Informacijos technologijos ir nusikaltimai

I. Įvadas

II. Nusikaltimų sfera informacinių technologijų įtakoje yra išplečiama

1. Informacinių technologijų produktai tampa nusikaltimo vieta

2. informacinių technologijų produktai tampa nusikaltimo įrankiu

Nusikaltimo rūšis

III. Iškyla naujų priemonių būtinybė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės srityje

1) kuriasi specializuotos institucijos kovai su nusikalstamumu

2) kuriama atitinkama įstatyminė bazė

Išvados

I. Įvadas

Per pastaruosius penkiasdešimt metų sparčiai besivystančios informacinės technologijos, ženkliai įtakojo tiek kasdieninį, tiek visuomeninį gyvenimą. Atsiradusios naujos informacijos perdavimo bei komunikacijos galimybės, naudojant skaitmeninius technologinius išradimus, tapo lengvai prieinamos kone kiekvienam individui. Šiuo metu informacinės technologijos plačiai taikomos įvairiose srityse, tokiose kaip ekonomika, švietimas, laisvalaikio praleidimo formos, administravimas bei valdymas ir t.t. Tuo būdu visuomenė tampa vis labiau priklausoma nuo kompiuterinių sistemų.

Informacinių technologijų įtaka įvairioms bendrabūvio sferoms yra akivaizdi, tačiau iškyla problema – kaip informacinės technologijos įtakoja šias sferas? Padidėję informacijos kiekiai, srautai bei prieinamumas prie jos atveria vis daugiau iki tol neegzistavusių galimybių ir perspektyvų. Pavyzdžiui švietime atsiranda distancinio mokymo galimybės. Ekonomikos srityje informacinės technologijos palengvina tarptautinės prekybos administravimą, mažina laiko sąnaudas, didina efektyvumą ir konkurenciją ir t.t. Tačiau spartus informacinių technologijų vystamasis atneša ne tik pozytivius vaisius, kartu atsiranda ir tam tikri negatyvūs padariniai. Netgi mažiausia klaidelė kompiuterizuotame aplinkos valdyme gali sukelti pavojų žmonių gyvybėms. Informacinės technologijos taip pat atvėrė duris antisocialiems bei nusikalstamiems veiksmams, kurie anksčiau nebuvo įmanomi. Skaitmeninės sistemos, įstatymų laužytojams pasiūlė naujų galimybių, jos sukūrė visiškai naują terpę, kurioje tradiciniai nusikaltimai gali būti atliekami netradiciniais būdais. Sparti kompiuterinio tinklo plėtra padidino įvairių sistemų pasiekiamumą ir tuo pačiu jų pažeidžiamumą. Tokiu būdu informacinių technologijų pagalba padarytų nusikaltimų pasekmės gali sukelti rimtų keblumų tiek ekonominėje, tiek individų saugumo srityje.

Taigi, šiame darbe norėtume plačiau panagrinėti ne bendrą informacinių technologijų įtakos įvairioms bendrabūvio sferoms problemą, bet vieną iš šios problemos aspektų – kaip informacinės technologijos įtakoja nusikaltimų sferą. Mūsų nuomone, ši problema pasireiškia tuo, kad:

I) Nusikaltimų sfera informacinių technologijų įtakoje yra išplečiama:

a) informacinių technologijų produktai tampa nusikaltimo vieta;

b) informacinių technologijų produktai tampa nusikaltimo įrankiu.

II) Iškyla naujų priemonių būtinybė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės srityje:

a) kuriasi specializuotos institucijos kovai su nusikalstamumu;

b) kuriama atitinkama įstatyminė bazė;

Pasaulinėje praktikoje šiai problemai skiriama pakankamai daug dėmesio. Tai galima spręsti iš informacijos gausos, šia tema pateikiamos Interneto tinklalapiuose. Ši problema ypač aktuali labiausiai kompiuterizuotoms šalims. Pavyzdžiui Jungtinėse Amerikos Valstijose kuriami netgi atskiri padaliniai prie teisėsaugos institucijų, kovai su kompiuteriniais nusikaltimais. Lietuvoje sprendžiant problemą, susijusią su informacinių technologijų nusikaltimais, yra jau priimti kai kurie įstatymai, kuriuose yra numatyta atsakomybė už tokio pobūdžio nusikaltimus. Tačiau statistinių duomenų apie įvykdytus nusikaltimus šioje sferoje kol kas nėra sukaupta, kas apsunkina šios problemos pasireiškimo Lietuvoje analizę.

II. Nusikaltimų sfera informacinių technologijų įtakoje yra išplečiama

1. Informacinių technologijų produktai tampa nusikaltimo vieta

Informacinės technologijos sukūrė visiškai naują, iki tol neegzistavusią terpę, kurioje yra įmanoma komunikacija, informacijos kaupimas bei perdavimas. Internetas – laisvai prieinamas globalus telekomunikacinis tinklas. Internetui būdinga tai, kad:

a) jame kaupiama bet kokio pobūdžio informacija;

b) didžioji dalis informacijos prieinama bet kuriuo metu;

c) internetas įgalina priėjimą prie informacijos tais pačiais telekomunikacijų tinklais tiek civiliams, tiek juridiniams asmenims;

d) informacija gali būti gaunama ir siunčiama bei talpinama iš bet kurios ir į bet kurią pasaulio vietą (erdvės ir laiko apribojimai tampa minimalūs).

Nors pats internetas atsirado ganėtinai nesenai, jis jau vaidina nemažą reikšmę socialiniame gyvenime. Internetu naudojasi beveik du šimtai milijonų pasaulio gyventojų ir jų skaičius nuolat auga. Internetas ir kompiuteriniai komunikacijos ryšiai sukūrė naują socialinę terpę, kurioje vyksta nuolatinis bendravimas tarp individų. Tokiu būdu šioje terpėje formuojasi ne tik įvairios virtualios bendruomenės, virtualūs miestai bet ir kiti realiam socialiniam gyvenimui būdingi atributai – įvairios laisvalaikio praleidimo, edukacijos formos ir t.t. Kaip teigia Howard’as Rheingold’as, interneto bendruomenėse, kurios kuriasi virtualioje aplinkoje ir kurias jis vadina sociokultūrinėmis bendruomenėmis, realioje visuomenėje egzistuojančios socialinės klasės praranda savo reikšmę. Socialinė padėtis, išsilavinimas, kilmė ir kitos socialiniame bendrabūvyje egzistuojančios kategorijos, kuriomis apibrėžiamos socialinės klasės ir sluoksniai daugumoje atvejų praranda lemiančiąja reikšmę formuojantis virtualiai sociokultūrinei bendruomenei. “Internete vartotojų klasės formuojasi priklausomai nuo tokių faktorių kaip pavyzdžiui anglų kalbos žinios, komunikacijos sugebėjimai, laikas praleidžiamas tinkle ir t.t., kurios veda prie virtualių bendruomenių susikūrimo” (Es bilden sich neue Klassen innerhalb der internet – anwender anhand von Faktoren wie beispielsweise Englischkenntnisse, Kommunikationsfähigkeit, Zeit, die im Netz verbracht wird (Präsenz), usw., die zur Entstehung virtueller Gemeinschaften führen) (www. hfg­-karlsruhe.de).

