Pedagoginio autoriteto problema visuomenėje

ĮVADAS

Žmogaus prigimtis gali atsiskleisti tik tada, kai yra palankios tam sąlygos. Ta aplinka, kurioje žmogus veikia, turi atitikti jo prigimties polinkius ir poreikius. Labai svarbu toje aplinkoje jaustis dvasiškai laisvu. Norint būti geru pedagogu reikia ne tik gražių norų, bet ir turėti pašaukimą. Pedagoginis procesas – tai mokytojo ir mokinio sąveika. Jos sėkmes paslaptis yra bendravimas. Bendravimą lemia tarpasmeniniai mokytojų ir mokinių santykiai. Jie dar vadinami pedagoginiais santykiais. Pedagoginiame procese bendravimą valdo mokytojas, jis planuoja ir kuria pedagoginę sąveiką. Tarpasmeninius santykius taip pat sąlygoja ir individų įsisavintos objektyvios vertybės – dorovės normos, pasaulėžiūra, įsitikinimai ir pan. Šios vertybės perauga į etalonus, pagal kuriuos vertinamas žmogaus elgesys ir veikla. Labai svarbu, kad pedagogas bendrautų su mokiniais pagarbiai, nuoširdžiai ir atvirai. Ypač svarbu, kad pedagogo bendravimo stilius žadintų mokinių smalsumą, norą tobulėti, augti kaip asmenybei bei stiprintų teigiamas emocijas. Labai svarbu yra ir pedagoginė empatija. Tarp mokinių ir pedagogų šiltesni santykiai atsiranda tada, kai mokytojas domisi ugdytiniais ne tik pamokų metu, padeda jiems spręsti iškilusias problemas. Pedagogas yra nuoširdžiai gerbiamas tada, kai su juo mokinys gali laisvai ir atvirai pasikalbėti nebijodamas būti nesuprastu ir atstumtu. Mokėjimas pajusti kitą žmogų – didelis pasiekimas. Pedagogas yra gyvas pavyzdys mokiniams. Jis turi būti humaniškas, išprusęs, gražių manierų, turi priimti bendras mūsų šaliai dorovines nuostatas, visada būti pasirengęs padėti mažesniam, vesti mokinį gėrio, tobulumo, tiesos, išminties keliu.

Šiame darbe aptariami pedagoginiai santykiai, ugdymo tikslai ir uždaviniai XIX a. pr. – XX a. pb. Daug dėmesio skiriama pedagogo asmenybei, jo autoritetui, bendram ir pedagoginiam pasirengimui. Apie pedagoginį procesą, vaiko galių ugdymą ir puoselėjimą, pedagogo pašaukimą, profesinį pasirengimą daug rašė pedagogės, švietėjos Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė. Taip pat J. Vabalas-Gudaitis, A. Šerkšnas, St. Šalkauskis, J. Vokietaitis, O. Tijūnėlienė. Remdamasi šių žmonių mintimis, nuomonėmis, iškeltomis pedagoginėmis idėjomis bei vykstančiomis permainomis keliaujant į XXI a. , bandysiu apžvelgti XIX-XX a. pedagoginius santykius, kintantį požiūrį į vaiko ugdymą, pedagogo ir ugdytinio tarpusavio santykius, naujas technologijas besiskverbiančias į ugdymą, teigiamą ir neigiamą viso to įtaką ugdymo procesui, pedagoginiams santykiams.

I. Pedagoginiai santykiai

1. XIX a. pedagogės, švietėjos, rašytojos (Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė), jų veikla ir mintys apie gero pedagogo savybes ir pedagoginį procesą

Pedagoginio bendravimo ir santykių problemą Lietuvoje iš dalies aptarė žymūs XIX a. pabaigos – XX a. pradžios švietėjai, kultūros veikėjai P. Višinskis, V. Kudirka, J. Šliūpas. Tačiau jų kūryboje tai aptariama tik epizodiškai. Ypač daug dėmesio pedagoginiam bendravimui skyrė Lietuvos moterys švietėjos, pedagogės, rašytojos M. Pečkauskaitė, G. Petkevičaitė – Bitė, S. Čiurlionienė – Kymantaitė. Onos Tijūnėlienės knygoje ”Pedagoginio bendravimo ir santykių problema Lietuvos pedagogų palikime”, atskleidžiama, kas lėmė, kad sunkiomis socialinės ir nacionalinės priespaudos sąlygomis svarbu buvo išvaduoti vaiką iš dvasinės prievartos, aiškinama pedagogų ir tėvų bendravimo kultūros reikšmė kuriant vaikui palankias ugdymo sąlygas.

MARIJA PEČKAUSKAITĖ – ŠATRIJOS RAGANA (1877-1930).

Marija Pečkauskaitė – rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja. Jos visuomeninės ir pedagoginės pažiūros formavosi sudėtingomis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nacionalinės išsivaduojamosios kovos sąlygomis. M. Pečkauskaitei buvo artimos ”naujojo auklėjimo” idėjos, iškilusios Vakarų Europos pedagoginėje mintyje XIX-XX a. sandūroje. Su šiomis idėjomis ji susipažino studijuodama Ciuricho ir Fribūro universitetuose. Ją sudomino vokiečių F. V. Fersterio pedagoginės idėjos, kad auklėjimą reikia grįsti įtikinėjimu, o ne aklu paklusnumu, bausmės baime ir kad svarbiausias auklėjimo tikslas – dorovinio charakterio formavimas. Ji nerimavo, kad mokytojai dirba formaliai, nenuoširdžiai nesirūpina parengti vaikus gyvenimui, nenori nuoširdžiai bendrauti su jais ir nesidomi jų bendravimu ir tarpusavio santykiais mokykloje. M. Pečkauskaitę piktino ir tėvų bendravimas su vaikais: vaikas girdi iš mažens visokius piktžodžiavimus, melus, mato neapykantą, piktumą. M. Pečkauskaitė teigė, kad tokio bendravimo priežastys yra mažas dėmesys vaikų mokymui ir auklėjimui. Nedaugelis mūsų krašto žmonių įsitikinę, kad vaikus reikia mokėti auklėti remiantis pedagogikos mokslo žiniomis. Vaiko poreikis veikti yra prigimtinis poreikis ir jį reikia patenkinti. Pripažindama įgimtus žmogaus pradus, pedagogė pastebėjo, kad juos galima išlavinti arba visiškai užslopinti. Vaiko ugdymo sėkmę lemia sumanus vadovavimas jo veiklai. Rašytoja pedagogiką laikė vienu iš svarbiausių ir reikalingiausių mokslų. M. Pečkauskaitei vaikas – žmogus su individualiomis savybėmis ir savita psichine struktūra. Todėl jie atkreipė į tai auklėtojų dėmesį, kad šie būtų pasirengę derintis prie jos. Derinimasis prie vaiko psichologijos buvo vienas iš pagrindinių M. Pečkauskaitės auklėjimo sistemos principų. Vienas iš tinkamiausių vaiko pažinimo būdų buvo laisvieji rašiniai, kuriuos ji pati praktikavo. Laisvame rašinyje atsiskleidžia vaiko individualybė. Šio tipo rašiniai leidžia mokytojui pažvelgti į mokinių sielą ir pažinti ją, nes mokiniai nesivaržydami, laisvai papasakoja apie savo išgyvenimus, norus, apie kurios neišdrįstų pasakyti žodžiu. M. Pečkauskaitė auklėjimo tikslą suprato kaip bendrą auklėtojo ir auklėtinio tikslą. Auklėjimo procesui taip pat reikia teigiamų pedagoginių santykių. Ji pasmerkė autoritarinė muštro pedagogiką, jos žalą dorovinei vaiko brandai, nes auklėtojas autokratas atimą iš vaiko teisę atsiskleisti. Asmenybės dvasinės laisvės varžymas, svetimos valios primetimas skatina vaiką elgtis priešingai. Nuo to silpnėja auklėtojų ir auklėtinių tarpusavio ryšiai, blogėja psichologinė atmosfera. Prievartą ir fizines bausmes M. Pečkauskaitė laikė silpniausiais autoritarinės pedagogikos elementais, nesuderinamais su pedagogine etika. Pedagogė rekomendavo, kaip palaikyti gerus santykius su vaikais, sukurti teigiamą psichologinę atmosferą. Pirmiausia ji reikalavo gerbti vaiką kaip žmogų, tikėti jo gerosiomis savybėmis, diegti norą būti geresniam, skatinti jo savigarbą. Bausmės paskirtis, pasak pedagogės,- ne žeminti nusikaltusįjį , bet paraginti jį apmąstyti savo elgesį, išaiškinti vaikui jo nusikaltimo esmę, kad jis tikrai suprastų, jog pažeidė bendro gyvenimo normas. M. Pečkauskaitė teigė, kad mokykloje tvarka, drausmė reikalinga kaip sąlygą, kad mokinei galėtų savo dorovingumą tobulinti. Tačiau pedagogė pritarė tik demokratiškam pedagoginio proceso valdymui, nes patį mokinį laikė auklėjimo subjektu ir jo dorovinį elgesį teisingu tik tuo atveju, kai jis elgiasi apsisprendęs, giliai įsitikinęs, kad taip turi elgtis, o ne tuo atveju, kai mokinys vienaip ar kitaip elgiasi verčiamas. Visapusiškam dvasiškai laisvos asmenybės ugdymui, M. Pečkauskaitė svarbia laikė savivaldą. Ji gali padėti išspręsti konkrečius uždavinius: rengti mokinius gyvenimui, visuomeniniai veiklai, bendravimui su žmonėmis. Būdama veiklios prigimties ir giliai tikėdama idėjomis, M. Pečkauskaitė, 1909 m. Atvykusi į Marijampolės progimnaziją, į mergaičių gyvenimą įdiegė kai kuriuos savivaldos elementus.

