Pyktis žmogų lydėjo nuo pačios evoliucijos pradžios. Jei jis neišnyko, vadinasi, atliko keletą svarbių funkcijų, padėjusių žmogui įveikti įvairius sunkumus. Turbūt niekas neprieštaraus, kad pyktis suteikia jėgų, energizuoja ir leidžia žmogui apginti savo poziciją provokuojančioje ar neteisingoje situacijoje. Pyktis leidžia parodyti savo potenciją, ryžtingumą. Jei situacija kelia realią grėsmę, pyktis gali būti stimulas, suteikiantis jėgų ir padedantis apsiginti. Kilus pykčiui, išnyksta nerimastingi pažeidžiamumo jausmai, žmogus nebesijaudina. Supykęs jis „išeina” iš nepasitikėjimo savimi būsenos, jį užplūsta jėgos ir drąsos pojūtis. Tačiau pykdamas žmogus jaučia didelę įtampą, kuri yra mažesnė tik už tą, kuri jaučiama baimės metu. Bijodami dažniausiai nesusitelkiame veiksmui, o pykdami galime sukoncentruoti jėgas ir veikti. Evoliucijos eigoje žmogų supo vis mažiau išorinių grėsmių, nyko fizinės savigynos poreikis, ir apsauginė pykčio funkcija silpo. Į pyktį pradėta žiūrėti kaip į bendravimo kliūtį, o ne kaip į teigiamą emociją. Galima sakyti, kad emocinė žmogaus evoliucija atsiliko nuo kultūrinės. Mūsų dienomis yra skiriamos trys pykčio išraiškos: pyktis, nukreiptas į save (polinkis užgniaužti pykčio jausmus), pyktis, nukreiptas į išorę (pyktis išreiškiamas agresyviu fiziniu ar verbaliniu elgesiu), pykčio kontroliavimas (sėkmingai nuslopinto pykčio jausmų pasireiškimas). Kai pyktis slopinamas, susitelkiama ties pozityviais dalykais, kad pyktis virstų labiau priimtinu elgesiu.
