Viena svarbiausių propaguojamų interneto savybių – laisvė pasisakyti. Pasak filosofo Arūno Sverdiolo, internetas buvo nauja laisvės proga, kuri galėjo tapti svarbia viešumo sfera – nebrangia, visiems prieinama, nekontroliuojama. „Kai pasitaiko tokia laisvės proga, tai visada yra iššūkis. Tačiau diskusijų svetainės Šiandien tapo virtualia išvietės siena. Taip pavadinčiau mūsų internetinius komentarus, kurie, mano manymu, parodo visuomenės psichinę būklę. O ji yra labai bloga“, – sako filosofas.

Pasak A.Sverdiolo, mūsų internetinių komentarų turinys labai skurdus, mat jų esmė – ne žinių pateikti, o visiems garsiai paskelbti tai, kas draudžiama, nors šiaip kiekvienam mūsų žinoma: „Pastebėjau, kad rusiškame internete komentarai kur kas analitiškesni, nors jie ir kandūs, ir ironiški, tačiau nėra tokio veršiško garsaus bliovimo. Mane stebina, kad net lietuviškose specializuotose filosofijos ir kultūros svetainėse paplitęs „išvietinis“ rašymas“. Advokatų kontoros „Norcous & partners“ advokatas Mindaugas Civilka sutinka, kad internete vienas šalia kito veši pagrįsti faktai, autoritetingos nuomonės ir nežabotas šmeižtas. Internetas tampa vienintele beveik nekontroliuojama viešąja erdve, kurioje dažnai pasitaiko žmogaus garbės ir orumo pažeidimų. Jų itin padaugėjo suteikus galimybę vartotojams portaluose skelbti necenzūruojamus komentarus. Remiantis teisiniais aktais, tokių portalų redakcijos tampa atsakingos už komentarų turinį, jei imasi jį redaguoti. Visiškai atsiribodamas ir tik suteikdamas erdvę pasisakyti visiems norintiems, portalas atsakomybės išvengia. „Labiausiai situaciją apsunkina internetinį turinį reglamentuojančių teisės aktų prieštaringumas ir nenuoseklumas, antra priežastis – skaitmeninės technologijos, kurios plėtojasi greičiau, nei jas spėjama apibrėžti teisės aktais, – sako M.Civilka. – Internetinio turinio teisinis reguliavimas teoriškai įmanomas, bet praktiškai tai įgyvendinti sunku. Todėl pagrindinė interneto turinio priemonė išlieka savireguliacija“. Tuo tarpu Kinijoje internetas ir žodžio laisvė nebeturi nieko bendra.

Vienos didžiausių interneto kompanijų Google žingsnis į Kinijos rinką sulaukė ne tik tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, bet ir interneto vartotojų, žmogaus teisių organizacijų, bei šalių vyriausybių kritikos.

Kiniškoje Google versijoje blokuojami tūkstančiai puslapių

Kompanija Kinijos interneto vartotojams pasiūlė paieškos sistemos versiją jų gimtąją kalba, tačiau kartu ir sutiko pati save cenzūruoti, nes to reikalavo komunistinė šalies valdžia. Kiniškoje Google versijoje blokuojami tūkstančiai puslapių, kuriuose, anot Pekino, talpinama informacija politiškai jautriomis temomis. Kinai paieškos sistemoje neranda Britų transliuotojo BBC, oficialios Dalai Lamos svetainės ar informacijos apie Taivano nepriklausomybės siekius. Langelyje įvedus „Tianamenio aikštė“ kinų internautai randa tik turistinio pobūdžio vaizdus, tuo tarpu už Kinijos ribų Google pateikia gausybę nuotraukų su vienas paskui kitą į taikią demonstraciją važiuojančiais tankais.

Google sprendimas susilaukė plataus atgarsio todėl, jog, anot apžvalgininkų, cenzūruota paieškos sistema varžo politinės ir visuomeninės išraiškos laisvę internete – erdvėje, kurią dauguma vertina kaip nevaržomą ir visiškai demokratišką.

