Einam į Vilnių, būsim dizaineriai
Vienas interneto dizaineris buvo pasiryžęs pėsčias ateiti į Vilnių 150 kilometrų, po mokyklos niekur nesimokyti, pasakoti išgalvotas istorijas apie save, “prasimušti” ir gyventi laimingai. Kol kas Dima, internete žinomas kaip (::)sinus, taip ir gyvena.
Medicinos studentas universitete turi mokytis kone dešimt metų, kad galėtų pradėti gydyti ir iš to šiek tiek uždirbti. Kartais mokosi ir ilgiau. Teisininkas – mažiausiai ketverius metus “kalti”, gyvendamas iš tėvų kišenės, kasdien lankydamas paskaitas, prieš miegą dar paskaitydamas kokį nors kodeksą ir paniškai drebėdamas, kad, neduok dieve, valdžia nesugalvotų išleisti naujo, kurį reikės iš naujo mokytis. O ką daro “web dizaineris”? Mokosi dvejetais, atvažiuoja į Vilnių ir iš karto susiranda darbą.
Vaikinas, vardu Dima, kartu su draugu taip ir pasielgė – iš Visagino į Vilnių atkeliavo su dviem kietuosiuose diskuose įrašytais savo darbais ir 10 litų kišenėje. Dabar abu dirba, nuomojasi butus, Dima dar ir kuria šeimą.
Liniją peržengė
“Vaikščiojom mes vieną kartą naktį su Ženia po Visaginą ir sugalvojom: kodėl mums nepatraukus į Vilnių?” – pradeda pasakoti Dima, nusiėmęs nuo galvos didžiules ausines, kuriose bumbsi muzika. Visagine jiems nebebuvo ką veikti: jis pats mokėsi pas dailininką, lankė dailės mokyklą, o jo “internetinio meno” miestelyje nebepranokdavo niekas. Ženia – draugas, su kuriuo kartu atkeliavo į Vilnių ir daugybę laiko praleisdavo prie kompiuterio. “Visagine niekam to nereikėjo. Mes, aišku, darėm labai gerus puslapius, bet mažai buvo firmų, kurios tai suprato”, – tikina sinus.
Taigi abu ką tik 12 klasių baigę vaikinai išėjo į kelią, vedantį Vilniaus link – “tada atrodė, kad viską galim”. 150 kilometrų, kurie skyrė nuo sostinės, jiems nebuvo kliūtis. Dima pakelės žvyre nubrėžė liniją ir iškilmingai pasakė: jei ją peržengsim – einam, ir kelio atgal nebebus. Liniją jie peržengė.
Pakeliavę maždaug 3 valandas vaikinai suprato, kad išėjo nieko nepasiėmę: nei atsarginių drabužių, nei savo darbų – nuvažiavę net negalėtų įrodyti, kad yra interneto dizaineriai. “Tokį kelią teko vilktis atgal”, – prisimena sinus. Gūdžią naktį abu įsliūkino į savo namus, išsitraukė kietuosius diskus; pasiėmė trisdešimt litų. Šįkart jūra jau nebeatrodė iki kelių, tiksliau, kelias iki Vilniaus jų vaizduotėje įgavo tikrąjį atstumą, tad pėsti eiti nebenorėjo. Sėdo į mikroautobusą, už bilietus sumokėjo 20 litų ir užsnūdo.
Kriminalinė istorija padėjo gauti darbą
“Išlipom Vilniuj. Ir įsivaizduok: Visagine į “mikriuką” įsėdom paryčiais, tyloj, rūke, ramybėj, o sostinėje vaizdas… nemoku apsakyt… visai kitoks”, –mėgina apibūdinti savo būseną sinus. Vilniuje jis lankėsi tik su mokyklos ekskursija, ir tai gana seniai – nieko sostinėje nežinojo. Iš Visagino tylos jiedu pateko į visai svetimą pasaulį.
Eiti nebuvo kur. Jiedu nusipirko didžiulį duonos kepalą, tokį, kuris, pasak sinus, “tinka ir pavalgyt, ir apsigint”. Tris dienas klaidžiojo po miestą, naktimis nakvodavo parke. Paskui sumanė nueiti pas vienos interneto dizaino bendrovės direktorių ieškoti pagalbos. “Maždaug prieš trejus metus kartu darėm vieną projektą. Jis mūsų net matęs nebuvo”, – sinus iš anksto stebisi teigiamu verslininko požiūriu į jį ir jo draugą. “Įsivaizduoji, ateina tokie du: aš – ilgais plaukais, aukštas, plonas, apsivilkęs ilgiausią megztinį, o Ženia – žemas, skustas, odine striuke kaip koks “urlaganas”. Vaikinai kaip įmanydami puolė įtikinėti direktorių, kad jiems reikia pagalbos. “Sugalvojom tokią kriminalinę istoriją, neva mes kažkam Visagine skolingi 1000 dolerių, taigi jei ten grįšim ir neturėsim pinigų, mus pasodins ar dar kaip nors baisiai pasielgs”, – pasakoja sinus.
Firmos vadovas ne tik patikėjo, bet ir davė vaikinams raktus nuo biuro. “Labai geras žmogus,” – džiaugiasi Dima. Čia jie ir įsikūrė – vienas dirbdavo, kitas – miegodavo, pasiklojęs striukę ant grindų; paskui keisdavosi. Tada, pasak sinus, firma turėjo daug užsakymų, jie dirbo su šešiais projektais – ir visus, anot vaikino, padarė per savaitę. Tada gavo pinigų, išsinuomojo butą ir ėmė ieškoti nuolatinio darbo.