Tradiciškai socialines grupes susiformuoja tam tikroje apibrėžtoje fizinėje erdvėje. Tokiu pagrindu formuojasi tokios grupės kaip, pavyzdžiui šeima, studentų kursas ir panašiai. Virtualių bendruomenių formavimosi procese svarbiausias veiksnys yra ne fizinė aplinka, bet bendri interesai. Kaip jau buvo paminėta, kuriasi net tokios virtualios bendruomenės kaip virtualūs miestai. Vieną iš tokių miestų pavyzdžių pateikia Ulrich’as Jung’as ir Christian’as Wiener’is. 1993 metais buvo įkurtas virtualus miestas pagal Amsterdamo pavyzdį. Šį projektą įgyvendino hackerių organizacija “Hack – Tic” ir politinis kultūrinis centras “De Balie”. Šiame mieste yra apie 35 000 nuolatinių virtualių gyventojų. Į šį virtualų miestą galima patekti per internetą ir tai gali padaryti kiekvienas individas, turintis priėjimą prie šio tinklo. Šis miestas yra Amsterdamo miesto kopija, įkūnyta virtualiame pavidale. Jis suskirstytas į 25 sektorius pagal įvairiais socialines sritis: kultūra, verslas, pramogos, švietimas ir panašiai (www. hfg­-karlsruhe.de).

Trumpai tariant virtualioje tikrovėje yra aptinkami bene visi realaus socialinio gyvenimo atributai. Vienas iš tokių reiškinių yra nusikaltimai.

Informacinių technologijų srityje, svarbiausias vaidmuo tenka kompiuteriams ir kompiuterizuotoms sistemoms, nesvarbu ar tai būtų personalinis kompiuteris ar skaitmeninės technologijos, kurių pagalba veikia telekomunikacijų operatoriai ir kiti įvairias sistemas reguliuojantys technologiniai įrengimai. Tokios gyvybiškai svarbios operacinės sistemos, kurios reguliuoja traukinių eismą, lėktuvų skrydžius, ar net gynybinius įrenginius dažnai būna prijungtos prie globalaus kompiuterių tinklo. Tokiu būdu jos tampa pasiekiamos ne tik tiems asmenims kurie jas prižiūri ir reguliuoja, bet ir civiliams piliečiams. Todėl individų išmanymas apie kompiuterinių tinklų administravimą, kuris suteikia prieigą prie operacinės sistemos kelia pavojų, nes pakenkus tokioms sistemoms kyla rimta grėsmė civiliams gyventojams. “Pasaulis nėra daugiau valdomas ginklais, pinigais ar energija. Jį valdo nuliukai, vienetukai, duomenys ir informacija. Karas vyksta nebe čia. Jau nebekyla klausimas kas turi daugiau kulkų, iškyla klausimas kas kontroliuoja informaciją ir prieigą prie jos, ką mes matome, ką mes girdime, ką veikiame ir ką galvojame. Visa tai susiję su informacija” (www.hackers.co.za).

Viena iš terpių, kurioje nuolat vyksta nusikaltimai, susiję su informacinėmis technologijomis, yra globalus tinklas – internetas. Interneto suformuotoje virtualioje aplinkoje yra aptinkami bene visi realaus socialinio gyvenimo atributai, tame tarpe ir nusikaltimai. Nusikaltimai, kurie yra atliekamai skaitmeninių technologijų pagalba nėra visiškai nauja nusikalstama veika. Tai tradiciniai nusikaltimai – vagystės, terorizmas, šantažas, asmens teisių pažeidimai ir t.t., kurie informacinių technologijų įtakoje įgavo naują formą. Tokiems nusikaltimams atlikti reikia naujų įgūdžių ir žinojimo. Pačios nusikaltimo priemonės, tokios kaip kompiuteris, mobilios ryšio priemonės, orgtehnika (skaneriai, lazeriniai spausdintuvai, kopijavimo aparatai) šiuo metu tampa lengvai prieinamos kone kiekvienam individui. Netgi žinojimas, kuris reikalingas atlikti nusikaltimus, informacinių technologinių priemonių pagalba yra lengvai pasiekiamas. Interneto svetainėse apstu pradedantiesiems įstatymų pažeidėjams detalizuotos medžiagos, kurioje išsamiai išdėstyti algoritmai, kurių procese pralaužiami programų, svetainių ar asmeninių skaitmeninių dokumentų kodai. Interneto tinklalapiuse galiama surasti organizacijas, kurių narius jungia vienas bendras interesas, sugebėjimas apeiti apsaugos sistemas. Tai vadinamosios hacker'ių svetainės. Tokių reiškinių galima aptikti ir Lietuvos informacinių technologijų sferoje. Viena iš žymiausių hackeri'ių svetainių Lietuvoje yra http://www.ucol.lt. Joje galima atrasti nelicenzijuotų programų versijų, kurios nelegaliai platinamos. Tai yra nusikalstama veika, tačiau pateikti vienareikšmišką apibrėžimą, kas yra nusikaltimai, padaryti informacinių technologijų sferoje, yra ganėtinai sudėtinga. Klasikinė kriminologinė paradigma teigia, kad kol nėra atitinkamo įstatymo, kuris apibrėžia vienokią ar kitokią veiką, kaip nusikalstamą ir draudžiamą, ir kol nėra atliktas veiksmas, kuris pažeidė uždraustą veiką, nėra ir nusikaltimo. Įvairūs įstatymai, baudžiamoji teisė ir visa juridinė sistema dažniausiai atsilieka nuo technologinių pokyčių. Įstatymai, kontroliuojantys veiklos sritis, kuriose nusikaltimai gali būti padaryti naudojant naujus technologinius pasiekimus, priimami pavėluotai.

Nusikalstamą veiklą, atliktą informacinių technologijų srityje, galima apibrėžti naudojantis Jungtinių Amerikos Valstijų FTB atskirai įsteigto padalinio kovai su kompiuteriniais nusikaltimais (FBI National Computer Crime Squad's (NCCS)). Išskiriamos šios informacinių technologijų sferoje atliekamos nusikalstamos veiklos:

1) įsiveržimas į viešųjų komutatorių/operatorių tinklus (telefoninės kompanijos);

2) įsiveržimas į kompiuterinius tinklus;

3) privatumo pažeidimai;

4) gamybinis špionažas;

5) programinės įrangos piratavimas;

6) kiti nusikalimai, kuriems atlikti kompiuteris buvo panaudotas kaip pagrindinis įrankis.

