Britų rašytojo Erikas Artūras Bleras, labiau žinomo Džordžo Orvelo slapyvardžiu novelėje „1984“ sukūrė įtampos, priespaudos ir smurto kupiną totalitarinę visuomenę. Savo žanro genijumi vadinamas autorius sistemą pavaizdavo taip tiksliai, kad jo knyga tapo sinonimu, norint apibūdinti reiškinius, kurie gavę per didelę valdžią, išsigimsta ir pamina pirminius savo principus – tampa visą apimančia priespaudos mašina. Istorija mums pateikia eilę panašių pavyzdžių. Vienas iš esminių totalitarizmo, sukurto kūrinyje „1984“ bruožų – vadinamoji naujakalbė. Naujakalbę, esą, sukūrė visuomenę pavergusi sistema, siekianti sukurti „naują“ žmogų, sulaužyti jo norą priešintis ir mastyti taip, kaip jis to norėtų. Šio proceso esmė – nauja kalba, kurioje sunaikinama galimybė galvoti ir kalbėti pačiam. Kalba, sukurta (tiksliau tariant, stipriai nuskurdinta ir perkurta senoji kalba) taip, kad ja priverstinai kalbantis žmogus praranda galimybę išsireikšti taip, kaip to nenorėtų valdanti sistema. Terminai, sakinių daryba ir raiška tampa galingu smegenų plovimo įrankiu, nes žmogus naudodamasis naujakalbe kapituliuoja, kalba taip, kaip jam primeta naujieji šeimininkai, neturėdamas galimybės išsireikšti savaip, laisvai ir priešingai. Tokia yra naujakalbės esmė niūriame pasaulyje, nupieštame Džordžo Orvelo. Šiandien, nenatūralios seksualinės orientacijos revoliucijos šauklių armijai žengiant į Lietuvą, tenka stebėti dar vienos naujakalbės kišimą visuomenei, kurioje mes gyvename.