Formuojant teisingus santykius, ypatingą vaidmenį M. Pečkauskaitė skyrė mokytojo asmenybei, jo pasirengimui dirbti su vaiku.Ji nurodė, kad ugdant mokinio dorovines savybes, stiprėja tarpusavio ryšiai, abipusis supratimas, vaikas labiau pasitiki mokytoju, jo geranoriškumu. Neigiamas mokytojo požiūris į vaiką, neigiamai veikia ir mokinį, jo vystymąsi. M. Pečkauskaitė viena iš pirmųjų Lietuvos pedagoginės minties istorijoje pabrėžė savianalizės reikšmę mokytojo tobulėjimui. Mokytojas turi į save kritiškai žiūrėti, rimtai save ištirti. Tik gerai save pažindamas ir tobulindamas mokytojas išvengs savo darbe vienpusiškumo, sumaniau parinks auklėjimo metodus.

Tėvų ir vaikų santykių pobūdis M. Pečkauskaitės palikime siejamas su šeimos auklėjimo tikslais ir uždaviniais. Anot pedagogės, pirmieji vaiko auklėtojai – tėvai.

Pagrindinės žmogaus dvasios galios, pasak M. Pečkauskaitės, – protas, jausmai, valia. Pedagogė su dideliu susižavėjimu kalba apie žmogaus protą, jo kūrybinę galią, skvarbumą, todėl pageidauja, kad jis būtų lavinamas. Žmogus tampa žmogumi tik ištobulinęs savo geruosius jausmus. Būtent todėl vaiko širdyje juos reikia ugdyti. Suvešėjus geriesiems, neliks vietos piktiesiems. Svarbiausias esąs meilės jausmas. Pedagogė primena keletą sąlygų, kurių būtina laikytis, ugdant vaiko dorovinę savimonę. Pirmoji ir pagrindinė – pažinti vaiką ir sužinoti, kokių jis turi polinkių, nuostatų, nusiteikimų. Pedagogė didžiai tikėjo, kad išugdyti dorą vaiką galima tik puoselėjant geriausius pradus. Todėl pabrėžė, kad tėvai pirmiausia turi gerbti ir mylėti vaiką, nes tik gerumu visa, ką jis savyje turi gera galima pažadinti. M. Pečkauskaitė priminė, kad motinos meilė turi būti derinama su jos reiklumu vaikui. Tai labai svarbu, nes motinos pasirinktas auklėjimo būdas – pagrindų pagrindas. Pedagogė pastebi, kad tėvai neturėtų priminti vaikams apie jo prasižengimus ar kitus nemalonius dalykus girdint aplinkiniams žmonėms.

Taigi matome, kad M.Pečkauskaitė propagavo humaniškus pedagoginius santykius, grindžiamus auklėtojo meile, pagarba, tolerancija ir reiklumu vaikui, reikalavo derintis prie jo individualumo ir žmogiškosios prigimties. Teigiamų tarpusavio santykių prielaidomis laikė mokyklos gyvenimo demokratėjimą, kuris įmanomas įdiegiant savivaldą, mokytojo elgesio pavyzdį, paties mokinio dvasinį tobulėjimą ir jo dorovės stiprinimą, mokant pažinti save, analizuoti savo elgesį, stiprinant žmogiškąją savigarbą.

GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ – BITĖ (1861 – 1943). Tai žymi Lietuvos visuomenės veikėja, švietėja, pedagogė humanistė. Ji teisingais pripažino tik tokius santykius, kurie grindžiami tarpusavio pažinimu, artimo meile, tolerancija, noru padėti, patarti. G.Petkevičaitė – Bitė daug dėmesio tam skyrė neatsitiktinai. Pagarba žmogui, atsakomybė už tautos likimą būsimai rašytojai pedagogei buvo diegiama vaikystėje. Petkevičių namuose tėvas, šviesus žmogus, ugdė savo vaikų palankumą žmonėms, visiems tautiečiams, skatino su jais suartėti.

G. Petkevičaitės – Bitės įsitikinimu, tautos egzistencijos pagrindas, aukštos dorovės asmenybės ugdymas. Tik būdamas aukštos vidinė kultūros, žmogus elgiasi dorai, sugeba bendrauti su kitais, tarnauti tautai, gerbia tradicijas ir kultūrą. Mokyklos uždavinys – ugdyti dorą žmogų, mokyti bendrauti su kitais ir su juo tinkamai bendrauti. Lietuvoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios mokykloje nesiskaitoma su vaiko prigimtimi – mokymas vyksta ne gimtąja kalba. Mokytojo, norinčio padėti vaikui, pastangos, nei paties vaiko darbas nedavė rezultatų, nes pirmasis nežino ko nori kitas, o antrasis nežino ko iš jo reikalaujama. Tokia mokymo sistema žalinga ir mokytojui, ir vaikui. Būtent todėl pedagogė kvietė visą Lietuvos visuomenę kurti tokias mokyklas, kuriose būtų palankios sąlygos vaiko ugdymui. Pirmiausia vaikai turi būti lavinami gimtąja kalba. Vienas iš svarbiausių uždavinių – psichologinės atmosferos sukūrimas. Švietėja nuoseklia gynė idėją, kad gerą, dorą vaiką galima išugdyti tik puoselėjant geruosius jo pradus. Šį uždavinį laikė ne tik mokytojų, bet ir svarbiausiu šeimos uždaviniu. G. Petkevičaitė – Bitė buvo įsitikinusi, kad pagrindinis auklėtojo tikslas – aukštos dorovės asmenybės ugdymas. Žmogaus humaniškumo ugdymo priemone pedagogė laikė mokslą, nes jis žmones padaro gražius, dorus, didžius, sveikus. Mokslas padeda įveikti egoizmą, susieti žmogų su jį supančiu pasauliu. Trokšdama prisidėti prie šviesios ir dorovingos asmenybės ugdymo, pedagogė ypač daug dėmesio skyrė mokinių supažindinimui su tautos dvasiniais turtai, šviesiausias krašto žmonėmis, jų gyvenimu ir likimu.

G. Petkevičaitė – Bitė netroško pripažinimo ir garbės. Pedagogė kukliai vertino savo veiklą ir tarnavimą žmonėms, daug dėmesio skyrė pedagoginiam bendravimui. Savo labdaringoje veikloje, globodama tiek suaugusius, tiek vaikus, praktiškai parodė kaip reikia elgtis su žmogumi, kaip reikia elgtis su žmogumi, kaip ugdyti jo vidinę kultūrą ir bendravimo įgūdžius.

SOFIJA KYMANTAITĖ – ČIURLIONIENĖ (1886 – 1958). XX a. pradžioje pedagoginio bendravimo ir santykių problemą nagrinėjo žymi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, pedagogė S. Čiurlionienė. Problemos aktualumą ji siejo su konkrečia mokyklos ir krašto socialine politine situacija. S.Čiurlionienei ypač rūpėjo tautos likimas, jos egzistencija. Kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmę ji suprato kaip darbą visų tautos narių labui, kovą už gimtosios kalbos teises, kultūrinę krašto veiklą. Pedagogė su nerimu kritikavo netinkamą mokyklos darbo atmosferą, mokiniams nepakeliamą mokyklos režimą, jų pažiūrų persekiojimą, mokyklos gyvenime įsigalėjusį neteisingumą.