Visi išvardinti nusikaltimai gali būti ir dažniausiai yra atliekami kompiuterio pagalba. Todėl galima teigti, kad absoliuti dauguma nusikaltimų atliekamų informacinių technologijų srityje, gali būti įvardinti kaip kompiuteriniai nusikaltimai. Jungtinių Amerikos Valstijų Teisingumo Departamentas prie vyriausybės kompiuterinius nusikaltimus apibrėžia taip: “kompiuterinis nusikaltimas yra bet koks nelegalus veiksmas, kuriame kompiuterinių technologijų žinios yra panaudotos kaip pagrindinis nusikaltimo įrankis”. (A computer crime is any illegal act for which knowledge of computer technology is essential for its perpetration, investigation, or prosecution) (www.scit.wlv.ac.uk). Donn’as B. Parker’is – Jungtinių Amerikos Valstijų kompiuterinių nusikaltimų ir kontrolės tyrinėtojas pateikia dar vieną šiek tiek praplėstą apibrėžimą, kuris savo esme panašus į aukščiau pateiktą kompiuterinių nusikaltimų apibrėžimą: “kompiuterinis nusikaltimas yra bet kokia sąmoninga veikla, bet kokiu būdu susieta su kompiuteriais, kurios rezultate auka patiria žalą, arba galėjo patirti žalą ir nusikaltėlis gauna arba galėjo gauti iš to naudos”. (Computer crime is any intentional act associated in any way with computers where a victim suffered, or could have suffered, a loss and a perpetrator made, or could have made, a gain) (www.scit.wlv.ac.uk).

Praktikoje konkretaus nusikaltimo, atlikto informacinių technologijų pagalba, negalima priskirti vienam kokiam nors informacinių technologijų nusikaltimų tipui. Elementai, esantys vieno nusikaltimo sudėtyje, yra persipynė, todėl vieno nusikalstamo veiksmo procese dažniausiai atrandame keletą jo sudėtinių dalių – vagystė, asmeninio privatumo pažeidimas, terorizmas, šantažas ir taip toliau. Nusikaltimai, kuriuose informacinės technologijos yra kaip nusikaltimo objektas dažniausiai apjungia tokius pažeidimus kaip:

1. Vagystė – intelektualios nuosavybės, rinkos informacijos, klientų sąrašas, duomenys apie kainas arba rinkodaros planai, gamybinis špionažas;

2. Šantažas – informacija gauta kompiuterinių dokumentų vagystės būdu kurioje galima rasti informaciją apie asmens medicininę būklę, seksualinės orientacijos, asmenines istorijas ir panašiai naudojama asmeniniams tikslams;

3. Diversiją – rinkos, kainų politikos, intelektualios nuosavybės. Pavogtos informacijos pagalba galima sabotuoti operacines sistemas, kompiuterines programas ir jų pagalba sukelti chaosą visuomeninėje arba privačioje sferoje;

4. Techno-vandalizmas – pasireiškia tada, kai neteisėtu priėjimu prie kompiuterio duomenų, operacinių sistemų, kompiuterinių programų jos yra sulaužomos, sugadinamos siekiant ne kažkokios konkrečios naudos, o asmeninio pasitenkinimo siekiant. Toks reiškinys gali būti atliktas tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai;

5. Techninis piktnaudžiavimas – pasireiškia privatumo pažeidimo forma. Asmuo neteisėtai įsibrauna į kito asmens kompiuterį, tiesiog po jį naršo, nieko negadina, bet pažeidžia jo privatumą.

6. Privatumo pažeidimas – šis pažeidimas dažniausiai siejasi su visomis penkiomis aukščiau išvardintomis nusikaltimų rūšimis ir yra viena iš dažniausiai pasitaikančių nusikaltimo rūšių.

7. Neteisėtas informacijos bei duomenų pakeitimas ir manipuliavimas jais. Tai viena iš pavojingiausių nusikaltimų apsireiškimo formų. Galiojančių vyriausybinių įrašų keitimo pagalba galima suklastoti įvairius dokumentus: vairavimo teisių licenziją, paso duomenis ir t.t. Šis nusikaltimas įtraukia kitas aukščiau išvardintus nusikaltimo formas (www.hackers.co.za).

2. informacinių technologijų produktai tampa nusikaltimo įrankiu

Visi informacinių technologijų pagalba skaitmeninėje sferoje aptinkami nusikaltimai nėra nauji, nauja yra tik atlikimo technologija, reikalaujanti specializuoto žinojimo. Internete, tarp nuolatinių jo vartotojų, jau yra susiformavusi specifinė terminologija, ne išimtis šiame procese yra ir nusikaltimų sfera. Dažniausiai pasitaikančiai nusikaltimo atlikimo technikai jau yra pritaikytas žargonas. Jis yra plačiai paplitęs ir dažnai naudojamas ne tik neoficialiose sferos. Žargono įvedimas palengvina bendravimą ir supratimą tarp pačių įstatymų laužytojų. Bruce’as T. Fraser’is išskiria tokius pagrindinius terminus, apibrėžiančius populiariausius nusikaltimo atlikimo metodus:

a) (data diddling) duomenų trynimas, gadinimas, nelegalus talpinimas – tokiu atveju asmenys, neteisėtai prasibraudami prie tam tikros informacijos, ją gadina, nelegaliai keičia ar tiesiog ištrina. Kaip pavyzdį galima pateikti 1996 m. gruodžio 30 dieną atliktą nusikaltimą. Kompiuterinių sistemų laužytojai Jungtinių Amerikos Valstijų karinių oro pajėgų oficialiame tinklalapyje patalpino pornografines nuotraukas. To rezultate šis tinklalapis ir visos nuorodos nukreiptos į šį tinklalapį buvo uždarytos 24 valandom, kol nebuvo viskas atstatyta į vietas.

b) (Trojan horse) Trojos arklys – šiuo atveju į vartotojo kompiuterį be jo žinios ir sutikimo įrašoma kompiuterinė programa kuri suteikia prieigą prie kompiuteryje saugomos informacijos. Šių programų pagalba taip pat atsiranda galimybė sugadinti, pakeisti ar ištrinti saugomą informaciją.

c) (trap door) klastingos durys – prie kompiuterinės programos būna iš anksto nelegaliai prijungta papildoma programa, kurios pagalba suteikiama prieiga prie kompiuteryje saugomos informacijos. Jos taip suteikia galimybę manipuliuoti kito asmens kompiuteriu ir informacija saugoma jame.

d) (saliami) vagystės iš sąskaitų – šiuo atveju nusikaltėliai naudodamiesi kompiuteriniais tinklais, pralaužia apsaugos sistemas ir prasibrauna prie piniginių sąskaitų, iš kurių tiesiog pervedami pinigai. Saliami – tai tokia vagystės forma, kai iš piniginių sąskaitų nuskaičiuojamos nedidelės sumos, jos yra ant tiek nežymios, kad neina pastebėti, jog nuo sąskaitos buvo nuimti pinigai.

e) (pirating) piratavimas – nelegalus programinės įrangos kopijavimas ir platinimas, be leidėjo sutikimo.