Interneto bendrovės savicenzūrą griežtai pasmerkė ir už spaudos laisvę kovojanti organizacija „Reporteriai be sienų“ (Reporters Without Borders). „Tai reiškia, jog kinai neturi priėjimo prie tikro interneto,“ – sako organizacijos Azijos redakcijos vadovas Vincentas Broselis, – „Mes smerkiame tokį Google žingsnį, nes tokia paieškos sistema iškraipo tiesą.

30 tūkstančių interneto cenzorių

Kinų komunistų partijai šiuo metu dirba maždaug 30 tūkstančių interneto cenzorių, o visa interneto cenzūros sistema ironiškai vadinama „Didžiąją kinų interneto siena“.

Google puolama ir dėl to, jog prieš keletą savaičių Jungtinių Valstijų pareigūnams nesutiko pateikti informacijos apie interneto vartotojų užklausas, kurios būtų padėjusios sprendžiant pedofilijos bylą, o pastaruoju metu pasistengė įtikti Pekinui. Tačiau ši interneto kompanija nėra vienintelė, nusileidusi Komunistų partijai. Jau keletą metų Kinijoje veikia ir kitos informacinių technologijų gigantės: Cisco, Microsoft, Yahoo!.

2005-tais metais Yahoo! buvo priversta suteikti Kinijai informaciją, kurią panaudojus kaip įrodymą dešimčiai metų kalėti nuteistas kinų žurnalistas. Kitas interneto komentatorius buvo nuteistas aštuoneriems metams – už tai jog, internete kritikavo valdžios korupciją.

Į kritikų nemalonę pateko ir Microsoft – už tai, jog Kinijoje uždarė interneto dienoraštį, kuriame buvo kalbama Kinijai nepriimtinomis temomis. Informacinių technologijų gigantės kritikuojamos ir dėl to, kad interneto filtravimo programos totalitariniams režimams pagamintos Vakaruose.

Kinietiška Google versija

Tarptautinė Google versija Kinijoje veikė anksčiau, tačiau lėtai, o kartais neveikdavo ir visai. Google vadovai savo sprendimą paleisti Kinišką versiją aiškina, tuo, jog savicenzūra buvo vienintelis būdas įžengti į augančią Kinijos rinką.  Kompanijos vyresnysis patarėjas Endriu Makloklinas kalbėdamas BBC sakė, jog dalis informacijos yra geriau, nei jokios, juolab, kad Google informuoja vartotojus, jog paieškos rezultatai buvo pašalinti dėl įstatymų: „Mes manome, kad tai žingsnis į priekį, nedidelis žingsnis, bet į priekį“.

Vilniaus universiteto profesorius Povilas Gylys, sako, jog atėjimas į Kinijos rinką svarbus ne tik ekonominiu bet šalies demokratizavimo požiūriu: „Interneto uždaryti visai – neįmanoma, dalis informacijos randa plyšių. O daugiau informacijos reiškia daugiau atvirumo, o daugiau atvirumo reiškia daugiau demokratijos“. 

Kaip rašo tarptautinė spauda, likusi pasaulio dalis apie internetą linkusi manyti kaip apie mėnulį: lygiai toks pats visur, o norint galima patekti bet kur ir gauti bet ką. Tačiau ar iš tiesų internete informacijos srautas yra visiškai nevaržomas? „Dažniausiai tose šalyse, kuriose varžoma spaudos laisvė, cenzūruojamas ir internetas“, – teigia Vincentas Broselis.

Už spaudos laisvę kovojančių organizacijų duomenimis, griežčiausiai virtuali erdvė šiuo metu kontroliuojama Irane – tai ypač buvo akivaizdu per pastarąją prezidento rinkimų kampaniją, kai buvo blokuojami beveik visi nevyriausybiniai tinklalapiai.

Tačiau Google ir kitų informacinių technologijų kompanijų atvejis sukėlė diskusijas, kas vis valdo internetą, ir ar galima pasitikėti tuo, ką randame paieškos sistemose.

Viešosios erdvės apžvalgininko Liutauro Ulevičiaus teigimu, tai, jog sukurtos priemonės cenzūruoti interneto paiešką Kinojoje, rodo, kad ir interneto cenzūra gali būti panaudota ir tose šalyse, kur spaudos laisvės indeksas yra aukštas, ir mes net nežinosime, kas buvo pašalinta.

