Tauta

Apsibrėždama tarptautiniame kontekste lietuvių tauta jau gerą šimtmetį svarsto dilemą tarp pilietinės-teritorinės ir prigimtinės-kultūrinės tautos sampratų. Šiandieninės globalizacijos, supranacionalizacijos, eurofederalizacijos tendencijos šią dilemą aktualizuoja iš naujo, bet iš tiesų ji – ne tokia moderni, kaip gali atrodyti. Teoriniu-filosofiniu lygmeniu ji siekia Mykolo Riomerio darbus, praktiniu-politiniu lygmeniu ji ne vėlesnė už 1917 m. Petrapilio Seimą. Pirmoji įvardinta samprata dažnai vadinama vakarietiška, antroji – rytietiška. Tai – dalinė tiesa. Pilietinė-teritorinė tautos samprata įsivyravo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos politikoje ir teisėje. Prigimtinė-kultūrinė samprata, kuriai priskirtini ir kalbos – kultūros elemento – akcentai, įsitvirtino ryčiau – Vokietijoje, Italijoje, Vidurio-Rytų Europos šalyse. Moraliniu ir ontologiniu požiūriu Rytų-Vakarų takoskyra – ne esminė, nors psichologiškai, ypač šiandien, jau pati sąvoka „Vakarai“ siejama su pažanga, laisve, gerove, o „Rytai“ – su atsilikimu, vergove, skurdu. Ši skirtis tarp tautos sampratų brėžiama sąmoningai, formuojant požiūrį, jog „vakarietiška“ samprata – geresnė už „rytietišką“. Iš tiesų abi sampratos sąlygotos skirtingos raidos ir skirtingų patirčių. Britanijai teko sutelkti anglų, škotų, airių ir valų tautas į vieningą pilietinę visuomenę, įvardijant ją britų tauta. Prancūzijai panašūs uždaviniai kilo, sutelkiant etninę daugumą – prancūzus su bretonais, provansalais, alemanais. Abi šios šalys į tautinių valstybių epochą įžengė laisvos ir vieningos – bent jau politinės sandaros prasme. Italai ir vokiečiai į ją įžengė susiskaldę – bendrų valstybių čia nebuvo, jas dar reikėjo sukurti. Kas iš tiesų jungė italus ir vokiečius – tai bendra kalba, iš dalies – kultūra ir etniškai bendra kilmė.

Taikiai eisenai kelią pastojo sustiprintas policijos būrys. Iš eisenos atsiskyrė viena demonstrantų eilė ir ėmė artintis prie jų. Vikriai darbuodamiesi lazdomis, policininkai tiesiogine prasme nukirto visą žmonių liniją ant žemės. Iki vieno. Iš eisenos atsiskyrė antra linija, paskui trečia, paskui ketvirta… Atrodė, tai niekada nesibaigs. Vyrai ir moterys išdidžiai tylėdami ėjo į policininkų sieną nė nebandydami priešintis. Juos pasitinkančios medinės lazdos buvo apkaustytos geležimi ir skirtos mušti žmonėms. Ir užmušti. Pakirsti lazdų smūgių, žmonės susmukdavo, griuvo į šalis tarytum kruvini kėgliai, ir juos vėl pakeisdavo kiti. Žmonės sąmoningai ėjo į mirtį. Neišsigąskite, tai dar ne Lietuva. Tai pasakojimas apie 1930 metų kolonijinę Indiją, mažas pilietinio nepaklusnumo epizodas ilgoje šalies kovoje už nepriklausomybę. Morališkai aukščiausia pasipriešinimo nepasipriešinimu forma apibrėžiama sanskrito žodžiu satjagracha, reiškiančiu tiesos siekimą, atkaklumą tiesoje (t.y. atkaklumą, įsitikinus savo teisumu). Tai taikus sukilimas, nesutaikoma kova be įniršio, be šaudymo, be teroro, kai žmonės naudojasi vieninteliu ginklu – savo gyvybe.

Pastebėtina, kaip viešojoje erdvėje sąvoka „nacija“ iš pozityvaus vertinimo palaipsniui mėginama keisti į atgyvenusią sąvoką. Tokie procesai šiandien vyksta Vakarų Europoje ir jie yra planingai transplantuojami į Europos Sąjungos (ES) rytus. Šiuos procesus lydi didėjantis valstybių suverenumo perleidimas ES centralizuotoms supranacionalinėms organizacijoms. Procesų autorių – įtakingos dalies Vakarų Europos politinio elito – mantra yra ta, kad „globalizacijos“ sąlygomis ekonominis augimas, socialinė gerovė ir taika yra garantuojamos tik tada, kai politika ir ekonomika bus toliau supranacionalizuojamos. Čia, ES Europoje, tai reiškia, kad (dar) suverenios nacionalines valstybės yra palyginus mažo skaičiaus politinę įtaką gavusių žmonių verčiamos vis labiau trauktis iš politinių sprendimų centro, o valdžią perleisti supranacionalinėms institucijoms, kurių galutinis tikslas – Europoje įkurti Jungtines Europos Valstijas (JEV). Šis projektas vadinamas „elitiniu“. Aiškaus, rinkimuose ar referendumuose legitimuoto mandato jie šiam projektas neturi.

Žmogiškoji būtis balansuoja tarp atskirybės ir bendrybės. Pačioje žmogaus savivokos pradžioje išsiskiria „aš“ ir „kitas“. Po to atrandamos jungtys tarp savęs ir artimo kito, vienasmenės sąvokos išsiplečia, atsiranda „mes“ ir „kiti“. Žmogui bręstant, jo pasaulėvaizdis sudėtingėja: vienos tapatybės apima kitas, dar kitos – persidengia, o kai kurios – susipriešina. Žmogus suvokia: jeigu esu vyras – tai nesu moteris, jeigu lietuvis – tai nesu rusas. Antra vertus, šias sąvokas išskiriant esmės požiūriu, jų nebūtina išskirti vertės požiūriu – nors būna ir taip. Drauge žmogus suvokia, jog galima tuo pat metu priklausyti konkrečiai lyčiai, tautai, rasei, religijai, profesijai, socialiniam sluoksniui, politinei ideologijai, ir viena kitam neprieštarauja – išskyrus išimtis, kai viena tapatybė savaime neigia kitą. Kai kurios politinės arba religinės ideologijos gali neigti tautiškumą, yra politinių ideologijų, kurios neigia religiją, o kai kurios iš jų siekia perkonstruoti netgi prigimtinę lytį. Tautiškumas tuo pat metu yra skirtis ir jungtis. Jis skiria tautietį nuo kitataučio, antra vertus – jungia tautiečius tarpusavyje. Šnekant tarptautiniais žodžiais, tautiškumas tuo pat metu – universalus ir partikuliarus.