Respublikoje visu aštrumu iškilo problema: daug vaikų išvis nelanko mokyklos, daug praleidinėja pamokas. Imtasi įvairiausių priemonių tokius surasti ir jei ne gražiuoju, tai bent kitais būdais įrodyti, kad mokymuisi skirtas gyvenimo tarpsnis neturi likti tuščias.

Jei ne tie aštuoni

Rajono švietimo skyriaus specialistai aiškinosi, kiek gi tokių jaunuolių iki 16 metų amžiaus nelanko mokyklos. Kaip konstatavo švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas Petras Slabada, rajone tokių – 12. Be jokios abejonės, jei ne 8 probleminiai vaikai iš Pabradės vaikų globos namų ir 2 išvykusieji ne tik iš rajono, bet, atrodo, netgi iš Respublikos, liktų labai menkas skaičius – tik du. Abu – iš mūsų rajono. Tiksliau, ir šių dviejų būtų galima neminėti, nes abu – turintys negalę, kuriems, kaip sakė vyr. specialistas, negalima taikyti jokios mokymo formos.

Tarp dviejų auklių…

Taigi didžiausias galvos skausmas – Pabradės globos namai, kuriuose gyvena tie jau minėti 8 vaikai iš Vilniaus rajono, kurie turi lankyti Pabradės 1-ąją vidurinę. Net penki iš jų – vienos šeimos, gyvenančios Avižienių kaime, Vilniaus rajone. Pabradės globos namų direktorės pavaduotoja ugdymui Irina Fišer skundėsi, kad girtuokliai tėvai bėglius priglaudžia, o seniūnijos, beje, viską mato, tačiau jokių priemonių nesiima. Tiesa, gaudyti bėglių visuomet einama kartu su seniūnijos atstovais, tačiau… Pavaduotoja prisimena, kad anksčiau tokius tėvus, nesirūpinančius vaikais, bausdavo. Dabar gi, atrodo, vaikų ateitimi labiausiai suinteresuota mokykla. O argi nemato seniūnija, kad vaikai dienas leidžia namuose? Įsivaizduokime, kaip turėtų jaustis globos namų darbuotojai, kai čia gyvenančius vaikus jie priversti dalytis su… jiems visiškai abejingais gimdytojais? Žmonėmis, kurie visas globos namų pastangas išmokyti ir išugdyti vaikus paverčia niekinėm.

Už žmogaus nužudymą – aukščiausias balas

Ir švietimo skyriuje sakė, ir tą patvirtino pati direktorė – mažiausiai problemų su mokyklos nelankančiais vaikais turi Švenčionėlių vaikų globos namai. Tą direktorė Aldona Papšienė aiškina nuolatine kontrole ir gerais ryšiais su mokyklomis, kuriose jų vaikai mokosi. Tačiau, kaip sakoma, nėra namų be dūmų.

Labiausiai pykstame ant kompiuterinių žaidimų kambario,- sakė direktorė.
Jos nuomone, ši veiklos rūšis, kaip papildomo ugdymo institucija, privalo netrukdyti mokymo procesui, t.y. dirbti tik po pamokų. Dabar gi pinigus, kurie skirti priešpiečiams, vaikai palieka čia, prie kompiuterių, jau nekalbant apie praleistas 1 ar 2 pamokas. Ji piktinasi:

Tai nuostoliai visuomenei, vaikų sveikatai, pagaliau didžiulė žala vaiko psichikai. Pažiūrėkite, už ką surenkamas didžiausias balų skaičius – už žmogaus nužudymą! Ką tokiais žaidimais mes užkoduojame vaiko sąmonėje?
Suprantama, ne vienas dėl tokių samprotavimų tik nusijuoks: pamanykit, užsinorėjo, kad dabartiniai vaikai žaistų su lėktuvėliais ar gėlytėmis! Tik kodėl tada nebesijuokiame, kai mūsų paaugliai kompiuterinių žaidimų dvasią perkelia į realų gyvenimą, kai virtualus smurtas pagimdo realų smurtą?.. Jos nuomone, kažkas turėtų tas žaidimų programas taip pat kontroliuoti.

