Laiką prie riedančios mašinos vairo vairuotojai leidžia skirtingai: vieni važiuoja, priverstinai klausydamiesi variklio skleidžiamų garsų, kiti kalbasi su porininku arba keleiviu (jeigu tokių esama), treti (tokių nedaug) per įtaisytą kasetinį magnetofoną arba CD grotuvą mokosi užsienio kalbos. Tačiau dauguma klausosi radijo.

Nesvarbu, ar sunkvežimis rieda automagistrale į svetimą šalį, ar vyksta su kroviniu į kitą to paties miesto galą, ar yra įstrigęs spūstyje, muzika, daugiausia populiari, yra tapusi jo palydove. Muzikinių programų klausymasis, jeigu ir nutrūksta, tai tik tam, kad būtų išklausytos naujausios žinios.

Kaip muzikos era prasidėjo?

Savo gyvavimo eros pradžioje sunkvežimiai buvo „įgarsinti“ tik savų variklių skleidžiamais triukšmais. Kelias šiandieninės radiomuzikinės sistemos link – beveik 90 metų. Dabar atrodo keista, tačiau 1910-aisiais ir sunkvežimių gamintojai, ir radioinžinieriai buvo įsitikinę, jog mašinoms ir radijo aparatūrai geriau laikytis viena nuo kitos atokiau. Manyta, jog radiosignalai gali sutrikdyti kuro elektrinio uždegimo cilindruose sistemas ir netgi sugadinti variklį, o uždegimo sistemos elektros krūviai savo ruožtu gali sukurti neįveikiamų kliūčių radijo bangų priėmimui.

Pirmasis radijo imtuvas mašinoje buvo įtaisytas JAV. Jį įmontuoti 1919 metais įsidrąsino jaunas verslininkas Alfredas H. Grebė, po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos likęs be uždarbio nuo karinių užsakymų. A. Grebė dar buvo ir, kaip mes dabar pasakytume, radijo mėgėjas: žavėjosi mėgėjišku radijo ryšiu, tad nusprendė savo mašinoje be radijo imtuvo įtaisyti dar ir siųstuvą. Virš mašinos stogo įtaisė anteną. Lempinis radijo imtuvas – siųstuvas 150 metrų ilgio bangomis ir 2 megahercų galingumu veikė net 250 km spinduliu. Jis buvo įkurdintas ant automobilio sėdynės, o maitinamas iš atskiro akumuliatoriaus, esančio apačioje. Savo sukonstruotą kilnojamąją ryšio priemonę A. H. Grebė vadino automobiliniu radiotelefonu. Visa aparatūra buvo pagaminta Anglijoje, G. Markonio įmonėje. Po dvejų metų pats A. H. Grebė atidarė nedidelę personalinę įmonę, gaminusią radijo imtuvus mašinoms.

Jau 1992 metais prestižinėse „Austin“ markės transporto priemonėse atsirado ir pirmasis stacionarinis lempinis radijo imtuvas. Griozdiškas įrenginys buvo montuojamas priekinėje mašinos dalyje, kurioje daugiausia vietos užimdavo garsiakalbis. Aukštos kokybės radijo imtuvai pirmiausia buvo montuojami tik brangiose mašinose: jie buvo tokie dideli, kad juos įkurdinti tekdavo po sėdynėmis. Norint surasti radijo stotį, vairuotojui tekdavo sustabdyti mašiną lenktis žemyn.

Tuo pačiu metu Prancūzijos radioaparatūros gamintojai stengėsi rasti būdų sumažinti mašinoms skirtų imtuvų dydį, svorį ir energijos sąnaudas, todėl imtuvus iš pradžių gamino su mažo galingumo ausinėmis.

1930 metais mažai žinoma Čikagos firma „Galvin Manufacturing“ ėmėsi nedidelio ir prieinamos kainos masinio radijo imtuvo automobiliams gamybos. „Radijas ant ratų“ buvo pristatytas vienoje iš šiame mieste surengtų technikos parodų ir gavo urminių užsakymų. Nauja lempinė radijo aparatūra buvo pavadinta „Motorola“. Šis pavadinimas reiškė dviejų žodžių „motoras“ ir „Viktorola“ ( pastarąjį vardą turėjo tuo metu itin populiari „Viktoro“ kompanijos gaminama radiola ) junginį.

Naujų radijo įrenginių gamybai nesutrukdė netgi kuriozinis atvejis: įstačius vieną iš pirmųjų radijo imtuvų į brangų limuziną, priklausiusį stambiam bankininkui, žadėjusiam „Motorolai“ naudingą kreditą, jo automobilis užsidegė. Nesėkmė entuziastų nesustabdė. Pradėjus serijinę „Motorolos“ radijo imtuvų automašinoms gamybą, produkcijos buvo realizuota už 300 000 dolerių.

1959-aisiais JAV pradėti gaminti pirmieji tranzistoriniai radijo imtuvai transporto priemonėms. Puslaidininkių taikymo procesas elektroradioaparatūrai paraleliai vyko ir kitose šalyse.

Automagnetolų pasirodymas

JAV korporacija CBS 1950 metų pabaigoje ėmė gaminti automobiliams skirtus grotuvus, kuriuose galima buvo atkurti vinilinių plokštelių skleidžiamus garsus. Tiesa, plokštelės greit susidėvėdavo – po 10–12 išklausymų jos jau šnypšdavo.