Kinijos interneto tinklų filtravimo technologijos tapo itin įmantrios

Prieš šešerius metus Billas Clintonas Kinijos pastangas apriboti prieigą prie interneto apibūdino kaip „savotišką bandymą prikalti prie sienos želė drebučius“. Tačiau Kinijos interneto tinklų filtravimo technologijos tapo itin įmantrios, o interneto policija ypač sustiprėjo, tad B. Clintono žodžiais ilgainiui pradėta abejoti.

2003 metų Carnegie'io fondo Tarptautinės taikos raporte tvirtinama, kad, nepaisant sunkumų, kuriuos internetas sukėlė režimui, jis gali būti pasitelkiamas ir norint dar labiau sutvirtinti režimą.

Raporte teigiama, kad Kinijai „itin sekėsi kontroliuoti prieinamumą prie interneto“. Vasarį JAV Kongreso klausymuose apie Amerikos kompanijas, susijusias su interneto paslaugomis Kinijoje, Kongreso narys respublikonas Christopheris Smithas sakė, kad internetas čia tapo „prastu įrankiu, kibernetiniu represijų kūju“.

Maldyvai „garsėja“ interneto publicistų represijomis

Maldyvai, daugeliui žinomi kaip turistinio poilsio rojus, „garsėja“ ir kitu dalyku – interneto publicistų represijomis. Keturi šios šalies žurnalistai, bendradarbiavę „Sandhanu“ internetiniame portale, kalinami nuo 2002 metų. Vienas jų tapo tarptautinio masto „nusikaltėliu“: Mohamedą Zakį, Malaizijos gyventoją, Kuala Lumpure areštavo net dviejų šalių – Malaizijos ir Maldyvų nacionalinio saugumo agentai. Jis kartu su savo trimis kolegomis buvo dvi savaites laikomas Malės miesto policijos būstinėje, jiems neleista susitikti nei su artimaisiais, nei su advokatais. Kaltinamai buvo išlaužti iš piršto: jie esą įžeidę prezidentą ir raginę nuversti šalies valdžią, nors „Amnesty International“ atliktas tyrimas liudija, kad portalo publikacijose jokių užuominų į tokius veiksmus nebuvo. Vienam iš ketverto pavyko pabėgti iš kalėjimo ir emigruoti į Šveicariją, kur jam suteiktas politinio pabėgėlio statusas. Nors kai kuriems žurnalistams valdžia galiausiai panaikino įkalinimo bausmę, jiems tebedraudžiama išeiti iš namų ir dirbti žurnalistinį darbą.

Vietnamas: suimtų asmenų skaičius nepaliaujamai auga

Nors Vietname tik 3 procentai šalies gyventojų naudojasi internetu, suimtų asmenų skaičius nepaliaujamai auga. Šalies komunistų partija negaili lėšų sekimo technologijoms ir netgi pranešė, jog ketina sukurti specialų policijos padalinį kovai su „kibernusikaltėliais“. Interneto kavinėms liepta pranešti apie „nelegalią veiklą“ ir tinklu skleidžiamą „antivalstybinę“ propagandą. Serveriai, įgalinantys pasiekti „reakcinio“ turinio svetaines, uždaromi. Nepaisant režimo liberalizacijos tendencijų, nuo 2002 metų šalyje sulaikyti septyni interneto režimo pažeidėjai. Vienas garsiausių Vietnamo interneto disidentų – medicinos daktaras Pham Hong Sonas, interneto publicistas, buvo areštuotas namuose Hanojuje prieš dvejus metus už tai, kad į vietnamiečių kalbą išvertė straipsnį „Kas yra demokratija“, kurį rado JAV ambasados oficialiame tinklalapyje. Kitais metais jis buvo nuteistas kalėti 13 metų už tariamą „šnipinėjimą“. Teismo posėdis buvo uždaras. Naujienų agentūra „Reuters“ pranešė, kad teismo rūmus supo policijos kordonai, nepraleidę nė vieno užsienio žurnalisto. Pham Hong Sonas buvo apkaltintas kenkęs Vietnamo šaliai ir jos vyriausybei, skleidęs šmeižikiškus prasimanymus apie partijos ir valstybės politiką bei žmogaus teisių pažeidimus. „Amnesty International“ tvirtina, kad jis niekuomet neragino jėga nuversti dabartinio režimo ar juo labiau neišdavė kokių nors valstybės paslapčių. Pastaruoju metu Kalinamų rašytojų komitetas gavo žinių, jog Pham Hong Sono sveikatos būklė tapo kritiška, jo gyvybei iškilo pavojus, jis nugabentas į ligoninę tik praėjus geram mėnesiui po ligos požymių išryškėjimo, tačiau iki šiol šeimai neleidžiama su juo susitikti.