Šiais ir panašiais metodais atlikdamas nusikaltimus įstatymo laužytojas kaip pagrindinę priemonę naudoja kompiuterį. Jo tikslas – prieiti prie informacijos arba sužaloti operacines sistemas. Nusikaltėlis pasiekia informacinius dokumentus apsimestiniu keliu, kaip kompiuterinių tinklų administratorius ir iš esmės turi galimybę pasiekti visus dokumentus esančius kompiuteryje.

Nusikaltimai kurie yra atliekami naudojant informacines technologijas, tokias kaip mobilios ryšio priemonės, nešiojami bei stacionarūs kompiuteriai, profesionali orgtechnika minimizuoja laiko ir erdvės sąnaudas. Jų pagalba sudėtingus nusikaltimus gali atlikti vienas individas. Tokie nusikaltimai kaip pinigų vagystė iš sąskaitų, pinigų plovimas, piktnaudžiavimas telekomunikacijų ryšiais, atliekami globaliu mastu per komunikacijos tinklus. Galima teigti, kad informacinės technologijos iš esmės pakeitė kai kuriuos socialiniams reiškiniams būdingus aspektus. Pagrindiniai iš jų tai erdvė, laikas ir identitetas. Laiko ir erdvės sąnaudos, norint pasiekti reikiama objektą, tapo minimalios. Identifikacijos procese, identifikuojamas nebe konkretus asmuo, o tiesiog skaičių kombinacija, interneto protokolas. Todėl, galima išskirti pagrindinius bruožus būdingus nusikaltimui, kuris virtualioje erdvėje atliekamas per komunikacijos tinklus:

1) kontaktas su nusikaltimo objektu vyksta tiesiogiai, realiame laike;

2) bet kuri sistema, prijungta prie globalaus ryšio tinklo pasiekiama iš bet kurios pasaulio vietos;

3) anonimiškumas – anonimu tampa tiek nusikaltėlis, tiek auka.

FTB pateikiama statistika rodo, jog tik 1 procentas nusikaltimų atliktų kompiuterį naudojant kaip pagrindinę nusikaltimo priemonę yra išaiškinama. Iš šio 1 procento tik 7 procentai apie tai praneša teisėsaugos organams. Rezultate, iš tų 7 procentų tik 3 procentai yra nuteisiami. FTB įvertinimu, kompiuteriniai nusikaltėliai (hacker'iai, cracker'iai, carder'iai) per metus nusikalstamu būdu įgyja apie 100 milijonų dolerių (www.ag.ohio.gov).

San Francisko kompiuterių saugumo instituto tyrimų duomenimis, daugiau negu 40 procentų iš 428 kompanijų, universitetų, ir valstybinių tinklalapių savininkų informavo FTB tyrimų grupę, kad 12 mėnesių laikotarpyje, nelegaliai buvo pasinaudota jų kompiuteriais. Taip pat oficialūs institutai pranešė, kad daugiau kaip 1000 kartų, per tą patį periodą buvo atakuojami jų kompiuteriai. Pasikėsinimais buvo stengiamasi padaryti žalos saugomiems duomenims, nuskaityti slaptažodžius ar užblokuoti priėjimą prie duomenų legaliems vartotojams. FTB pranešime apie augančius kompiuterinius nusikaltimus, (FBI Survey Reveals Growth of Cybercrime) teigiama, kad tik 16,9 % kompanijų, kurios įtaria jog susidūrė su kompiuteriniais nusikaltimais, praneša apie tai atitinkamoms institucijoms. Pagrindinė priežastis, dėl kurios yra nesikreipiama į atitinkamas institucijas yra ta, baimė jog bus paviešinta ši informacija per žiniasklaidos priemones ir jos susilauks dar daugiau norinčių prasibrauti pro jų apsaugos sistemas (www.datasync.com).

Kompiuterių saugumo institutas (Computer Security Institute) FTB pateikė tokius statistinius duomenis apie kompiuterinius nusikaltimus: (www.statonline.com)

Nusikaltimo rūšis %:

Piratavimas 80 %
Viruso infekcija 65 %
Netinkamas interneto panaudojimas 31 %
Neteisėtas kompiuterio panaudojimas 16 %
Piktnaudžiavimas telekomunikacija 16%
Informacijos vagystė 14 %
Finansinis sukčiavimas 12 %
Diversija/sabotažas 11 %
Įsilaužimas į tinklus 8 %

Kitas tyrimas parodė, jog per vienerius metus, iš 1000 kompanijų, kurios veikia verslo srityje, beveik 50 % patyrė pasikėsinimą į jų kompiuterinius tinklus ir net 41% iš jų patyrė netgi iki 500 000 JAV dolerių nuostolių. Siekiant minimizuoti įmanomų įsiveržimų skaičių ir stengiantis maksimaliai apsaugoti saugomą informaciją, kompiuterių saugumo institutas siūlo: nuolatos stebėti darbuotojus prieinančius prie kompiuterinės įrangos, klasifikuoti informaciją pagal pažeidžiamumą, konfidencialumą ir t.t. ( www.ehsweb.com).

III. Iškyla naujų priemonių būtinybė nusikaltimų prevencijos ir kontrolės srityje

1) kuriasi specializuotos institucijos kovai su nusikalstamumu

Nesustabdoma informacinių technologijų gamyba, jų plitimas ir ekspansija į visas gyvenimo sritis, bendrabūvio sferas davė ir duoda neabejotinos naudos. Tačiau, kaip jau ne kartą minėta, ne tik eiliniai piliečiai naudojasi naujomis šių technologijų pasiūlos galimybėmis. Nusikaltėliam dabar nebereikia galvoti, kaip apeiti valstybių sienas ir pasinaudoti laisvu informacijos, prekių, finansų judėjimu. Internetas ir elektroninės finansinės paslaugos keičia verslo ir kitokio pobūdžio veiklos praktikas ir jomis gali būti labai sėkmingai pasinaudota atliekant nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai yra suvokiama būtinybė imtis naujų priemonių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės srityje, kurios pažabotų ir sustabdytų nusikalstamas veikas, kurioms vis didesnes ir lengvesnes galimybes atveria informacinės technologijos.