1930 metų pradžioje Berlyne vykusioje parodoje pirmąsyk viešai pristatytas magnetofonas iš pradžių nepatraukė automobilių gamintojų dėmesio. Vėliau pradėti gaminti mašinoms skirti magnetofonai pasirodė esą nepatogūs – norint paleisti juostelę, vairuotojui tekdavo sustoti. 1960 metais JAV jau buvo pasiūlytas patobulintas automagnetofono variantas, kurio juostelę buvo galima valdyti viena ranka. Pamažu automagnetofonai išstūmė iš automobilio vinilines plokšteles, o dar vėliau konstruktyvūs radijo imtuvų bei magnetofonų junginiai pagimdė naują technikos rūšį – magnetolą.

Laikui bėgant magnetolų dydis, svoris ir energijos suvartojimas mažėjo, jas pasirodė lengva įmontuoti į priekinį automobilio skydelį. 1960 metų pabaigoje daugybė Europos, JAV ir Japonijos firmų ėmė gaminti magnetolas, pasižyminčias stereofoniniu skambesiu tiek priimant radijo stotis, tiek atgaminant garsus iš kompaktinių kasečių. Daugelis iš jų galėjo dar ir įrašyti radijo programas. Magnetolų patikimumas padidėjo tiek, kad jų gedimas imtas vertinti kaip išimtinis atvejis.

Aparatūros saugaus klausymosi taisyklės

1995-aisiais atsiradus DVD sistemai, automašinų salonuose buvo pradėti įrenginėti „multikomplektai“. Šį vaidmenį vis dažniau atlieka daugiafunkciniai DVD/CD centrai, turintys keletą stiprintuvų, skystųjų kristalų ekraną, TV tiunerį ir daug ką kita. Tokios sistemos išplečia salono įgarsinimo galimybes, paversdamos jį tuo pačiu metu ir šiuolaikiniu kino teatru, ir koncertų sale, ir žaidybinių pramogų mobiliuoju centru. Elektroninės produkcijos tiekėjai rekomenduoja vairuotojams klausytis populiariosios muzikos, pasinėrus į virtualią daugiamatę erdvę…

Suprantama, gerai, kad atsirado galimybė turėti mašinoje itin kokybišką garso aparatūrą, tačiau dera neužmiršti, jog transporto priemonėje reikia laikytis atitinkamų taisyklių, užtikrinančių eismo saugumą. Kitaip sakant, klausytis muzikos ar radijo laidų dera vis dėlto neužsimirštant, kur esi.

Psichoakustikos specialistų atlikti tyrimai parodė, jog, automobiliui važiuojant garso šaltiniai turi būti priekyje arba šonuose (iš dešinės ir iš kairės). Neleistina, kad garso signalai tuo pačiu metu sklistų ir iš nugaros. O nepalankiausia erdvinė atmosfera susidaro tada, kai garso šaltiniai būna įtaisyti tik už nugaros. Evoliuciškai žmogus vystėsi taip, kad visada atsisukdavo į garsus, sklindančius už nugaros, kadangi priimdavo juos kaip žinią apie gresiantį pavojų. Pastovus garsų poveikis iš nugaros sukelia diskomfortą, trukdo judesių koordinacijai ir susilpnina vairuotojo reakciją. Pablogėja jo sugebėjimas adekvačiai įvertinti kelyje susiklosčiusią situaciją ir greitai surasti būtiną sprendimą. Panašiai žmogaus psichiką veikia ir itin garsūs įrašai, ypač kai garsai iškreipiami perkrovus stiprintuvus.

Kaip patikrinti akustinę sistemą

Akustika automobilyje domisi gausybė žmonių ir mūsų šalyje, ir užsienyje. Daugelis norėtų turėti akustinių naujovių savo mašinoje ir pagerinti joje įtaisytos aparatūros skambesį. Paprasčiausias būdas – padidinti žemų dažnių garsų skambesį salone, įtaisius ten atitinkamą įrangą, reguliuojančią dažnių diapazoną. Tačiau atskira dinaminių galvučių kaita ne visada gali padėti. Geriau būtų pakeisti visą garsintuvų – stiprintuvų komplektą.

Patikrinti mašinos akustinę sistemą galima pasitelkus tik gerai žinomą kompaktinį diską ar magnetofoninį įrašą. Derėtų patikrinti ne tik populiariosios, bet ir klasikinės muzikos atkūrimą, atkreipti dėmesį į žinomų radijo ir televizijos diktorių dialogus. Padidinus decibelus, garsas negali būti iškreiptas ir neturi būti girdima pašalinių triukšmų. Akustinę sistemą pabandykime patikrinti iš arti (0,5 – 1 metro atstumu) ir iš toliau (už 1,5 – 2 metrų). Jei galima pasirinkti, pirmumo teisę derėtų teikti įrenginiams, kurių išeitinis stiprumas siekia 20 – 30 vatų ir daugiau (galingesnis stiprintuvas lengviau įveikia krūvius).

Views All Time
Views All Time
2079
Views Today
Views Today
1
0 0