Blokuojamos nacistinės interneto svetainės

2006-tų metų pradžioje Vokietijos vyriausybė pareikalavo Google blokuoti paieškos rezultatus, kurie susiję su nacių internetinėmis svetainėmis, holokausto neigimu ar smurto garbinimu. Tačiau klausimas, ar cenzūruojamas internetas demokratinėje visuomenėje – lieka atviras. „Vakarų visuomenėje visų pirmą turi egzistuoti moraliniai apribojimai – ypač jei nuo resocializacijos norime apsaugoti savo vaikus,“ – įsitikinęs proesorius Gylys.

Apžvalgininkų teigimu, skirtingos situacijos reikalauja ir skirtingų veiksmų, tačiau technologijų varžymas neprisideda nei prie laisvesnės spaudos, nei prie atviresnės visuomenės kūrimosi.

Pietų Australijoje įvesta interneto cenzūra

Australijoje abu parlamento rūmai priėmė įstatymą dėl interneto cenzūros. Už įstatymą balsavo ir leiboristai ir liberalai – tačiau demokratai buvo prieš.

Be visa ko yra rengiamas ir įstatymo projektas, suagusiųjų medžiagos patalpinimą internete pripažįstantis kriminaliniu nusikaltimu, net jeigu ši medžiaga nėra paisiekiama vaikų.

Tokiu būdu „R“ klasės medžiaga patalpinta interneto tinklapyje ir nors priėjimas prie jos bus kontroliuojamas slaptažodžiu, suteikiamu tik suagusiems šio tinklapio savininkas gali būti nubaustas 10 tūkst. dolerių bauda.

Įstatime kalbama ne tik apie vaizdinę medžiagą, bet ir apie tekstinius pranešimus, tame tarpe ir žinutes forumuose ir panašiai.

„Reporteriai be sienų“ apkaltino Kazachstaną interneto cenzūra

Tarptautinė žurnalistų teisių gynimo organizacija apkaltino cenzūra Kazachstano valdžią, kurios žinioje esanti institucija užblokavo britų komiko, keliančio susierzinimą oficialiajai Astanai šokiruojančiais pasakojimais apie kazachus, svetainę.

Kaip pažymėjo „Reporteriai be sienų“ (Reporters sans frontieres), šis atvejis dar kartą rodo, kad Astana persekioja nepriklausomus interneto leidinius.

Kazachstano interneto kompanijų asociacija, vyriausybės įgaliota reguliuoti internetą, gruodį užblokavo tinklalapį

www.borat.kz, kuriame britų aktorius Sacha Baronas Cohenas vaidina prasimanytą kazachų televizijos žurnalistą Boratą Sagdijevą – storžievį, seksistą ir rasistą, nešvankiai fantazuojantį apie savo tėvynės papročius.

Anksčiau „teisėtų priemonių“ prieš „Boratą“ pažadėjo imtis Kazahstano URM.

„Reporteriai be sienų“ nuogąstauja dėl Kazachstano vyriausybės vykdomos cenzūros – dėl to, jog ji uždraudė naudotis domenu.kz dviem tinklalapiams, tarp jų – brito komiko „Borato“, motyvuodama tuo, kad jie kelia susirūpinimą“, – sakoma pranešime organizacijos tinklalapyje www.rsf.org.

„Reporteriai be sienų“ pranešė, kad įtraukė Kazachstaną į „stebimųjų šalių sąrašą“, nes vietos valdžia nuolat trukdo laisvai platinti informaciją internete.

