Su metais suprantame, kad pati pavojingiausia apgaulė ir spąstai žmonėms tai ne sėkmė, šlovė ar valdžia, o savęs nepriėmimas. Nors pasisekimas, šlovė ir valdžia patys iš savęs ir yra dideli pagundymai, jų apgaulėn vedančios savybės tiesiogiai priklauso dar didesniam pagundymui -savęs nepriėmimui. Kada mes patikime mintimi, jog mes esame nieko neverti ir mūsų negalima mylėti, kai galvoje pastoviai sukasi užsikirtusi plokštelė – „tu esi niekingas, niekam tikęs, nieko nevertas, tu neištempi iki nustatytos normos”, o širdyje gyvena gėda, kaltė ir įsitikinimas, jog mūsų mylėti neįmanoma – tada mums atrodo, kad pasisekimas, šlovė, pinigai ir valdžia gali išspręsti šią problemą. Tikrieji spąstai – tai savęs nepriėmimas. Tai pikčiausias dvasinio gyvenimo priešas. Todėl, kad jis nustelbią Dievo balsą, kuris sako mums, jog mes – mylimieji Kristuje, kuris sako, jog mes – Kristuje ir kad būti mylimiems – mūsų egzistavimo Kristuje esmė. Viena svarbiausių tiesų mums yra ši: suvokti , kad Dievas myli mus tobula meile nepriklausomai nuo mūsų pasiekimų ir pasisekimų. Išmokti atskirti šią meilę nuo žmogiškos meilės, kurią gauni, jei gerai darai tą ar aną, atskirti Dievo meilę nuo to žmogiško, kas taip panašu į meilę, pavyzdžiui – susižavėjimo, pritarimo, paskatinimo, kurį gauname iš kitų žmonių todėl, kad tu kažką turime, kažką mokame, kažką galime, kažkuo disponuojame – kažką galime duoti.