Pasak Dž.A.Pirso, bendravimas – tai ne tik vienintelis žmogaus gyvenimo tikslas, bet ir paties gyvenimo prasmė. Šiandien jaunimo gyvenime vis labiau ima dominuoti internetinis bendravimas. Deja, žiūrėdami į ekraną ir maigydami klaviatūrą nematome žmogaus, su kuriuo bendraujame, akių spindesio, nejaučiame jo reiškiamų emocijų. Žmogus nėra daiktas. Praradęs gebėjimą bendrauti žvelgiant pašnekovui į akis, dalytis jausmais, pajusti šalia esančios asmenybės pulsavimą žmogus tampa nieku. Daugumai jaunų žmonių jau įprasta, tik grįžus namo, viską mesti į šalį, įsijungti kompiuterį, pokalbių programas ar pažinčių portalus. Internetiniuose laiškuose gausybė “judančių” paveikslėlių, grimasas keičiančių veidų, kurie linksmina, patraukia. Prasideda susirašinėjimas. Dar prisideda papildomi skambučiai per “Skype” programą, užsimezga pokalbiai ir taip bėga minutės, valandos ir ištisos dienos prie interneto. Šiuolaikinio gyvenimo būdas diktuoja prie kompiuterio atsinešti maisto, atlikti namų darbus, neva taip taupant laiką, nejaučiant, kad jį žudo internetas, pokalbiai, virtualios pažintys. Po kelių mėnesių ant kompiuterinio stalo jau stovi papildomi atributai: vaizdo kamera, ausinės, mikrofonas, kurie “pagreitina” bendravimą ir “pagerina” jo kokybę. Ilgainiui mums nebereikia realaus pasaulio, nes taip susirasti draugų lengviau ir paprasčiau, virtualioje erdvėje galime būti kuo tik norime, o vėliau ir patikime, kad esame savo pačių herojai.