Britų Interneto paslaugų tiekėjai išsigandę

Po prieštaringai vertinamo teismo nuosprendžio Internetas gali tapti labiausiai cenzūruojama Didžiojoje Britanijoje žiniasklaidos priemone ir priversti daugelį tinklo svetainių persikelti į užsienio serverius. Kovo mėnesį fizikas Laurence Godfrey padavė į teismą Interneto paslaugų tiekėją (ISP) Demon Internet dėl šio tiekėjo svetainėje patalpintų jį žeminančių naujienų grupės komentarų. Nors ši byla buvo teisiškai sureguliuota dar iki teismo posėdžio, tas nuosprendis suneramino britų ISP.

1996 metais priimtas Šmeižto aktas suteikia ISP tokias pat apsaugos garantijas kaip ir telefono kompanijoms: ISP irgi yra laikomi „viešaisiais operatoriais“, todėl neatsako už jokią jiems priklausančiu tinklu sklindančią informaciją. Bet Demon bylos atveju teismas atmetė tokį pasiteisinimą, kad Demon nustojo savojo imuniteto po to, kai Godfrey pareikalavo pašalinti iš serverio šmeižikišką medžiagą, o kompanija atsisakė tai padaryti. Vėliau Demon sudarė taikos sutartį su Godfrey, sumokėdami pastarajam 15 000 svarų sterlingų sumą už garbės įžeidimą ir 200 tūkst. svarų – už teismo išlaidas. Pradžioje atrodė, kad šis atvejis bus išskirtinis: ISP neprivalės cenzūruoti viso jo serveryje skelbiamos medžiagos turinio, o tik privalės pašalinti tą medžiagą, dėl kurios turinio bus pasiskųsta.

Bet niekas nepagalvojo, jog ISP nenorės būti įtraukti į panašius ginčus, ir apie tai, kokias pasekmes turės Demon byla. Jau po Demon ir Godfrey bylos dvi svetainės, kurios buvo tik įtartos galinčiomis talpinti šmeižikišką medžiagą, iškart neteko savo „hostų“. Viena buvo uždaryta todėl, kad viename žurnale buvo pasiskųsta, kad ji gali reikštis įdėdama šmeižikišką medžiagą. Vėliau buvo uždaryta britų „Kompanijos prieš cenzūrą Internete“ svetainė CACIB (www.liberty.org.uk/cacib/), nes Godfrey pasiskundė dėl to, kaip ji nušviečia jo bylos eigą. Dabar CACIB įsikūrė JAV. Kadangi užsienyje esančias svetaines vis tiek galima stebėti naudojantis vietinio ISP paslaugomis, dar reikia palaukti, ar nepasirodys, kad priėjimą prie tokių svetainių neprivalės blokuoti ne tik jų „hostai“, bet ir visi likusieji ISP.

Lietuva: interneto vartotojai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybei

Iki šiol internetas buvo puiki vieta pasidrabstyti purvais, žinant, kad už tai nieko negresia. Nuo rugsėjo 1-osios už įstatymo ribas peržengiančios nuomonės pareiškimą interneto vartotojai gali būti traukiami administracinėn ar net baudžiamojon atsakomybėn.

Naujoji Visuomenės informavimo įstatymo redakcija numato, kad už internete skelbiamus komentarus atsako ne tik portalo valdytojas, bet ir jų autorius. Policijos pareigūnai tikina turintys technines galimybes identifikuoti įstatymų pažeidėjus.

Administracinių teisės pažeidimų kodeksas už informacijos, propaguojančios nacionalinę, rasinę ar religinę nesantaiką, platinimą numato baudą nuo penkių iki dešimties tūkstančių litų.

Baudžiamasis kodeksas už kurstymą prieš bet kokią tautinę, rasinę, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę numato baudą, areštą ar laisvės atėmimą iki trejų metų. Kodekse taip pat numatyta bausmė už šmeižtą – laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Artūras Zuokas siekia apriboti publikacijų komentavimą interneto naujienų portaluose
 

Vilniaus meras Artūras Zuokas siekia apriboti publikacijų komentavimą interneto naujienų portaluose. Siekiama išsiaiškinti visų komentarus apie merą rašiusių internautų duomenis. Gali būti ir taip, kad už nevaržomai išsakytus žodžius jie turės bylinėtis su A. Zuoku teisme.