S. Čiurlionienė kritikavo to meto mokyklą už silpną auklėjamąjį poveikį augančiam jaunimui. JI buvo įsitikinusi, kad mokykla demoralizuoja sielą, gimdo nepasitikėjimą savimi ir kitais. Pedagogė ugdymo procesą suprato kaip mokytojo ir mokinių tarpusavio sąveiką, t.y. bendrą gyvenimą ir bendrą dvasinį augimą. Rašytoja buvo visapusiškai pasiruošusi analizuoti pedagoginio bendravimo ir santykių problemą. Kultūringai bendrauti S. Čiurlionienė mokėsi nuo vaikystės dienų. Ji ypač jaudindavosi dėl neteisingumo, skriaudos, žavėjosi pasakomis, kuriose laimi teisingasis, o kaltas visada nubaudžiamas. Gyvenimo džiaugsmo ir meilės žmonėms jausmą padėjo ugdyti jos motina, buvusio baudžiauninko duktė, dainininkė, pilna gyvenimo entuziazmo, mokanti kuklų gyvenimą pagražinti. Vaikystėje reiškėsi stiprus būsimosios rašytojos ir pedagogės poreikis tirti žmonių dvasinę būseną, elgesį ir dvasios saviraišką. Šis vienas žavingiausių jos asmenybės bruožų – suartėti su žmonėmis, sustiprėjo tolesnėje jos veikloje. Pedagogė visą gyvenimą ypač brangino žmones ir puoselėjo gerus santykius su jais, sugebėjo suburti aplink save daug draugų. Rašytoja visada spinduliavo palankumu, pagarba žmogui, šviesino artimųjų ir draugų gyvenimą.

Nagrinėdama pedagoginio bendravimo ir santykių klausimus, ji pirmiausia akcentavo kiekvieną vaiko individualumą ir individualų jo ugdymą. Labai gerbdama kiekvieno mokinio asmenybę S. Čiurlionienė troško, kad besikuriančioje Lietuvos mokykloje būtų puoselėjamos sąlygos vaiko prigimčiai atsiskleisti. Ji tvirtino, kad pirmutinis mokytojo uždavinys – sukurti pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu palankią mokymuisi ir auklėjimui atmosferą, t.y., kad mokiniams būtų gera ir malonu, nebūtų varžoma jų dvasinė laisvė ir kad baigę mokyklą mokiniai nežiūrėtų į ją kaip į buvusius pančius ir nesibjaurėtų joje organizuojamu gyvenimu. S. Čiurlionienė labai norėjo, kad humaniško bendravimo su vaikais idėjas gerai suprastų mokytojai ir tėvai, visa visuomenė. Stipriai pasireiškiant žmoniškumui, atsiranda gailestingumas ne tik žmogui, bet ir viskam kas gyva. Žmoniškumas teikia žmogui palaimos. Pedagogė įvairiomis formomis stengėsi propaguoti Vakarų Europos naujosios pedagogikos principus, akcentavo humaniškų santykių su vaiku formavimo svarbą. Šias mintis plėtojo ir grožinės literatūros kūriniuose. Pabendravusi su tėvais ir vaikais, rašytoja pamatė, kad šeimose vyrauja grubumas, despotizmas. Vaikai yra niekinami ir žeminami, jiems taikomos sunkios fizinės bausmės. Tėvai nemoka mylėti vaikų. Tokie santykiai su vaikais žaloja ir slegia jų sielą, ugdo nepasitikėjimą kitais, daro didžiulę žalą jų dvasinei brandai, ateičiai. S. Čiurlionienė įsitikinusi, kad vaikų dorovinio auklėjimo pagrindai turi būti dedami šeimoje, o pagrindinė auklėtoja joje – motina. Šeima ir mokykla turi glaudžiai bendradarbiauti ugdant vaiką. Pedagogė ne tik akcentavo pedagoginių santykių svarbą, patarė, kaip tokius santykius užmegzti. Teigiamų pedagoginių santykių pagrindu pedagogė laikė aukštą vidinę kultūrą, žmoniškumą. Rašytojai svarbiausia – pati tauta, jos žmonės, jų darbai, pagarba jiems už atliktus darbus, už visa, ką jie yra sukūrę. Be patriotinio aklėjimo tikslų, t.y. padėti mokiniui suvokti save kaip tautos dalį ir dirbti jai, S. Čiurlionienė akcentuoja, kad svarbu parodyti mokiniams, jog paprastame žmoguje slypi kūrybinės galios ir labai svarbu išmokyti gerbti jį ir žadinti jo žmogiškąjį orumą, pratinti mokinį iš mažens suvokti, jog jis – didelė jėga tautos gyvenime.

Pedagogė 1910 m. Pradėjo mokytojauti “Saulės” mokytojų kursuose. Dirbdama pedagoginį darbą, ji sugebėjo į darbo praktiką tas idėjas, kurias pati skelbė. Ji labai gerbė ir mylėjo savo mokinius, elgėsi su jais taktiškai, noriai bendravo, skiepijo meilę gimtajai kalbai ir liaudies kūrybai, ugdė dvasinę kultūrą, skatino mąstyti ir savarankiškai dirbti.Būdama savo mokiniams elgesio ir kultūros pavyzdžiu, ji praktiškai juos mokė bendravimo kultūros. Ji teigė, kad mokytojo elgesys, visas jo reiškimasis, kiekvienas žodis, tonas, judesys ypatingai atsiliepia – iššaukia teigiamą arba neigiamą atsiliepimą ir palieka visam amžiui. Pedagogė pabrėžia, kad pagrindinė mokytojo pareiga – padėti vaikui bręsti visapusiškai, o darbo sėkmės laidas – autoritetas. Autoritetas S. Čiurlionienės nuomone, apima mokytojo elgesio kultūrą, uolumą, punktualumą, mandagumą, valingumą, pedagoginį taktą ir talentą. Šias savybes lemia nepertraukiamas pedagoginės psichologinės kvalifikacijos kėlimas ir praktinio pedagoginio darbo įgūdžiai. Šias savybes turintis mokytojas be prievartos pelno mokinių autoritetą. Bendravimo ir santykių problemos išsprendžiamos be konfliktų. Mokant auklėtinius elgesio kultūros, būtina, jog mokytojas pats būtų kultūringas, uolus ir punktualus. Mokytojas iš auklėtinių turi teisę reikalauti tik to, ką pats savyje turi. Būtina mokytojo savybė – mandagumas, o jo šaltinis – artimo meilė. Pasak S. Čiurlionienės, su mylimu žmogumi nesielgiama grubiai, įžūliai, nekalbama pakeltu tonu, o priešingai – dėmesingai, švelniai, rodomas pasiryžimas padėti ir suprasti. Toks dėmesys žmogui padeda sukurti pasitikėjimo atmosferą, kuri užtikrina dvasinę laisvę. Pedagogė yra giliai įsitikinusi, jog jautrus, draugiškas ir dėmesingas vaikams gali būti tik toks mokytojas, kuris tikrai myli vaikus. Mokytojo mandagumą atskleidžia ir jo išorė: kultūringas galvos linktelėjimas į mokinio pasveikinimą, malonus šypsnys. Tai gerų santykių ir mokiniams rodomos pagarbos ženklai. S. Čiurlionienė daug dėmesio skyrė mokytojo elgesio pavyzdžiui, jo elgesio ir bendravimo kultūrai – kaip didelės pagarbos žmogui išraiškai.

Susipažinę su M. Pečkauskaitės, G. Petkevičaitės – Bitės, S. Kymantaitės – Čiurlionienės palikimu pedagoginio bendravimo ir pedagoginių santykių klausimais, turėtume atkreipti dėmesį ir užakcentuoti šiuos dalykus, kad švietėjos ir pedagogės troško išvaduoti vaiką iš sunkios padėties, skatino mokytojus ir auklėtojus atsisakyti jo prigimčiai svetimų mokymo ir auklėjimo būdų. Tokią nuostatą nulėmė pedagoges vienijantis požiūris, kad žmogus yra didžiausia vertybė ir su juo elgtis nežmoniškai niekas neturi teisės. Moterys daug dėmesio skyrė psichologiniam vaiko pažinimui ir lygiaverčiam bendravimui. Jos propagavo humaniškus pedagoginius santykius, grindžiamus auklėtinių pažinimu, pagarba, tolerancija, užuojauta ir reiklumu. Pedagogės vienija mintis, kad teigiamus pedagoginius lemia aukėta bendravimo kultūra su auklėtiniais, o bendravimo kultūra priklauso nuo vidinės bendraujančių kultūros dvasingumo.