Kadangi viena iš svarbiausių ir prioritetiškiausių Lietuvos vykdomos užsienio politikos krypčių, vienas iš šiuo metu svarbiausių Lietuvos siekių tarptautinėje arenoje yra Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, kas neabejotinai jau dabar, o ateityje, Lietuvai tapus šios Sąjungos nare, ir dar labiau įtakos mūsų valstybės teisinę sistemą, tai manome, kad būtų labai pravartu panagrinėti būtent ES teisinės sistemos pokyčius, priimtus kai kuriuos teisinius aktus ir projektus, susijusius su nusikaltimais, vykdomais informacinių technologijų srityje bei jų pagalba.

Kalbant apie su informacinėmis technologijomis susijusius nusikaltimus, jų prevenciją bei jai būtiną įstatyminę bazę, iškyla viena ganėtinai opi problema. Šios problemos esmė yra ta, kad informacinės technologijos ir atitinkamai su jomis susiję nusikaltimai vystosi labai sparčiai, ko negalima būtų pasakyti apie įstatymų leidybą. Reikiami įstatymai yra kuriami ir įgyvendinami, tačiau šie procesai labai dažnai atsilieka nuo spartaus minėtų technologijų vystymosi ir to pasekoje daugumoje atvejų nusikaltėlis vienu žingsniu aplenkia savo persekiotoją ir baudėją. Kita vertus tos pačios informacinės technologijos yra vis plačiau pritaikomos nusikaltimų prevencijoje ir įstatymų leidyboje, kas teikia vilčių, kad nusikalstamumas bus pažabotas bent jau tiek, kiek tai buvo daroma iki šiol, o gal net ir didesniu mastu. Tuo tarpu mus domintų, kas gi konkrečiai yra nuveikta su informacinėmis technologijomis susijusių nusikaltimų prevencijos srityje iki šiol ir kokios yra tolimesnės veiklos perspektyvos šioje srityje.

Vystantis informacinėms technologijoms vis daugiau įvairaus pobūdžio žmogiškos veiklos kūrinių turi skaitmeninį pavidalą ir kompiuterinių tinklų pagalba tampa prieinami vis platesniam vartotojų ratui. Naujų technologijų pagalba virtualūs, daugeliui tinklų vartotojų suprantami darbai gali būti nesunkiai platinami ir perduodami. Tačiau iš kitos pusės skaitmeninės technologijos kelia ir tam tikrą grėsmę autorių interesams. Iš vienos pusės autoriui tampa vis sunkiau kontroliuoti kaip ir kokiais tikslais yra naudojamas jo kūrinys, nes kiekvienas, pasitelkęs į pagalbą skaitmenines ir komunikacines technologijas, o tiksliau turintis kompiuterį ir galimybę prisijungti prie tinklo, gali prieiti prie autorinio kūrinio, jį platinti, kopijuoti ar net keisti, autoriaus apie tai net neinformuojant. Be to autoriui dažnai gali būti sunku atpažinti savo kūrinį, nes technologijų pagalbą jį galima meistriškai pakeisti arba jungti prie su tuo kūriniu nesusijusių elementų. Visa tai sukelia naujų problemų autorinių teisių apsaugos srityje bei reikalauja imtis atitinkamų priemonių šioms problemoms spręsti.

Viena iš žinomiausių pasaulinių organizacijų, kuri atsakinga už intelektualinės nuosavybės apsaugą visame pasaulyje yra Pasaulinė intelektualinės nuosavybės organizacija. Ši organizacija “yra atsakinga už intelektualinės nuosavybės apsaugą visame pasaulyje kooperuojant skirtingas šalis ir už įvairių daugiašalių veiklų, susijusių su intelektualinės nuosavybės teisiniais ir administraciniais aspektais, administravimą” (Informacijos visuomenė 99:1999).

Kita organizacija, kuri įkurta 1982m. Prancūzijoje, siekia apginti programinės įrangos ir skaitmeninių darbų kūrėjus. Tai nevyriausybinė organizacija – programų gynimo agentūra (APP) ir ji buvo įkurta tuo tikslu, kad “suteiktų teisių turėtojams galimybę apginti savo darbus nuo piratavimo per teismą, pateikiant APP nustatytus pakankamus įrodymus” (Informacijos visuomenė 99:1999). Kai buvo įkurta ši organizacija, pagal Prancūzijos autorinių teisių įstatymą programinė įranga dar nebuvo ginama. Tačiau vėliau programinės įrangos gynimas buvo įtrauktas į autorinių teisių įstatymą, o greta to buvo įgyvendinta Europos Bendrijos priimta direktyva dėl teisinės programinės įrangos apsaugos. Tam, kad programinė įranga būtų ginama, ji turi atitikti vienintelę sąlygą – ta įranga turi būti originali. Būtina pažymėti, kad APP savo narių teises gina šiais būdais: vienas jų apsiriboja atskirais veiksmais, teikiant teisinę pagalbą (tai įvairios sutartys bei piratinės produkcijos areštas). Kitu atveju APP imasi kolektyvinių veiksmų, vykdydama lobistines ir informacines akcijas, nukreiptas į atskirų valstybių valdžios institucijas ir į Europos ir pasaulines organizacijas, tokias kaip OECD, UNESCO ir kt. Kokias gi konkrečias paslaugas teikia ši organizacija?

