Kurtuazinė etika – tai pasauliečių (aristokratų, riterių) etika. XII a. buvo parašytas doro gyvenimo vadovėlis “Philosophia moralis de honesto et utili” (Kaip moralinė filosofija aiškina kas yra garbė ir kas – nauda ir kaip jos abi suderinamos). Iš riterių reikalaujama ne tik mokėti riteriškai kovoti, bet ir įsigyti riteriškų dorybių: ištikimybės, pastovumo, darnumo. Ta etika buvo pasaulietiška, nesusijusi su tikėjimo klausimas, su teologija. Prancūzai kūrė riterio idealą mažai rūpindamiesi bažnyčios mokslu. Tad idelas ramiai gyvavo drauge su tikėjimu ir krikščioniška etika, ir niekas nesistegė jų derinti, lygiai kaip niekas rimtai nemanė to idealo įkūnyti (Tą bandė Don Kichotas, ir atsitiko graudžiai juokingas dalykas: įgyvendintas idealas virto gyvenimo parodija). Blaivaus proto prancūzai skyrė tikėjimą nuo gyvenimo, ko nedarė vokiečiai. Vokiečiams riteriškojo gyvenimo idelas – riteriai buvo kartu ir vienuoliai.

Riterio auklėjimo turinį sudarė “septynios riteriškosios dorybės” : jodinėjimas, plaukimas, naudojimasis ietimi, kalaviju ir skydu, fechtavimas, medžioklė, lošimas šachmatais, mokėjimas kurti eilias ir jas dainuoti. Į lošimą šachmatais buvo žiūrimą kaip į priemonę ugdančia atkaklumą ir sugebėjimą teisingai orentuotis. Eiles kurti ir dainuoti reikėjo tam, kad aukštojoje visuomenėje būtų galima sužibėti, išgarsinti karinius žygdarbius ir tarnauti “širdies damai”. Mokėti skaityti ir rašyti riteriui nebuvo būtina, ir daugelis riterių luomo atstovų (grafai, hercogai) ankstyvaisiais viduramžiais būdavo neraštingi. Religines “tiesas” riterių vaikams paprastai perduodavo kuris nors “dvasios tėvas”, dažniausiai – pilies kapelijonas.

Feodalų vyriausių sūnų auklėjimas prasidėdavo nuo septynių metų, kai jis būdavo atiduodamas į aukštesnio feodalo (siuzereno) pilį, kur jie prie siuzereno žmonos eidavo pažo pareigas. Per iškilmingą ceremoniją keturiolikos metų jaunuoliui buvo įteikiamas kalavijas. Iki dvidešimtvienerių metų jis tarnaudavo ginklanešiui, mokydavosi jodinėti, valdyti ginklą, lydėdavo siuzereną žygiuose ir medžioklėje, dalyvaudavo riterių turnyruose.

Dvidešimtvienerių metų jaunuolis ceremonijos metu būdavo įšventinamas į riterius.

To paties feodalo jaunesni vaikai (sūnūs) mokydavosi pas pilies kapelijoną religijos, rečiau – skaityti ir rašyti, kai kurtie iš jų būdavo siunčiami į vyskupo dvarą ir ten rengdavosi užimti aukštas bažnytines tarnybas.

Kilmingų merginų išsilavinimas buvo šiek tiek aukštensnis negu vaikinų, nes jos vienuolynuose praeidavo specialų kursą. Kai kurios iš jų buvo susipažinusios su lotynų autoriais ir jų poetiniais kūriniais.

Šai kaip aprašo moterų švietima L. Karsavinas:
“Daug Saksonijos didikų dukterų ėjo mokslus Gandersheimo vienuolyne, kurį globojo Ottonai ir kur nuo 954m. Abatė buvo Bavarijos hercogo Heinricho duktė, Ottono I-a dukterėčia Gerberga. Ši mokyta moteriškė susibičiuliavo su savo vienuole Hrotsvita: padėjo jai šviestis ir patarimais, ir knygomis. Vienuolyno moklos auklėtinė, Horsvita gerai susipažino su Prudentijaus ir Vergilijaus veikais, pasiskaitė kiek kitų poetų…”

Kauno Technologijos Universitetas
Studentas: Paulius Grigaitis
Dėstytoja: Bankauskienė

Naudota literatūra:

1. Aurelijus Augustinas “Dialogai” Apie mokytoją
2. L. Jovaiša “Edukacijos įvadas”
3. Leonas Karsavinas “Europos kultūros istorija”
4. N. Konstantinovas, J. Mediskis, M. Šabojeva “Pedagogikos istorija”
5. J. Gutauskas “Kriščionybė Lietuvoje”

Views All Time
Views All Time
4076
Views Today
Views Today
1
0 0