Taip pat turime suprasti, kad jų asmeniškus darbo rezultatus lėmė ne vien autoritetas, pagarba auklėtiniams, aukšta bendravimo kultūra. Kuriant teigiamus santykius su auklėtiniais, turėjo reikšmės tėvų palankumas mokyklai, savo krašto mokytojui, gerbiančiam ir mylinčiam tautą ir jos vaikus.

2. Pedagogo savybės ir parengimas pedagoginiam bendravimui

Pedagoginių santykių paprastai priklauso nuo pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos, darbo stiliaus, asmenybės dorovingumo ir patrauklumo. Susikūrus Lietuvos Respublikai, kalbos barjerų tarp mokytojų ir mokinių nebeliko. Mokyklose pradėjo dirbti daugiausia vietinės kilmės mokytojai, tačiau jų dauguma buvo žemos kvalifikacijos. Įvairias mokytojų atrankos, jų parengimo kvalifikacijos tobulinimo sistemas kūrė ir rekomendavo žymūs pedagogai St. Šalkauskis, J. Vabalas-Gudaitis, A.Vokietaitis, J.Laužikas ir kt. J. Vabalas-Gudaitis pasisakė už tai, kad visų laipsnių ir tipų mokykloms mokytojai būtų rengiami diferencijuotai ir kad visi įsigytų aukštąjį išsilavinimą. Aukštoji mokykla kandidato į pedagogus tinkamumą turėtų nustatyti psichotechniniais metodais. Kaip vieną iš pagrindinių kriterijų J. Vabalas-Gudaitis labiausiai akcentavo pedagoginį pašaukimą. Pirmasis pašaukimo požymis – kandidato sugebėjimas kontaktuoti su žmonėmis ir teisingai su prasti bendravimo, reikšmingos asmenybės ugdymo sąlygos, esmę. Labai svarbiu kriterijumi laikė sąmoningą būsimojo mokytojo apsisprendimą įsigyti mokytojo profesiją, jo temperamentą, protavimo ypatybes, pedagoginį talentą.

J. Vabalas-Gudaitis pabrėžė, kad aukštoji mokykla turi gerai parengti būsimus mokytojus iš specialybės ir pedagogikos, todėl studijas turėtų organizuoti taip, kad būsimas mokytojas sugebėtų mokyti įtaigiai, sudominti mokinius mokslo žiniomis. Pedagoginės žinios mokytojui reikalingos, kad mokėtų tikslingai organizuoti ugdymo procesą, kad jos skatintų mokytoją nuolat ir įvairiapusiškai tobulėti.

St. Šalkauskis rekomendavo vadovautis tokiais mokytojų atrankos kriterijais: pedagoginis mokytojo pašaukimas, jo profesinis parengimas, faktinis sugebėjimas ir polinkis spręsti pedagogines problemas (palankumas žmonėms, simpatija jiems, polinkis bendrauti, optimizmas, sugebėjimai išsiugdyti inteligentiškumą). Su jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikais reikia mokėti ypač subtiliai bendrauti, profesorius siūlė, rengiant pradinių klasių mokytojus, ypatingą dėmesį skirti psichologiniam pedagoginiam parengimui. Su kuo vyresnio amžiaus mokiniais mokytojas dirba, tuo daugiai dėmesio būtina skirti jo dalykiniam pasirengimui. St. Šalkauskis manė, kad apie mokytojo tinkamumą mokyti ir auklėti galima spręsti tik po vienerių –trejų praktinio darbo mokykloje metų. Pedagogai sutelkė dėmesį į mokytojo socialumą. A. Šerkšnas nurodė, kad socialus žmogus visa savo esybe linkęs mylėti žmones. Socialaus žmogaus veiklos tikslas – meilė gyvam žmogui, įsijautimas į kitus, aukojimasis kitiems. Apie mokytojo meilę A. Vokietaitis sakė: ”mokytojo meilė esanti ne meilė žmogui apskritai, bet meilė besivystančiam, augančiam žmogui, kurio dvasios formavimuisi jisai gali daryti įtakos, perteiktas jau apmastytas, sukurtas, išgyventas kultūrines vertybes ir pats patirti savęs įprasminimo jausmą, džiaugsmą” (9,132). Socialumas – būtina mokytojo savybė, padedant užmegzti jam su auklėtiniais dvasinį kontaktą, sukurti tarpusavio sąveiką, glaudžius ryšius ir užtikrinti teigiamą psichologinę atmosferą.

Mokytojo socialumo esmė – tai jo meilė darbui ir mokiniui. St. Šalkauskis pabrėžė, kad jei mokytojas abejingas jam keliamiems reikalavimams, jei nesugeba nuoširdžiai ir su atsidėjimu atlikti savo pareigų nesugeba sėkmingai dirbti pedagoginio darbo. Mokytojo atsidavimas darbui, palankumas mokiniui – tai yra jo eroso (meilės) pasireiškimas. Vabalo-Gudaičio teigimu, pedagogą į darbą šaukia socialinis poreikis. Tėviškumas – vienas iš A. Vokietaičio įvardintų mokytojo socialumo bruožų. Tėviškumo prasmė ta, kad mokytojas visas savo jėgas skiria dvasiškai ir fiziškai nuskriaustųjų vaikų mokymui ir auklėjimui. Atlikdamas šį darbą, mokytojas stengiasi padėti vaikams tapti laimingesniems, geresniems, rūpinasi jų fizine ir dvasine gyvybe. Giliausią tėviškumo ir meilės jausmo pasireiškimą A. Vokietaitis matė J. H. Pestalocio pedagoginėje veikloje. Aiškindamas tėviškumo prasmę, jis, be to, pastebėjo, kad tiek tėvai, tiek tėviškumo jausmą turintys pedagogai rūpinasi vaikų dvasiniu ir fiziniu tobulėjimu dažniausiai ne todėl, kad pastarieji turi ryškių teigiamų savybių, bet vien iš meilės jiems. A. Vokietaitis nurodė, kad stipriai išvystytas tėviškumo jausmas skatina mokytoją tapti menininku. Ugdytojo meilę mokiniui ir darbui vienovėj su pedagoginiu procesu, kaip kūrybą, nagrinėjo St. Šalkauskis: pedagoginis procesas be įkvėpimo, be susižavėjimo savo darbo tikslais esąs nevaisingas, nerezultatyvus. Auklėtiniai užsidega noru eiti ten, kur jį veda auklėtojas tik tada, kai pastarasis į darbą įdeda visą savo sielą.

A.Šerkšnas pabrėžė, kad kūryba ”plaukia” tik iš socialaus žmogaus. Tikras mokytojo darbas yra aukščiausios rūšies kūryba. Aukščiausios, nes kūrėjas (mokytojas) savo renkamas, grupuojamas objektyvias vertybes besiformuojančiam pavidalui (mokiniui) perteikia betarpiškai. Mokytojas kuria asmenybę, dėl kurios pasisekimo gyvenime jis džiaugiasi, nes per tai jaučia savo dvasios vertę. Atskirą mokytojo socialumo bruožą St. Šalkauskis akcentuoja mokytojo jausmų pasaulį ir jų stiprumą. Jausmų vaidmuo ugdomajame procese esąs labai reikšmingas: ”Jaunimas, kuris gyvena jausmais daugiau už kito amžiaus žmones, mėgsta būti atjaustas ir užjaustas.” St. Šalkauskis pažymėjo, kad mokytojo meilė darbui ir mokiniui turi atsispindėti net jo išorėje.