Viena iš teikiamų paslaugų yra tam tikros programinės įrangos registracija ir apsaugos realizavimas. Tai yra griežtai nusistovėjusi procedūra, pagal kurią yra nustatoma sukūrimo data ir šis datos nustatymas įrodo, kad gaminamas produktas tikrai egzistuoja. Tuo būdu pagal programinės įrangos kūrėjo duomenis APP gali peržiūrėti visas žinomas nuosavybės teises ir kvalifikuoti tą darbą kaip kolektyvinį ar bendros nuosavybės produktą arba kaip ankstesnio darbo adaptaciją. Organizacija atlieka ir pirminės (originalios) programos kompiliavimo priežiūrą, siekiant išlaikyti tos programos saugumą. Ši priežiūra atliekama tuo būdu, kad vykdoma pirminės programos kompiliacija, ir šioje procedūroje dalyvauja tiek programos kūrėjas arba savininkas tiek ir jos vartotojas. Kompiliuojant pirminę programą siekiama įsitikinti, ar ji atitinka vartotojo turimą programą. Jei programos kūrėjas nepateikia savo kūrinio eksploatavimo nurodymų, APP ištiria ir įvertina saugomos programinės įrangos eksploatavimo saugumą, ir atsižvelgiant į padarytas išvadas išduoda atitinkamą sertifikatą, kad apibrėžtų, kaip turi elgtis programos vartotojas, kad pastaroji ilgai tarnautų. Gali būti ir toks atvejis, kai APP nariai suabejoja, ar programinės įrangos licenzijos yra įsigytos tinkamu būdu. Tuomet organizacijos atstovai patikrina visą dokumentaciją, kuri susijusi su programine įranga, nustatant, ar ji yra naudojama pagal atitinkamas licenzijas ir nurodant visus aptiktus nesklandumus. Atsižvelgdamas į pateiktą ataskaitą vartotojas, jeigu reikia, privalo įsigyti trūkstamas licenzijas. Kartais kyla ginčas tarp dviejų ar daugiau programų kūrėjų, įregistravusių pirmines programas APP dėl tam tikros programos nuosavybės. Tuomet šį ginčą sprendžia APP arbitražo komisija, kuri sureguliuoja santykius tarp šalių, pareiškusių nuosavybės teisę į tą pačią programą. Šis arbitražas esant reikalui taip pat sėkmingai sureguliuoja santykius ir tarp licenzijų išdavėjų ir vartotojų, pardavėjų ir pirkėjų bei darbuotojų ir darbdavių. Ir galiausiai, kas mums ir yra svarbiausia, nagrinėjama organizacija imasi ir ganėtinai griežtų teisinių veiksmų prieš programinės įrangos piratus ir klastotojus. APP iškelia daug civilinių ir baudžiamųjų bylų, be to ji tai daro ne tik Prancūzijoje, bet ir kitose ES šalyse, bet tam ji turi gauti specialų prašymą. Vienas iš tokių bylų, kuriose APP įrodė, kad buvo pažeistos autorinės teisės, pavyzdžių būtų kompozitoriaus Jean-Michel Jarre byla. Kompozitorius kreipėsi į APP, ją įgaliodamas surasti bei pašalinti iš interneto visas neteisėtas jo kūrinių kopijas. Ir tai davė ženklių rezultatų, nes organizacijos įgyvendintų priemonių pasekoje iš tinklo buvo pašalinta beveik visa nelegali kompozitoriaus kūrybos produkcija (Informacijos visuomenė 99:1999).

Be pasaulinės intelektualinės nuosavybės organizacijos ir APP paminėtina ir dar viena organizacija, kuri taip pat rūpinasi intelektualinės nuosavybės teisių apsauga. Tiksliau pasakius tai ne viena atskira organizacija, o tarptautinė duomenų apdorojimo ir informacijos technologijų federacija InterDeposit, kurią “ sudaro įvairios organizacijos, kurios rūpinasi skaitmeninių darbų, kaip intelektualios nuosavybės, teisių apsauga” ( Informacijos visuomenė 99:1999). Siekdama kuo patikimesnės skaitmeninių darbų nuosavybės teisių apsaugos įgyvendinimo, ši konfederacija inicijavo ir jos iniciatyva buvo sukurta tarptautinė darbų identifikacijos sistema – IDDN (InterDeposit Dgital Number), kurios pagalba autorinių teisių turėtojas gali apginti ir naudoti savo teises į savo sukurtus bet kurios rūšies skaitmeninius kūrinius. Skaitmeninio darbo autorius, norintis apginti savo autorines teises, gali tapti vienos iš federaciją sudarančių organizacijų nariu, ir tuomet, atlikus eilę nustatytų procedūrų, jo kūriniui bus suteiktas IDDN bei išduotas IDDN sertifikatas, kuriame išdėstytos kūrinio panaudos ir eksplotacijos sąlygos ir kuris turi būti pridėtas prie kūrinio. Tuo būdu kūrinio autoriui suteikiama galimybė ateityje apginti visas atitinkamas autorines teises į savo kūrinį.

Čia buvo paminėtos tik kelios organizacijos, užsiimančios intelektualinės nuosavybės autorinių teisių apsauga, ir jų, žinoma, yra daug daugiau. Visų jų čia išvardinti ir kiek plačiau panagrinėti jų veiklą tiesiog neįmanoma ir, manytume, nėra būtina. Užtenka ir šių kelių pavyzdžių, kad iliustruoti, kokia šiuo metu padėtis intelektualinės nuosavybės autorinių teisių apsaugos srityje ir kas yra daroma, kad autorinės teisės būtų kuo patikimiau apsaugomos ir ginamos. Paminėtų ir kitų panašių organizacijų įdirbis šioje srityje yra nemažas, tačiau savo darbe jos remiasi ir vadovaujasi jau priimtais ir naujai priimamais įstatymais. Daugelis šalių, kurios susiduria su autorinių teisių pažeidinėjimo problema, jau yra sukūrusios arba kuria jų apsaugai būtinus įstatymus. Aktyviai šis darbas atliekamas ir tarptautinės teisės lygmenyje. Pavyzdžiui visai nesenai – 1999m. gegužės mėnesį Europos komisija pateikė pataisytą direktyvos dėl autorinių ir kitų su jomis susijusių teisių informacinėje visuomenėje pasiūlymą, kuri nusako autorinių teisių apsaugos naujojoje aplinkoje lygį, kas visų pirma apima dauginimo teises, ryšius su viešąją teise, platinimo teises ir teisinę apsaugos nuo kopijavimo ir bei teisių valdymo sistemų apsaugą (Informacijos visuomenė 99:1999).

2) kuriama atitinkama įstatyminė bazė

Internetas, elektroninės finansinės paslaugos ir kitos informacinės technologijos “ištobulino” ir dar vieną nusikaltimų rūšį – nelegalių pinigų plovimą. Pasitelkdami į pagalbą vis tobulesnę techniką ir įrangą nusikaltėliai kas kartą vis labiau maksimizuoja nelegalaus pelno išplovimą. Jie plauna pinigus, kad kriminaliniu būdu gautos pajamos virstų teisėta nuosavybe. Pinigų plovimu pasaulinė bendrija susirūpino jau senokai. Būta įvairių tarptautinių iniciatyvų, nukreiptų tiek į įstatymų leidybą atskirose šalyse, tiek skatinančių stiprinti valstybių bendradarbiavimą. Europos Sąjunga taip pat aktyviai kovoja su šia problema. Pirmasis konkretus žingsnis imantis įstatymiškai kovoti su šiuo nusikaltimu tarptautiniu mastu buvo 1991m. ES priimta direktyva, kuri reikalauja, kad “Sąjungos narės priimtų įstatymus, apsaugančius finansų sistemą nuo pinigų plovėjų” (Europos dialogas:1996). Ši direktyva yra privaloma ne tik Sąjungos narėms, bet ir Europos sutarties šalims, ketinančioms stoti į ją. Savaime direktyva nereikalauja baudžiamosios atsakomybės, tačiau valstybė-narė turi pati pinigų plovimą ir dalyvavimą jame prilyginti kriminaliniam nusikaltimui. ES labai susirūpinusi dėl to, kad pinigų plovimo atsiradimas Europos sutarties šalyse, kuriuose iki tol nebūta tokio pobūdžio nusikaltimų, gali sukelti labai rimtą grėsmę Europos finansų sistemos stabilumui, o taip jos įstatymams ir nusistovėjusiai tvarkai. Todėl viena iš šioms šalims keliamų būtinų narystės sąlygų yra ta, kad prieš joms įstojant į ES būtų užtikrintas direktyvos dėl pinigų plovimo vykdymas.