Tyrėjai žada kviesti į apklausą patį A. Zuoką, kad šis parodytų, kurie komentarai prie publikacijų apie jį jam atrodo šmeižikiški.

Meras privalės nurodyti argumentus, dėl kurių vėliau spręs ne tik tyrėjai, bet ir kalbininkai. Į juos šmeižto bylose kartais kreipiasi tyrėjai ar teismai.

Birželio mėnesį A.Zuoko advokatas Žilvinas Mišeikis, dirbantis advokatų profesinėje bendrijoje Kelpšas, Stančikas ir partneriai, kreipėsi į Vilniaus 1-ąjį policijos komisariatą ir Generalinę prokuratūrą.

Pastarajai buvo išsiųsti keli skundai iš eilės, prašant pradėti ikiteisminį tyrimą, per kurį būtų nustatyti visi prie kelių publikacijų komentarus rašę internautai.

Skundais prašoma nustatyti visus komentatorius, savo nuomonę išsakiusius prie šių publikacijų: „A.Zuokas žarstė kritiką A.Paulauskui ir kitiems „praregėjusiems“ politikams“, „A.Zuoko advokatai žiniasklaidai grasina baudžiamosiomis bylomis“, „V.Uspaskicho strėlės – ir A.Brazauskui, ir A.Zuokui“ ir „K.Masiuliui iškeltoje byloje teisėjas virto vertėju“.

Dėl galimai šmeižikiškų komentarų prie šių publikacijų Generalinėje prokuratūroje birželio 5 dieną buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jį vykdo Kriminalinės policijos biuro pareigūnai.

DELFI atsisakius pateikti tokių komentatorių IP adresus, pagal kuriuos galima nustatyti iš kokio kompiuterio buvo rašytas komentaras, Ž. Mišeikis rugpjūčio 9 dieną apskundė tokį portalo sprendimą prokuratūrai. Advokatas reikalavo pradėti dar vieną ikiteisminį tyrimą dėl trukdymo ikiteisminiam tyrimui. Tačiau tai prokurorai rugpjūčio 18 dienos nutarimu padaryti atsisakė.

A.Zuokas teigia, kad su jokiais komentatoriais nesiteis

„Daugybė komentarų mano virtualiame kampe bei kituose interneto erdvės  vietose tiesiog liepia man paaiškinti situaciją dėl mano tariamų užmojų riboti internautų teisę sakyti apie mane, ką tik jie nori. Daugybė ir tokių, kurie tai laiko pasikėsinimu į žodžio ir asmens saviraiškos laisvę, nors kaip įprasta, daugiau gandų nei tiesos. Laikiausi pozicijos, kad kol vyksta teisinės procedūros nekomentuoti  šios istorijos, bet keletą momentų norėtųsi paaiškinti.“ – savo asmeniniame interneto puslapyje teigia A.Zuokas.

„Visų pirma, aš pats tikrai nereikalavau ir netgi neturiu teisės reikalauti išduoti interneto komentatorių duomenis. Mūsų žiniomis, pateikti duomenis prašė Lietuvos kriminalinės policijos biuras, kuris yra pradėjęs ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje dėl šmeižimo bei garbės ir orumo pažeminimo.

Pradžiai – teisiniai aspektai. Iš UAB ,,Delfi“ buvo paprašyta pateikti tyrimui reikalingus ne asmens duomenis, o kompiuterių ,,IP“ adresus. Taigi ,,IP“ adresai yra kompiuterių duomenys, o tai netapatu asmens duomenims. Pažymėtina, kad reikalavimas pateikti kompiuterių IP duomenis yra pareikštas prokuroro nutarimu. Nutarimą sankcionavo ikiteisminio tyrimo teisėjas. Todėl kalbos apie neteisėtą „asmens duomenų rinkimą“ yra nepagrįstos.

Tiesą sakant, man nelabai suprantamas kilęs triukšmas, nes domina ne nuomonės, o faktai, t.y., jeigu asmuo rašo, jog jis davęs kyšį, tuomet jis turi atsakyti pagal įstatymą, nes kyšio davėjui taip pat yra numatyta atsakomybė. Jeigu negali savo teiginio įrodyti, tuomet atsako už šmeižtą, nes tai ne nuomonės reiškimas, o sąmoningas šmeižimas.

