Pastaraisiais aprašytais atvejais mirusieji aiškiai prašė pagelbėti jiems arba patys padėjo gyviesiems. Bet pasitaiko atvejų, kai anapusinės jėgos veikia, atrodo, be jokios logikos. Žmonėms neaiškios jų veikimo priežastys, ir todėl jos kelia gyviesiems ne tik nuostabą, bet ir baimę. Būtent toks pasakojimas yra iš buvusio kapitono anglo Ruperto Gouldo „Keistenybės“, išleistos dar 1928 m. Barbadoso saloje, Kristaus bažnyčios šventoriuje, prieš kurį tyvuliuoja Oistino įlanka, stūkso neaukšta, bet masyvi kripta. Ji nesiskiria nuo kitų kriptų niekuo, nebent tik tuo, kad jos įėjimo neužtveria joks akmuo ar kitas barjeras. Smalsus praeivis, dirstelėjęs vidun, pamatytų tik pilkas sienas ir atsitiktinių šiukšlių. Jau visą šimtmetį kripta yra apleista. Pasirodo, jog tai nėra mirusiųjų ramybės vieta. Ne kartą ir ne du, bet iš viso net penkis kartus su pertraukomis, trukusiomis kelis mėnesius ar net kelerius metus, joje sudėti karstai buvo rasti išvartyti ir net sustatyti stačiai. Bandyta apsaugoti šią vietą įvairiais būdais: išstuksentos sienos, lubos ir grindys, mėginta surasti slaptus įėjimus, ant grindų pabarstant smėlio, kad įsispaustų įsibrovėlių pėdos. Įėjimas buvo užverstas akmeniu, kurį ga-lėtų pajudinti nebent keturi vyrai. Be to, akmuo buvo užantspauduotas kelių žmonių antspaudais. O rezultatas visada būdavo tas pats. Iš naujo atidarius kriptą, neaptikdavo jokių įsibrovimo pėdsakų, bet karstai būdavo išmėtyti taip, kaip ir anksčiau.