Tikro auklėtojo veidas turi būti atviras ir dvelkiantis pasiryžimu, akys geros, jautri klausa, skambus ir malonus balsas. O A. Vokietaitis teigė, kad, net šiurkštus, bet palankus savo mokiniams mokytojas yra jaunimo labiau mėgiamas, mylimas, nes jis atranda žodį į jo širdį, atskleidžia ateities gyvenimo grožį, sugeba nuteikti tokią ateitį kurti. Jei mokytojas netiki į tiesą, grožį, gėrį, žmogų, socialines, kultūrines vertybes, turi pasitraukti iš pedagoginio darbo.
Pr. Mašiotas (1863-1940) teigė, kad meilė vaikui – pagrindinė mokytojo prielaida ir sąlyga, kad auklėti sekasi tik tiems, kuriems vaikai ir jaunuoliai leidžiasi auklėti save, kuriuos jie myli. Natūrali, aktyvi mokytojo meilė saugo mokinį nuo elgesio klaidų, padeda tapti tikru žmogumi. Šias mintis Pranas Mašiotas įprasmino trumpuose patarimuose, jo pavadintuose pedagoginėmis patarlėmis: “parodyk vaikui kiek širdies, jis tau visą atiduos”, “Meilės vaikui nerodyk, tik turėk, tai pats pamatys”, “Nemėgsti vaikų, nesėsk į mokytojo krėslą, – nei jiems, nei sau mielas nebūsi.” (9, 135). Taigi mokytojo meilė, pasak Pr. Mašioto, ištirpdo pikčiausius mokinio jausmus, padeda pelnyti jo pasitikėjimą.

Meilė vaikui – tai ir įsipareigojimas ugdyti jį, perteikti jam kultūrines vertybes, sukurti palankias sąlygas prigimčiai vystytis, palankią psichologinę atmosferą, kuri skatintų jo veiklumą, leistų patirti teigiamų emocijų, gyventi prasmingą gyvenimą. Mokytojo meilė – ne tik sugebėjimas įsijausti į vaiko dvasinį pasaulį, suprasti jo norus, gerbti juos. Meilė – tai atsakomybė už jo likimą, tėviška pagalba jam. Lietuvos pedagogų nuomone, tokia prasminga turi būti mokytojo meilė vaikui, gimusi iš gilios atsakomybės už jo likimą ir tolydžio stiprėjanti, aktyvi, optimistinė.

Pedagogai iškėlė klausimą: ar mokytojas, mylėdamas mokinius, perteikdamas jiems vertybes, neturėtų išsižadėti savo asmeninių interesų, ir savo gyvenimo? Ne. Pedagoginis procesas reikalauja iš mokytojo nusiteikimo, įkvėpimo, todėl čia negali būti savęs išsižadėjimo. Socialus mokytojas, padėdamas mokiniams perimti dvasines vertybes, savo “aš” suliedamas su mokiniais, tarsi pratęsia savo dvasinę egzistenciją, patiria džiaugsmą, pasitenkinimą. Visiškai savęs išsižadėjęs mokytojas nereikalingas nei mokyklai, nei jaunimui. Mokytojo funkcijos, pagal A. Vokietaitį, – visuomenės įgaliotinio funkcijos, nes pedagogas ugdymo procese privalo atsižvelgti į visuomenės užsakymą, jos interesus. Šiam tikslui jis turi sudaryti sąlygas ugdytiniui doram augti ir pareikalauti iš jo saviugdos. Mokytojo reiklumas – mokytojo humaniškumo pasireiškimas auklėtiniui. Reiklumą A. Vokietaitis rekomendavo derinti su palankumu. Jis padeda mokytojui ritmingai ir harmoningai dirbti. Mokytojas turi formuoti teisingą požiūrį į reiklumą: padėti jiems suprasti, kad reiklumą apsprendžia krašto visuomenės poreikis turėti išsilavinusių, kultūringų žmonių. A. Vokietaičio teigimu,” sumaniai iš mokinių mokantį pareikalauti mokytoją mokiniai labiau gerbia ir juo pasitiki” (9,138). Mokiniai netoleruoja šalto, griežto, sauso reiklumo. Mokytojo reiklumas turi būti sušildytas pagarba ir meile. Teisingumas, labai reikšminga dorovinė mokytojo savybė. Pageidaujama, kad mokytojas teisingai elgtųsi ir veiktų kiekvienoje ugdymo proceso situacijoje ir visad jaustų atsakomybė už savo veiksmus.Mokytojo poreikis būti teisingu stiprėja, kai jis rūpestingai ir sąžiningai analizuoja pedagoginio proceso rezultatus, suvokia sėkmių ir nesėkmių priežastis. Optimizmas – būtina pedagogo savybė.Tai sąlygoja pati ugdymo esmė, nes ugdymas – tai žmogaus kūrimas, jo įvairiapusiškas tobulinimas. Optimizmas stimuliuoja mokinį veiklai, stiprina motyvus tapti geresniam, žadina jo pasiryžimą.

************************************
Taigi socialumas, reiklumas, teisingumas, dvasinė giedra, optimizmas – būtinos mokytojo savybės, bylojančios apie pašaukimą ir pajėgumą dirbti su jaunimu.
************************************

Lietuvos pedagogai nemažai dėmesio skyrė ir profesiniams mokytojo sugebėjimams t. y. Percepciniams, pedagoginiam taktui, ekspresiniams, didaktiniams. Ypač teigiamai vertinamas įgimtas mokytojo polinkis gilintis į mokinio dvasinę būseną. Šią savybę turintis mokytojas giliau suvokia mokinių interesų ir vilčių priežastis.

Sinergetiškumą, specifinę komunikatyvinę mokytojo savybę, pabrėžė J. Vabalas-Gudaitis. Šios savybės esmė – sugebėjimas kūrybiškai mąstyti, turėti išugdytą kūrybinę vaizduotę. Sinergetiškas mokytojas įtraukia mokinį į dinamišką išgyvenimų pasaulį, sukuria nuotaiką, kuri žadina kūrybiškumą.

Pedagogai ypač pabrėžė pedagoginį taktą. A. Vokietaičio manymu, pedagoginis taktas, tai subtili mokytojo orientacija konkrečioje situacijoje keliant mokiniams reikalavimus panaudoti tokius metodus, kurie nežadintų mokinių pasipriešinimo, o skatintų pasitikėjimą mokytoju. Taktišką pedagogo elgesį lemia vaiko pažinimas, teisingumas, žodžių, darbų, veiksmų nuoseklumas, draugiškų santykių su mokiniais formavimas, vidinė mokytojo drausmė ir meilė bei pagarba vaikui. Pedagoginis taktas, tai saikingas pedagoginių priemonių naudojimas – mokytojo autoriteto ir teigiamų pedagoginių santykių pagrindas.

Ne vienas pedagogas pažymėjo, kad mokytojas, turintis ekspresinių sugebėjimų, ryškiau atskleidžia savo vidinę kultūrą ir daro mokiniams didelę auklėjamąją įtaką, stiprina jų dorovingumą.

Apie didaktinius mokytojo sugebėjimus, įgimtus ir išugdytus, rašė J. Vabalas-Gudaitis, A. Vokietaitis, St. Šalkauskis, A. Šerkšnas ir kt. A. Vokietaičio nuomone, mokytojas teigiamai emociškai nusiteikęs, su susižavėjimu skelbdamas mokomojo dalyko idėjas, natūraliai patraukia mokinius savo asmenybe bei stimuliuoja juos veiklai. A.Šerkšnas teigė, kad formuojant vertingą asmenybę, labai svarbu, kad mokytojas vadovautų mokinių veiklai, o ne mokytų. Taip pat pažymėjo, kad dalykinis ir pedagoginis mokytojo pajėgumas glaudžiai susiję.Dalykinio mokytojo pajėgumo kriterijai, jo manymu yra šie: mokytojas turi būti išgyvenęs dėstomąją medžiagą taip, kad jo dėstomas dalykas jam būtų gyvas, kad mokėtų susidaryti savo dalyko planą, pagal sudarytą planą rinkti ir grupuoti dėstomąją medžiagą.

J.Vabalas-Gudaitis ypač teigiamai vertino metodišką ir racionalų mokytojo mąstymą, gebėjimą kelti problemas vaikams, įtraukti į jų sprendimą, vadovauti kolektyviniam problemos sprendimui, mokyti vertinti kitų nuomonę.

Ne vienas pedagogas pažymėjo, kad mokytojui, neturinčiam minėtų savybių ir polinkių, tapti mokiniams autoritetu labai sunku, kad autoritetą dar stiprina aukšta dorovė, profesionalumas, nuoseklumas, atsakomybė už auklėtinio ir tautos likimą. Mokytojui dažnai klystant, auklėtiniai pradeda nepasitikėti ne tik auklėtoju, bet ir jo skelbiamomis tiesomis.

