatros yra privalomas delikatesas visose aukštesnio lygio restoranuose, ir lietuviai, kur nuo senų senovės voverės bei bebrai ir ypač bebro karšto rūkymo uodega yra didžiausias gardumynas. Turbūt nė viena pasaulio tauta neturi tiek daug įvairiausių bebrienos patiekalų receptų, kiek jų turi lietuviai. Tačiau kalbant apie žiurkes ir peles, kad ir kokie simpatiški yra Volto Disnėjaus Miki Mausas su Mini, kad ir kaip jie populiarina savo švelniakailius ir išmintingus giminaičius, tačiau vien paminėjus žiurkes ar peles, daugeliui pašiurpsta oda ir vargu bau ar daug atsirastų norinčių tuos padarus pamatyti savo nuosavoje lėkštėje. Nors, tiesą kalbant, vos ne kiekvieną dieną dažnas tos švelnios žiurkių ir pelių mėsytės suvalgo su maisto parduotuvėse pirktomis dešromis, ypač pigiomis virtomis dešromis, sardelėmis, sasiskomis, įvairiais paštetais, šaldytais virtiniais (koldūnai su mėsa), cepelinais, blyneliais su mėsa, „žemaičių“ blynais su mėsa, mėsainiais, dešrainiais, beliašais, čeburekais, „kibinais“ ir ypatingai daug su doner kebabais, kuriems malta mėsa dažniausiai gaminama pasibaisėtinai antisanitarinėmis sąlygomis…