Darbą išsikovojo kartu
Daugiau stabilumo rado didesnėje įmonėje. Atėję į bendrovę “Penki kontinentai” jie kelis kartus nesulaukė užsiėmusio direktoriaus. Sekretorė vaikinams pasakė: “Jūs bent jau apsirenkit normaliai, susitvarkykit šiek tiek, tada ateikit”. “Mes iš tiesų tada atrodėm kaip nunuodyti tarakonai: nemiegoję nežinia kiek laiko, pamėlę, apskurę”, – prisimena sinus. Bet jiems pasisekė – direktorių sutiko kitoje patalpoje ir iš karto įsiprašė pasikalbėti. “Jis mums ilgai kažką pasakojo, o mes sėdėjom, klausėm: tai Ženia klausosi, o aš jau knapsiu ir nieko negirdžiu, tai aš klausausi. Galiausiai direktorius mums davė bandomąjį darbą – liepė pertvarkyti www.books.lt ir paklausė, per kiek laiko tai padarytume. Atsakiau, kad atnešim rytoj”. Po šių žodžių, pasak sinus, direktorius labai nustebo. Bet nustebo dar labiau, kitą rytą iš tiesų gavęs pradinį variantą. “Iš karto mums surašė autorines darbo sutartis – mane priėmė į “Penkis kontinentus”, Ženią – į “Skynet”. Po savaitės paskambinau mamai, pasakiau, kad esu Vilniuje, dirbu, nuomojuosi butą, pasikviečiau ją į svečius”, – dėstė sinus.
Gana greitai jis vėl užsimanė pakeisti darbą ir tiesiai apie tai pasakė bendrovės vadovui. Šis pradėjo aiškintis, kodėl. “Na, reiktų 17 colių monitoriaus, noriu normaliai dirbti. Be to, mes su Ženia įpratę dirbti kartu, mums taip geriau sekasi, o jis dabar turi darbuotis kitur…”. Taip sinus išsikovojo ir monitorius, ir Ženią, su kuriuo vėl kartu kibo į darbus.
Po pusmečio jis vis dėlto išėjo. “Tada jau nieko nesakiau – iškart nuėjau į “Kryptį” darbintis”, – sako jis. Šioje bendrovėje jam davė užpildyti standartinę anketą dėl darbo. “Aš tada lietuviškai visai mažai supratau. Pasiėmiau tą anketą – perskaitau klausimą ir prašau aplinkinių, kad išverstų”, – pasakoja sinus. Prie klausimo “pageidaujamas atlyginimas” sakosi įrašęs 2000 litų. “Manęs paskui klausė, kodėl tiek daug noriu. Atsakiau – pageidaučiau milijono, bet atsižvelgdamas į jūsų galimybes darau didelę paslaugą – rašau tik du tūkstančius”, – juokiasi. Čia vaikinas taip pat gavo bandomąjį darbą: “Kryptis” dalyvavo konkurse kurti “Maxima” prekybos centrų svetainę, tad Dimai pasiūlė padaryti jos variantą.
“Taip, taip, atsimenu, kaip jis jį darė, – į pokalbį įsijungia Dimos draugas. – Po vakarėlio atsibudo šeštą ryto, turbūt, pajutęs įkvėpimą, ir puolė prie kompiuterio”. “Na, taip, – sinus tarsi ima kuklintis, – iki aštuonių ryto padariau. Ta svetainė laimėjo konkursą, o aš gavau naują darbą”. (Internete šios svetainės nėra, ji buvo skirta tik parodyti konkurso skelbėjams. – Aut. past.)
Gyvena kaip Jamaikoje
“Žinai, kokia didžiausia sinus svajonė, kurios jis pats neatskleis? – klausia Dimos draugas. – Jis svajoja gyventi Jamaikoje”. Bet, atrodo, tai neturėtų labai skirtis nuo to, kaip sinus gyvena dabar – žinoma, nebent klimatu. Bet visa kita… Jo nerūpestingumas atsispindi ir asmeninėje svetainėje http://ultrafruit.4you.lt. Dima nesirūpina pinigais – jų arba būna, arba nebūna. Apskritai nemėgsta dėl ko nors labai išgyventi. “Atsimenu, kaip kažkada tris savaites valgėm tik blynus. O blynai būdavo tokie: išmaišai miltus su vandeniu, pili ant sausos keptuvės, nes nėra aliejaus, kaip nors visą tą prikepusią masę nukrapštai ir valgai, – dalijasi įspūdžiais apie vienas atostogas. – Iki šiol blynų negaliu akyse matyti”. Sinus greitai ruošiasi vesti, nors jam – tik 20 metų. Niekur nenori mokytis – ir tos baigtos 12 klasių jo visai nesužavėjo, be to, nuolat gaudavo prastus pažymius. Dėl to, sako, ir su tėvais nelabai sutaria: jie patys mokėsi, studijavo, stengėsi gauti darbą ir niekaip negali suprasti, kaip jis, toks nevykęs mokinys, dabar dirba. “Jie mane vis nori mokyti gyventi, o aš sakau, kad laikai pasikeitė”, – aiškina sinus. Bet paprastai jis apie nesutarimus negalvoja ir labiau mėgsta pasakoti apie tai, kaip susipažino su naujais žmonėmis, sutiko senus draugus, koks yra įsimylėjęs ir laimingas. Beveik visada kalba linksmai – panašiai kaip 8-ajame dešimtmetyje, ko gero, kalbėdavo “The Beatles” gerbėjai – “gėlių vaikai”.
„Naujoji komunikacija” Nr.11 (132), 2003 m. Birželio 26 d. – Liepos 15 d.