3.Pedagogo autoritetas ir santykiai su mokinių tėvais

Mokytojo pašaukimo vykdymo prielaida yra jo autoritetas visuomenėje bei santykiai su šeima. Mokytojo autoritetą visuomenėje lėmė keletas faktorių . Pagrindinės pareigos tai vaikų ugdymas, atsakomybė už jį. Mokytojui turi būti svetimas akademiškumas- įmantrus bendravimo stilius, nes jis nepadeda pelnyti žmonių simpatijų. Su žmonėmis reikia bendrauti tarnybiniais ir privačiais klausimais.Paprastiems kaimo žmonėms mokytojas yra ne valdininkas, o paprastas žmogus, tačiau daugiau sugebantis orientuotis įvairiais gyvenimo klausimais t.y. už juos šviesesnis, inteligentiškesnis. Šiuo vieninteliu savo pranašumu jis gali imponuoti žmones. Studijuojantiems jauniems žmonėms buvo diegiama mintis, kad jie jaustųsi savo tautos kaip bendruomenės nariais, gyventų jos reikalais, gerbtų įvairaus tikėjimo ir įsitikinimų žmones, elgtųsi su jais tolerantiškai ir pagarbiai. Toks bendravimo stilius reikalavo, kad mokytojas būtų aukštos vidinės kultūros žmogus ir nuolat rūpintųsi savo dvasios tobulumu. Mokytojo idealas – aukštos kvalifikacijos, socialios prigimties, dorovinga asmenybė.

Ne vienas pedagogas nurodė, kad asmenybės šaltinis – objektyvios gyvenimo vertybės. Mokytojas, norintis daryti savo asmenybe įtakos auklėtiniams, pirmiausia turįs įsisąmoninti, kad jo darbas atsakingas ir privalo būti grindžiamas vertybėmis. Neužtenka, kad mokytojas tik žino, jog egzistuoja tiesa, gėris, grožis. Šių vertybių mokytojas turi ieškoti ir jas praktikuoti. Vertybes mokytojas gaji surasti intensyviu darbu, rodydamas pastangas. Pedagoginis darbas iškelia daug problemų ir uždavinių, kuriuos spręsdamas mokytojas atranda vertybes, taip turtina savo asmenybę. Mokytojo, kuris nesidomi jokia su profesija susijusia problema, dvasia skursta. St. Šalkauskis, A. Maceina ir iš jų mokęsi kiti pedagogai nurodė, kad pilnutinė asmenybė išugdoma, kai ji perima ne tik kultūrines, bet ir religines vertybes. A. Šerkšnas nurodė nenutrūkstamą religijos ir kultūros ryšį: “tikslingame žmogaus gyvenime kultūra turi vesti prie religijos, <...> Religija yra aukščiausia ir kultūrinio gyvenimo, ir drauge asmenybės brandos norma”(9, 150). Tai yra aktualu ir mokytojui, nes jis privalo objektyviai galvoti apie visus kriterijus, kuriais remdamasis jis turi formuoti būsimą asmenybę, tai aktualu ir jam pačiam, nuolat tobulėjančiai asmenybei. Taigi mokytojas Lietuvos pedagoginėje mintyje laikomas didelę galią turinčiu auklėjimo veiksniu. Buvo keliamas uždavinys, kad Lietuvos mokytojas būtų didžiadvasė asmenybė, doras žmogus, sugebėtų dirbti pedagoginį darbą, suprastų ugdytinio psichiką, įsijaustų į jo emocinę būseną. Taigi mokytojo vaidmuo kuriant teigiamus pedagoginius santykius Nepriklausomos Lietuvos pedagoginėje mintyje ypač išryškinamas.

II. Pedagogas ir technologijų amžius

1. Lietuvos švietimas pastaraisiais metais

Švietimo reforma nuo pat pirmųjų savo žingsnių Lietuvos žmonių buvo suvokiama kaip pamatinis visuomenės raidos veiksnys. Reforma atliepė bendruosius nacionalinio iėsivaduojamojo judėjimo idealus ir principus:”puoselėti nacionalinę kultūrą kaip tautos tęstinumo ir stiprinimo garantą; įtvirtinti demokratinės, teisinės, atviros pilietinės visuomenės ir kultūros principus” (6,2) .Lietuvos švietimas yra grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia kraėto kultūrą, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Pagrindinis ugdymo reformuotoje mokykloje tikslas siejamas su visapusiška asmens galių plėtote. Švietimo įstatyme iškeliami pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai:

– puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti;

– jaunajai kartai suteikti bendrąjį ir profesinį išsilavinimą, atitinkantį dabartinį mokslo ir kultūros lygį;

– Lietuvos gyventojams sudaryti tęstinio lavinimosi galimybes;

– ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti Lietuvos respublikos kultūriniame visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime” (6,2).

Šie tikslai ir uždaviniai skiriasi nuo ankstesnės totalitarinės mokyklos tikslų. Tai kur kas labiau subalansuotas požiūris į švietimo paskirtį derinant asmenybės sklaidos ir jos sociokultūrinio ugdymo siekius. Tai asmenybės ugdymą iškeliančios nuostatos; holistinės pedagogikos principai, lemiantys itin didelį dėmesį visapusiškam asmens lavinimui; dėmesys bendrųjų asmens gebėjimų, įgūdžių, žinių ir nuostatų plėtotei; asmenybės vertybių sistemos ugdymo reikšmės iškėlimas, sudarantis ryškų kontrastą mokykloje vyravusiai nuostatai pirmenybę teikti žinių perteikimui, mokymui.

Švietimo pertvarka Lietuvoje yra visa apimanti, sistemiška, vienalaikė. Reformos įgyvendinimo strategija remiasi tokiais principais, kad švietimo reforma yra neatsiejama nuo visuomenės, jos institutų dalyvavimo ir paramos. Išvardinti reformos įgyvendinimo principai iš esmės atitinka tarptautinių ekspertų iškeliamus principus. Ž.Deloras, vadovavęs tarptautiniai komisijai, rengusiai švietimo plėtotės XIX amžiuje viziją, yra įsitikinęs, kad švietimo reformų sėkmę lemia trys pagrindiniai veiksniai t.y. vietos bendruomenė (tėvai, švietimo įstaigų vadovai, mokytojai), oficialioji valdžia ir tarptautinė valdžia.

Per dešimtmetį nuo švietimo reformos pradžios prabėgusių metų labai išaugo Lietuvos švietimo sistemos institucinė įvairovė: šalia valstybinių švietimo institucijų atsirado nevalstybinių; susikūrė naujų švietimo įstaigų tipai: darželis-mokykla, jaunimo mokykla, gimnazija, tarptautinio bakalaureato mokykla ir pan.

2. Mokytojas, mokinys ir tėvai

Mokykla – tarsi gamykla, “gaminanti” visuomenei mokytą, darnią naują kartą, kuri turės kurti ,statyti ir gaminti. Svarbu pasirinkti, ko mokytis. Tai tas pats , kaip nuspręsti, kuo būti, kaip gyventi? Sakoma, kad viską gali išmokti pats. Mokytojas – tik pagalbininkas, vadovas, kuris padeda mokytis ir vertina mokymąsi. Jis pataria, padrąsina ir apsaugo nuo lemtingų klaidų. Kadangi mokinių daug, o mokinių maža, kuriamos įvairiausios neakivaizdinio, nuotolinio, grupinio mokymosi ir asmeninės savišvietos metodikos bei sistemos. Turbūt kompiuterinės asmeninio mokymosi sistemos – pačios veiksmingiausios, tik jos neduoda lenktyniavimo, tarpusavio bendravimo ir konsultavimosi galimybių, kurių gausu mokantis grupėmis. Dvasiai atskleisti, tobulėti ir palaikyti reikia mokytojo. Šiuo metu Lietuvoje dvasinė situacija daugiau negu tragiška, nes trūksta tikrų, mūsų prigimties esmę suvokiančių mokytojų, turinčių bent minimalų visuomenės pripažinimą. Svarbiausia turi būti pasitikėjimas tarp mokytojo ir mokinio. Kalba darosi ne pats pagrindinis dalykas, nes verbalinė komunikacija reikalinga tik pradiniu mokymo etapu, o vėliau tikro dvasinio mokymo eigai žodžių retai prireikia, nes informaciją galima perduoti kitais neverbaliniais būdais. Galiausiai prieinama riba, kai mokiniai tampa mokytojais, kai aukščiausias mokytojas atsiskleidžia pačiame žmoguje. ”Žmogui kultūros negana – tikrąją prigimtį atitinka tik nuolatinis tobulėjimas”. 1999 metais buvo atlikta apklausa.Anketomis buvo apklausta 100 tėvų, 50 mokytojų, 160 mokinių, iš įvairių Respublikos mokyklų. Į klausimą, kas svarbiausia mokykloje , mokytojai atsakė, kad svarbiausia, jog mokiniai įsisavintų programą, išmoktų sistemingai dirbti. Tik nedaugeliui mokytojų atrodė, jog reikia ugdyti smalsumą, kūrybiškumą, dorumą, mokyti bendrauti, suteikti galimybių išryškinti savo gebėjimus. Mokytojų orientacija -programa, žinios, išmokimas. Mokytojų įsipareigojimai mokyklai yra gilinti savo dalyko žinias, tobulinti kvalifikaciją, sudominti vaikus mokomąja medžiaga, perteikti žinias mokiniams, išmokyti dirbti. Tik nedaugelis mokytojų daugiausia dėmesio skiria asmenybei ugdyti.