Ganėtinai nesenai buvo atkreiptas dėmesys ir į dar vieną naują ir sparčiai plintantį reiškinį – nusikaltimus atsiskaitant negrynais pinigais. Kadangi atsiskaitymas kredito ir mokėjimo kortelėmis, čekiais, elektroniniais pinigais ir pan. pasitelkiant internetą praktikuojami vis dažniau, nusikaltėliai labiau įgudo surasti spragas ir jomis pasinaudoti. Su šiuo reiškiniu susidoroti yra ganėtinai nelengva, nes tokio pobūdžio nusikaltimų prevenciją kiekviena šalis vykdo atskirai. Tuo būdu nusikaltėliai puikiai pasinaudoja neatitikimais tarp įvairių šalių teisėtvarką. Juo labiau “pavogtos ar padirbtos mokėjimo kortelės turėjimas nelaikomas nusižengimu visose šalyse”. Akivaizdu, kad ES šalių teisėtvarkos yra dar daug spragų, suteikiančių nusikaltėliams puikias galimybes darbuotis šioje srityje. Bandydama likviduoti dalį šių spragų Europos komisija teikia visoms ES valstybėms rekomendacijas, ragindama sutikti, kad “nusikaltimu turi būti laikoma kortelių ir čekių vagystė bei padirbinėjimas, vogtų kortelių bei čekių turėjimas ir naudojimasis jais, priėmimas atsiskaitymų, žinant, kad mokėjimo dokumentai nelegalūs bei turėjimas ir naudojimas įrangos, kuri gali būti pritaikoma pinigų paurbinėjimui” (Europos dialogas:1999), ir tuo pačiu skatindama kurti atitinkamus įstatymų paketus kovai su tokio tipo nusikaltimais.

Nagrinėdami informacinių technologijų įtakos nusikaltimų sferai pasekoje kylančią būtinybę imtis naujų , papildomų nusikaltimų kontrolės ir prevencijos priemonių, apsiribojome šių priemonių taikymo tik kelių nusikaltimų tipų (intelektualinės nuosavybės teisių pažeidimas, nelegalių pinigų plovimas ir nusikaltimai, atsiskaitant negrynais pinigais) prevencijoje analize. Be abejo, kaip ir šių tipų nusikaltimams, taip ir visai aibei kitų tipų nusikaltimų prevencijai yra taikomos pagrinde tos pačios, jau mūsų panagrinėtos priemonės. Aišku, šių priemonių taikymo įvairiems nusikaltimų tipams lyginamasis svoris ir turinys nėra vienodas, tačiau priemonių arsenalas yra tas pats. Todėl, manytume, užtenka ir kelių, konkrečių pavyzdžių, kad būtų pakankamai aiškiai pavaizduota situacija ir padėtis šioje srityje.

Kaip jau buvo minėta, Lietuva aktyviai siekia narystės Europos Sąjungoje, o viena iš svarbiausių narystės ES sąlygų yra ta, kad nauja narė turi perimti visą ES teisinę sistemą, kas neišvengiamai laukia ir Lietuvos. Tuo būdu, tapdama ES nare, Lietuva automatiškai perims ES teisinę sistemą, kurios dalį sudaro ir mus tiesiogiai šiame darbe dominantys įstatyminiai aktai. Tuo tarpu mus domintų, kaip jau dabar, Lietuvai dar netapus ES nare, jos teisinė sistema reaguoja į informacinių technologijų įtakoje esančią ir tuo būdu besiplečiančią nusikaltimų sferą.

1996 m. sausio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos “Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas”. Įstatymas susideda iš keturių skyrių. Pirmame šio įstatymo skyriuje, išdėstytos bendros šio įstatymo nuostatos kuriomis apibrėžiami šio įstatymo reguliuojami santykiai. “Įstatymas, atsižvelgiant į kompiuterių programų ir duomenų bazių kaip autoriaus teisės dalyko, specifiką, nustato asmeninius turtinius ir neturtinius santykius, kurie atsiranda ryšium su kompiuterių programų ir duomenų bazių sukūrimu, jų apsauga ir naudojimu” (www.lrs.lt). Antrame pirmo skyriaus straipsnyje pateikiamos pagrindinės sąvokos, kurios naudojamos įstatyme siekiant apibrėžti objektus bei santykius, kuriuos šis įstatymas apima ir reguliuoja, tai: kompiuterių programa, duomenų bazė, adaptavimas, atgaminimas, modifikavimas, dekompiliavimas, paskelbimas bei naudojimas. Antrame šio įstatymo skyriuje apibrėžiami teisinės apsaugos objektai ir subjektai. “Autoriaus teisių apsauga yra taikoma visoms objektyvia forma išreikštoms nepaskelbtoms ir paskelbtoms programoms ir duomenų bazėms” (www.lrs.lt). Trečiame įstatymo skyriuje apibrėžiamos autoriaus teisės. Programos ar duomenų bazės autoriui priklauso šios asmeninės teisės:

1) autorystės teisė – teisė vadintis kūrinio autoriumi;

2) teisė į vardą – teisė pasirinkti, koks ir kaip turi būti nurodomas autoriaus vardas skelbiant ir naudojant programą ar duomenų bazę;

3) teisė į neliečiamybę – autoriaus teisė keisti arba leisti keisti programos ar duomenų bazės pavadinimą, turinį, nurodytą autoriaus vardą (www.lrs.lt).

Atitinkami paskutiniuose dviejuose skyriuose yra reglamentuojamas kompiuterių programų ir duomenų bazių naudojimas bei teisių į programą ar duomenų bazių gynimas.