Kas ypatingai yra svarbu, turimi duomenys leidžia matyti, jog nemažai aktyvių komentatorių, kaltinančių mane visomis pasaulio nuodėmėmis gali būti iš su manimi siejamas bylas tiriančių teisėsaugos institucijų, nemažai komentarų prirašė patys minėto portalo darbuotojai, matyt siekdami užaštrinti temą, o gal turėdami kitų tikslų.

Jei paaiškėtų, kad tai tiesa, tuomet kalbos apie teisę į interneto komentatorių anonimiškumą būtų visiškai kitokios. Kaip reaguotumėte, jeigu sužinotumėte, kad teisėsaugos institucijos atstovas internete plūstasi paskutiniais žodžiais, šmeižia žmones ir nepaiso jokių įstatymų ? Kuo tuomet jis geresnis už tuos, kuriuos pagal įstatymo suteiktas galias turėtų išaiškinti ir bausti už padarytus nusikaltimus ?

Ir šiaip, gerbiamieji, nereikėtų būti labai naiviems ir matyti, kad tikrai interneto erdvėje jūsų esate absoliutūs anonimai. Aš tikrai neturiu nė laiko, nė noro ieškoti tų, kurie mane keikia, esu prie to pripratęs, ir girdėjau apie save, ką tik nori.

Bet tikrai nemanau, kad mes visi pasyviai turime taikytis su tuo, kad internete liejasi keiksmažodžiai, o kas dar blogiau atvira agresija. Gal kam atrodo ir nieko blogo, jei komentatorius rašo man, kad pagaus mano žmoną, ją išprievartaus ir sudegins. Tai jau nėra vien mano problema. Tokie žmonės niekieno nematomi, turbūt vagia parduotuvėse, pjausto autobusų sėdynes ir šlapinasi liftuose. Netikiu, jog gali būti taip internete kažkieno žmoną nužudyti grasinantis pilietis yra švelnus ir nepavojingas savo draugei ir žmonai, nebent jį kankintų asmenybės susidvejinimo sindromas.

Dar kartą užtikrinu, kad su jokiais komentatoriais teistis nežadu, o jų atsakomybės klausimus tegus sprendžia teisėsauga, aš per šešis metus politikoje užsigrūdinau. Bet nenoriu sutikti su tuo, kad internete galima viskas – šmeižti, grasinti ir t.t. gal tai ir kova su vėjo malūnais, tačiau jeigu norime gyventi kultūringoje visuomenėje, negalime tikėtis, kad rusiškai keiksmažodžiais plūstantis ir agresiją liejantis internautas gali būti taikiu ir kultūringu piliečiu.“ – teigia A.Zuokas.

Įžvelgia grėsmę demokratijai

Apibendrindamas ankstesnius teisėsaugininkų išpuolius prieš žiniasklaidą, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sako, jog grėsmių laisvam žodžiui ir nepriklausomai žurnalistikai mūsų šalyje nuolat daugėja.

„Bandymų per teismus varžyti laisvę Lietuvoje gali daugėti, o tai gali lemti ne tik vienos demokratiškiausių spaudos sistemų Europoje sugriovimą, bet ir kelia grėsmę demokratijai apskritai“, – teigė D. Radzevičius.

Anot jo, galima drąsiai teigti, jog šiandien demokratinėje visuomenėje visiškai nepateisinamas bet koks valdžios institucijų ar jų atstovų bandymas kėsintis į laisvo žodžio kuriamas vertybes. O iškilus dvejonėms dėl žurnalistų ar jų darbdavių etikos bei vertybių reikia diskusijų, o ne represijų forma aiškintis tarpusavio santykius.

D. Radzevičiaus įsitikinimu, tenka apgailestauti, jog valdžios institucijų atstovai, politikai ar net teisėjai bando Baudžiamojo kodekso ir baudžiamojo persekiojimo priemonėmis įvertinti žiniasklaidos turinį.

Straipsnyje panaudota: „The Economist“ , „Literatūra ir menas„, „Ryšių technikos naujienos“, CNN, LRT, eSecurity.lt  bei Zuokas.lt tinklapių informacija.

Views All Time
Views All Time
10674
Views Today
Views Today
1
0 0