“Bendrosiose programose” akcentuojamas asmenybės ugdymas: doriniai pagrindai ir humaniška pasaulėžiūra, visapusis išsilavinimas. Mokytojų anketose dorinis ugdymas maždaug 4-oje vietoje.Panašios svarbos jiems yra ir mokymas bendrauti, bendradarbiauti. Daug mokytojų mano, kad mokinys turi klausyti mokytojo, netriukšmauti per pamoką. Siūlymui – vaikas dirba, kiek nori ir pajėgia, o mokykla prisitaiko prie jo – pritarė tik vienas penktadalis mokytojų. Negalima pažiūrų absoliutinti, bet vis dėlto mokytojai dar linksta į autokratinį valdymą. Kaip nepatenkinamo mokymosi priežastis mokytojai nurodo mokinių tingumą, per sunkias programas, kad mokslas nėra vertybė, kad mokiniai negabūs. Nedaug mokytojų kaip vieną iš priežasčių nurodo blogą mokyklos materialinę padėtį. Kaip svarbus dalykas, kad rezultatai yra prasti, nurodomas tėvų nesirūpinimas vaikais, tačiau absoliuti pedagogų dauguma tėvams ugdymo procese skiria paskutinę vietą.

Gyvenimas paneigė įsitikinimą, kad kuo daugiau žinių duosime mokiniui, tuo daugiau jis mokės. XX a. pabaigoje svarbiau gebėti kritiškai mąstyti, mokėti spręsti problemas, gebėti dirbti grupėje, bendradarbiauti, kritiškai naudotis informacija.

Tėvai nori, kad vaikai:
Įsisavintų programą, išmoktų sistemingai dirbti, išmoktų skirti gera nuo bloga.

Vaikai nori:
įgyti žinių, kad galėtų mokytis ten, kur nori, daug gyvenime pasiekti, daug išmokti, sužinoti, gerai sutarti su draugais, išmokti sistemingai dirbti.

Taigi mokytojų, mokinių, jų tėvų požiūris į tai, kas svarbiausia mokykloje, sutampa.Tėvai ir mokiniai labiausiai vertina žinias, o į mokyklą žiūri, kaip į gyvenimo kelią. Vaikai nori, kad žinios sietųsi su gyvenimu. Jų nuomone per pamokas mažai praktikos, ryšio su gyvenimu. Visi kaip svarbiausią mokyklos ypatumą nurodo žinias. Tačiau tarp vertybių žinių dažnai nebelieka ( pavyzdžiui, mokslas – tik laisvalaikiu, arba turintys aukštąjį išsilavinimą šluoja gatves ). Vaikai, kaip nepatenkinamo mokymosi priežasties beveik nenurodo, kad mokslas nėra vertybė.

3. Ar mokytojui būtina keistis?

Tobulėjant technologijoms, sukuriama naujų mokymosi formų: nuotolinis mokymasis, elektroninės konferencijos, mokymas internetu ir kt. Šioms formoms populiarėjant, prireikia ir kvalifikuotų mokytojų, galinčių konsultuoti vartotojus ir organizuoti šių mokymo paslaugų teikimą.

Mokytojas turės būti pasirengęs organizuoti ne tiek mokymo, kiek mokymosi procesą, mat nuolat plėtosis suaugusiųjų mokymasis, saviugda, nuolatinis mokymasis, mokymasis iš įgyjamos patirties. Mokytojas galės organizuoti savarankišką mokymąsi, sugebės savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Mokymosi procesui organizuoti mokytojui reikės bendravimo įgūdžių. Skatinant besimokančiųjų įsitraukimą į mokymosi procesą tradicinių mokymo metodų nepakaks – reikės gerai pažinti šiuolaikines informacines technologijas, nes visos naujos mokymosi formos bus tiesiogiai su jomis susijusios. Svarbiausia – mokytojas privalės pasirengti nuolatiniams pokyčiams.

Tai bus esminis gero mokytojo požymis. Gebantis lanksčiai planuoti,savarankiškai priimti sprendimus, kritiškai vertinti ugdymo turinį, jį atnaujinti bei keisti mokytojas bus visur laukiamas.

Žinios postmodernistiniame pasaulyje tampa reliatyviu ir nepatikimu dalyku, todėl mokytojo darbas palaipsniui praras savo tradicinę sampratą. Teks atsisakyti priklausomybės nuo tradicinių žinių ir faktų. Studentas, rinkdamasis pedagogo profesiją, žinos, jog jam teks mokyti, tačiau negalės matyti, ko. Kol jis taps kvalifikuotu pedagogu, keisis ir vadovėliai, ir mokymo programos, bus sukaupta naujų mokslo žinių ir pan. Kaip turėtų atrodyti XXI a. Mokytojų rengimo programa? Į ką ji bus nukreipta?

Dalyko žinioms bus skiriama mažiau dėmesio – jos greitai sens, jas nuolat reikės atnaujinti. Užuot vertus būsimąjį mokytoją įsiminti kuo daugiau dalyko žinių, daug svarbiau bus jį išmokyti savarankiškai susirasti informaciją, gebėti dirbti kompiuteriu, dalyvauti elektroninėse konferencijose, naršyti internete ir kt. Savarankiškoms informacijos paieškoms bus būtina gerai mokėti bent vieną iš pagrindinių užsienio kalbų.

Tarp psichologijos dalykų dominuos mokymasis bendrauti, komunikacinių įgūdžių įgijimas, t.y. daugiausia bus mokomasi praktiškai taikyti asmenybės ir socialistinės psichologijos žinias. Pedagogikos srityje vyraus kursai, skirti šiuolaikiniams interaktyvaus bei savarankiško mokymo(si) metodams (arba šiuolaikinėms didaktikoms), praktiniams švietimo vadybos ir švietimo kaitos klausimams. Svaresnę mokymo dalį sudarys mokomoji praktika. Ji bus organizuojama ne tik mokyklose, bet ir įstaigose, kurioms svarbūs mokymo ir mokymosi procesai. Įgyvendinti optimistiniam scenarijui reikėtų nemažų papildomų investicijų, nes daug kainuoja studentų mokymas dirbti su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis,užsienio kalbų mokymas.

Vienas pirmųjų žingsnių, švietimo darbuotojams, nuo ministro iki mokytojo – įgyti kompiuterinį raštingumą. Tokiems mokytojams atsiveria galimybės kūrybiškai dirbti per pamokas. Ryšys su internetu leidžia rasti naudingos informacijos įvairioms pamokoms: dailės mokytojas galės virtualiai “vedžioti” savo mokinius po žymiausias pasaulio meno galerijas; kalbų mokytojai ras įvairių mokomųjų programų bei straipsnių; geografijos mokytojas galės virtualiai “keliauti” po įvairiausias šalis. Mokytojas turės nuolat tobulinti savo kvalifikaciją. Informacinėje visuomenėje akcentuojamas poreikis visą gyvenimą mokytis. Daugelis tai šiek tiek neramina ir gąsdina. Ši tezė turi būti diegiama ir mokiniams – šiuolaikiniam pasauliui sparčiai kintant, jų laukia daug naujovių, kurias reikės išmokti naudoti, taikyti ir valdyti.