Iki 1999 gegužės mėnesio tai buvo pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymas, kuriame buvo reglamentuojama kompiuterinių programų, duomenų bazių bei autorinių teisių, susijusių su kompiuterinės technologijos produktais, apsauga. Tačiau šis įstatymas neteko galios pagal 1999 gegužės mėnesį priimto Lietuvos Respublikos “Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo” penkto skyriaus 73 straipsnį. Jame nurodyta, kad įsigaliojus šiam įstatymui, netenka galios:

1) Civilinio kodekso Ketvirtasis skyrius “Autorinė teisė” ir Penktasis skyrius;

2) Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas.

Nuo minėtos datos kompiuterinės programos, duomenų bazės bei autorinės teisės susijusios su šiais produktais yra ginamos “Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo”. “Kompiuterių programų ir duomenų bazių teisinės apsaugos įstatymas” buvo šiek tiek modifikuotas ir tiesiog integruotas į aukščiau paminėtą įstatymą.

Už Lietuvos Respublikos “Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo” pažeidimus baudžiamoji atsakomybė numatoma Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau LRBK) projekte, pateiktame 1999m. Šio kodekso 306 straipsnyje už neteisėtą kompiuterinės programos ar duomenų bazės platinimą yra numatyta nuobauda: “Tas, kas be autoriaus ar jo atstovo leidimo platino svetimą kompiuterinę programą ar duomenų bazę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų” (www.lrs.lt).

Taipogi LRBK 285 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą specialiosios technikos įrengimą ar jo panaudojimą informacijai rinkti: ”Tas, kas neteisėtai įrengė ar panaudojo specialiąją techniką žmogui sekti, informacijai rinkti apie valstybės, savivaldos instituciją, įstaigą ar jų tarnautoją, politinę partiją, visuomeninę organizaciją ar jų narį, juridinį ar fizinį asmenį (nesant nusikaltimo valstybės tarnybai požymių), baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų” (www.lrs.lt).

Išvados

Išanalizavus informacinių technologijų įtaką nusikaltimų sferai, galima daryti sekančias išvadas.

Informacinių technologijų pagalba buvo sukurta visiškai nauja, iki tol neegzistavusi terpė – internetas, kuri laisvai prieinama. Internete aptinkami beveik visi realioje aplinkoje egzistuojantys socialiniai fenomenai. Nusikaltimai, kaip vienas iš socialinių reiškinių, taip pat pasireiškia internete. Patys nusikaltimai, kurie yra atliekami virtualioje aplinkoje nėra nauji, tai tradiciniai nusikaltimai, tokie kaip vagystės, šnipinėjimas, asmens teisių pažeidinėjimas ir t.t., Informacinės technologijos sukūrė naują tradicinių nusikaltimų atlikimo technologiją.

Informacinės technologijos sukūrė papildomus nusikaltimo įrankius. Pagrindinis nusikaltimo įrankis, tarp nusikaltimų, kurie yra susiję su informacinėmis technologijomis, tapo kompiuteris. Jo pagalba atsirado galimybė prisijungti prie globalaus tinklo – interneto. Per šiuos globalius komunikacijos ryšius yra lengvai susisiekiama su bet kuriuo pasaulio tašku, kuris yra prijungtas prie šio tinklo. Šios komunikacijos procese yra minimizuojamos laiko ir erdvės įveikimo sąnaudos, norint pasiekti reikiamą objektą. Tokiu būdu, atliekant nusikaltimus kompiuterio pagalba, pasikeitė tradicinių nusikaltimų aspektai. Pagrindiniai iš jų tai erdvė, laikas ir identitetas. Laiko ir erdvės sąnaudos tapo minimalios, o aukos ir nusikaltėliai – anonimiški. Tuos pačius tinklus komunikacijai naudoja tiek civiliai tiek juridiniai asmenys, todėl atsiranda galimybė per šiuos tinklus patekti prie kompiuteriuose saugomos informacijos, ją keisti, gadinti ar naikinti.

Informacinės technologijos, įtakodamos įvairias bendarabūvio sferas, duoda neabejotinos naudos, tačiau kalbant apie šių technologijų įtaką nusikaltimų sferai tenka konstatuoti, kad nusikaltėliai savo nusikalstamoje veikloje jomis labai sėkmingai pasinaudoja. Todėl iškyla būtinybė imtis papildomų priemonių nusikaltimų prevencijos ir kontrolės srityje, kurios kiek galima sėkmingiau pažabotų ir užkirstų kelią nusikalstamoms veikoms, kurioms vis didesnes galimybes atveria informacinės technologijos. Viena iš tokių priemonių – specializuotų institucijų kovai su nusikalstamumu steigimas. Didžiąją dalį šių specializuotų institucijų sudaro įvairios organizacijos, kurių siekiami įgyvendinti tikslai ir uždaviniai priklauso nuo to, kokio tipo ar tipų nusikaltimų kontrolės ir prevencijos srityje jos dirba. Šios organizacijos imasi ne tik simbolinių, bet ir griežtų teisinių veiksmų prieš nusikaltėlius – kreipiasi į teismą, nusikaltėliams iškeldamos civilines ar net baudžiamąsias bylas. Tačiau šios organizacijos gali veikti ir veikia tik įstatyminės bazės rėmuose, kurie labai dažnai jų veiklą apriboja, todėl tiek sėkmingesnei bei produktyvesnei specializuotų institucijų kovai su nusikalstamumu tiek apskritai išsiplėtusios nusikaltimų sferos kontrolei ir prevencijai būtina kurti įstatyminę bazę, kas ir yra daroma. Informacinės technologijos naikina iki tol egzistavusias sienas, barjerus, ir to pasekoje nusikaltimai tampa ne tik vidine kiekvienos atskiros šalies, bet ir tarptautine problema, reikalaujančia jos sprendimo būdų ir priemonių tarptautiniame lygmenyje. Tai, kad tokių priemonių yra imamasi, labai gerai atspindi Europos Sąjungos vykdoma politika. Nors šalys-ES narės įstatymus priima kiekviena atskirai, tačiau ES per bendrą teisinę sistemą koordinuoja savo narių įstatymdavystę. Pavyzdžiui Europos Komisija bei kitos ES institucijos priima įvairias direktyvas, kuriose užfiksuoti pasiūlymai ir rekomendacijos ES narėm ir kandidatėm, sprendžiant įvairias problemas ir priimant jų sprendimui būtinus įstatymus

Nuorodos

http://www.hfg­-karlsruhe.de/users/wwwkurs/geschichte/lin1.sozw.fh-muenchen.de/sokunet/dipl/internet.htm

http://www.scit.wlv.ac.uk/~c9727436/page2.html

http://www.datasync.com/~sotmesc/news/trends.txt

http://www.statonline.com/FAQ/FactsAndStats.html

http://www.ehsweb.com/docs/1_98_15.htm

http://www.ag.ohio.gov/pressrel/bci-ccu.htm

http://www.hackers.co.za/archive/hacking/comcrime.txt