Elektrinis komunikavimas atveria daug naujų galimybių. Tai:
• nuotolinis mokymas (studentas ir dėstytojas bendrauja internete);
• virtualus bendravimas ( bendraujama naudojant elektroninės komunikacijos priemones);
• telemedicina (toli gyvenantį pacientą konsultuoja medicinos centre esantis specialistas);
• elektroninė spauda (per internetą tampa pasiekiami įvairiausi periodiniai leidiniai);
• elektroninės bibliotekos (per internetą pasidaro prieinama literatūra iš šalies bei užsienio bibliotekų);
• teledarbas (darbo vieta perkeliama į namų aplinką).

Informacinėje visuomenėja slypi ir pavojų:
• socialistinis pasidalijimas į tuos, kurie gali naudotis kompiuteriniais (turi savo namuose), ir kurie neturi šios galimybės (šį skirtumą turėtų kompensuoti mokykla);
• virtualus bendravimas su visu pasauliu didina žmonių susvetimėjimą (mokykla turėtų sugebėti paskirstyti moksleivių veiklą įprastinėje ir virtualioje aplinkoje);
• kompiuterį turintis ir gerai jį įvaldęs moksleivis tam tikrais atvejais tampa labiau apsišvietęs už mokytoją (tam abu turi būti pasirengę);
• gausi informacija anglų ir kitomis kalbomis gali užgožti gimtąją kalbą (kompiuterinėje erdvėje būtina puoselėti lietuvių kalba ir kultūrą)

Nors mokykloje materialinė padėtis ir nelengva, bet vis tiek svarbu nesustoti. Aktyvūs mokytojai, mokyklų direktoriai ieško pagalbos per įvairius fondus, dalyvauja šalies ir tarptautiniuose projektuose. Taip jie ne tik įgyja patyrimo, kvalifikacijos, bet ir realios paramos mokyklai. Prie mokyklų kompiuterizavimo per mažai prisideda Lietuvos universitetai. Štai Latvijoje mokyklų kompiuterizavimui jau keletą metų sėkmingai vadovauja Rygos universitetas. Gal ir rezultatai tenai dėl to daug geresni. (Mūsų Švietimo ir mokslo ministerija labiau linkusi bendrauti su firmomis). Universitetuose šiuo požiūriu sukauptas nepalyginamai didesnis potencialas. Aišku, ir pačių universitetų aktyvumas per mažas. Mokytojai kviečiami aktyviau dalyvauti Lietuvos kompiuterininkų sąjungos Mokymosi sekcijos veikloje. Mokytojai gali čia nemažai sužinoti ir patys pademonstruoti savo laimėjimus.

O kompiuterininkai turėtų energingiau aiškinti naujų technologijų taikymo galimybes – rašyti straipsnius, skaityti reklaminius ir pažintinius pranešimus, važiuoti atokesnes mokyklas. Laikas suprasti, kad laimėti galima tik visiems bendrai aktyviai dirbant.

Nereikėtų pamiršti, kad suaugusieji kitaip nei vaikai. Suaugusieji yra įsitikinę, kad jie puikiai žino, elgtis daugelyje situacijų. Imti ko nors mokytis jiems nėra paprasta. Gal mokytojai ir norėtų išmokti diegti į ugdymo procesą naująsias technologijas, bet resursų, laiko, pagalbos iš šalies stoka ar ugdymo turinio nelankstumas gali sukliudyti jų geriems norams.

Mokytojai nori įgyti daugiau žinių apie naująsias technologijas, tačiau patys jas norėtų naudoti tik kaip įrankį (pavyzdžiui, testuodami moksleivius, vertindami jų žinias).

Mokytojai nori suvokti, kokia jiems bus nauda iš to, kad jie mokės naudotis technologijomis.

Mokytojai jau naudojasi technologijomis, bet turi problemų jas valdydami.
Mokytojams kyla klausimų, kokios įtakos technologijos gali padaryti jų mokiniams.

Mokytojai sužavėti tuo, ką su naujosiomis technologijomis daro jų mokiniai, nori savo patirtimi pasidalyti su kitais kolegomis.

Svarbiausia idealios mokyklos tikslai – atrasti identiškumą ir atskleisti pašaukimą. Sveiki, stiprūs ir laisvi žmonės gali geriau įsiklausyti į savo vidinį balsą, žino, ko nori. Kiti žmonės, priešingai, išorinius kriterijus taiko viskam.

Mokykla turėtų:
• padėti žmogui realizuoti save, tapti pasaulio piliečiu, ieškoti būdų sužadinti mažo vaiko brolybės su visa žmonija jausmui, kad suaugęs jis neapkęstų karo;
• atskleisti vaiko pašaukimą, kad jis galėtų išgirsti savo vidinį balsą, žinotų, ką gyvenime norėtų nuveikti;
• sudaryti pralaidas vaikui pažvelgti į save ir iš savęs pažinimo sukurti savo vertybes;
• padėti atrasti savo identiškumą, savo tikrąjį “aš”, būdą, kaip save ugdyti;
• išmokyti branginti gyvenimą;
• patenkinti esminius vaiko psichologinius poreikius: saugumo, prieraišumo, orumo, meilės, dėmesio ir pagarbos;
• išmokyti kontroliuoti savo impulsus;
• išmokyti sąmoningai pasirinkti.

Bendriausiu mokyklos uždaviniu A. Maslovas laiko pastangas padėti vaikui tapti žmogumi apskritai, ir, antra, šiuo konkrečiu žmogumi, t.y. išmokti gyventi, remiantis žmogiškosiomis vertybėmis, ir realizuoti savo paties galimybes. Kad tai būtų įmanoma, pirmiausia žmogus turi save pažinti, arba atrasti savo identiškumą ir pašaukimą. Vadinasi, mokyklos uždavinys – sudaryti sąlygas jaunam žmogui suvokti savo tikruosius troškimus bei sugebėjimus ir išmokyti reikšti juos gyvenime.

Kūrybiškas vaikas intuityviai jaučia, kas yra teisinga. Nekūrybiškas vaikas yra praradęs savo impulsyvų balsą, lyg “prijaukintas”, laukiąs, kad jam vadovautų bei pritartų tėvai ir mokytojai. Mokytojai turėtų padėti vaikui pasirinkti tolesnį gyvenimo kelią. Vaikas, kuriam leidžiama rinktis paprastus buitinius dalykus, kurių jis iš tikrųjų nori, ima pasitikėti savo paties poreikiais, troškimais bei impulsais, rinkdamasis ir gyvybiškai svarbius dalykus, esmines vertybes.

Svarbu parodyti vaikams, jog gyvenimas yra vertingas. Savo vertės pajautimas ir gyvenimo vertinimas yra susiję: būdamas vertingas, kažką gero darau pasaulyje, taigi mano gyvenimas prasmingas, yra dėl ko jį branginti. Būtinybę atskleisti vaikams pasaulio grožį, padėti išsaugoti vaikiškos nuostabos jausmą, kylantį stebint gamtovaizdį, klausantis paukščių čiulbėjimo ar upės čiurlenimo. Toks santykis supančia aplinka apsaugo nuo nuobodulio, padeda nuolat stebėtis pasauliu, nuolat matyti jį pilną paslapčių, nepažintų dalykų.

Klaipėdos Universiteto PF
II kr., II gr. studentės
Indrės Krikštanytės
kursinis darbas

Turinys

Įvadas

I. Pedagoginiai santykiai

1. XIX a. pedagogės, švietėjos, rašytojos (Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė), jų veikla ir mintys apie gero pedagogo savybes ir pedagoginį procesą
2. Pedagogo savybės, parengimas pedagoginiam bendravimui
3. Pedagogo autoritetas ir santykiai su mokinių tėvais

II. Pedagogas ir technologijų amžius

1. Lietuvos švietimas pastaraisiais metais
2. Mokytojas, mokinys ir tėvai
3. Mokytojui būtina keistis?

Išvados

Literatūros sąrašas
1. Bukauskienė T. Pedagogė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. – V., 1987

2. Tijūnėlienė O. Pedagoginio bendravimo ir santykių problema Lietuvos pedagogių palikime. – V., 1993

3. Tijūnėlienė O. Pedagoginiai santykiai Lietuvoje (1900-1940). – Klaipėda, 1996

4. Tijūnėlienė O. St. Šalkauskis apie ugdymo proceso humanizavimą ir demokratizavimą. –V., Leidybos centras, 1992

5.Mokykla, 1999 gruodis

6.Mokykla, 1999 kovas

7.Mokykla, 1999 rugsėjis

8.Mokykla, 1999 vasaris

9.Mokykla, 2000 kovas

10.Mokykla, 2000 sausis