Rūpintis higiena – ne policijos reikalas

Panašių nusiskundimų dėl pamokas prie kompiuterinių žaidimų praleidinėjančių vaikų gavome ir iš kitų Švenčionių rajono mokyklų. Tai paskatino pasidomėti, kaip yra iš tikrųjų. Tad su švietimo skyriaus vyriausiuoju specialistu Petru Slabada, Vaikų teisių apsaugos tarnybos vyresniuoju specialistu Modestu Juodakiu ir rajono PK nusikaltimų tyrimo skyriaus inspektoriumi Janu Tomašausku iš pat ryto apsilankėme ten, kur paaugliams praleisti laiką daug smagiau nei pamokose. Nežinau, ar štai į Ričardo Ragaišio „Kompiuterinių žaidimų” kambarį užsuka dar kas nors pasidomėti, sakykim, patalpų švara, vėdinimu, šildymu ir pan. Pats savininkas skundėsi, kad vasarą tikrintojų buvę sunku atsiginti, tačiau higienistų tarp jų kažkodėl neminėjo. Įėję į kambarį, stebėjomės matydami jaunuolius, sėdinčius prie kompiuterių, o į juos buvo nukreipti priešais sustatytų kompiuterių spinduliai. Koridoriuje matėme primėtytų nuorūkų, prinešto purvo. Tik visa tai, kaip teisingai pastebėjo J. Tomašauskas, – ne policijos reikalas. Kaip sakoma, ne mūsų reikalas ir tai, kad du vaikinukai, paaiškinę, jog šiandien Švenčionėlių pagrindinėje mokykloje nesą anglų kalbos pamokos, kaipmat spruko pro duris. Mat buvo pats pamokų metas. Savininkas taip pat paaiškino, kad kompiuterinė dirba visą dieną, iki vakaro. „Na, kiek aš būnu – tiek ir dirba”. Tačiau darbo grafikas neiškabintas.

Akys nušvito, priėjus prie taip vadinamame „kvartale” – Žemutinėje gatvėje – įsikūrusios kompiuterinės, kurios skoninga iškaba skelbė, kad šios įmonės veikla gana plati. Beje, tvarkingai užrašytas darbo laikas, patraukliai atrodė ir kompiuterinių žaidimų kambarys, nors į jį patekti negalėjome – mat jis pradeda dirbti tik nuo 16 valandos.

Aktualu tik Švenčionėliams?

Kaip aiškino pareigūnai, tokia trauka prie kompiuterinių žaidimų pasižymį tik Švenčionėliai (įdomu, kuo jie pasižymėtų dar, be šios vienintelaitės pramogos?!). Ir, ko gero, nesuklydo. Štai žaidimų automatų Švenčionyse savininkas Jonas Sasnauskas aiškino, kad dabar ši pramoga jau neturinti paklausos. Nors čia besibūriuojantys, kaip paaiškėjo, Z. Žemaičio gimnazijos vaikai aiškino tą patį, ką ir Švenčionėliuose: nesą anglų kalbos pamokos. Tačiau gimnazijos direktorė Danutė Čepulienė patvirtino, kad anglų kalbos pamokos vyksta, o kompiuteriniai žaidimai esanti viena iš vaikų viliojimo iš pamokų priemonė. O kampe sustumta šiukšlių krūvelė rodė, kad tokios užeigos anaiptol neugdo ir estetinio jaunimo skonio. Kaip, beje, ir popiergalis ant kompiuterių svetainės durų su dviem darbo laiko užrašais – nuo 10 ir nuo 11 val., bet svetainės durys atsidarė tądien… 12 minučių po 11-tos.

Nenoras mokytis – šeimų ar tik vaikų problema?

Direktorė D. Čepulienė stebėjosi, kad bėga iš pamokų ne tik nedarnių šeimų vaikai. Kitas, žiūrėk, gerai aprengtas, prižiūrėtas, o tėvai jo elgesio niekuo įtakoti negali. Kiti dar ir tėvus sugeba valdyti, gąsdina juos. Dar keisčiau, kad taip elgiasi ne kokie ten nemokšos, bet pakankamai gabūs vaikai.

Suprantama, nėra lengviau, kai vaikus gali suskirstyti į aiškias dvi grupes. Viena iš jų – taip vadinami „rankų” vaikai, kurių nenoras mokytis pasireiškia labai anksti – iki keturiolikos metų, kai tokio amžiaus jaunuolių dar nė į profesinio ugdymo centrus nepriima. Užtat Švenčionėlių globos namų direktorė džiaugiasi sužinojusi, kad Čiobiškyje atidaromas naujas centras, kuris rinks nenorinčius mokytis paauglius ir mokys juos amatų. Gal ir mums pasekus Čiobiškio pavyzdžiu – bazę juk gerą turime! Bet tai jau ne man spręsti.

Ne taip seniai visus giliai sujaudino mūsų laikraštyje išspausdintas mokytojo pasakojimas apie vargšą Juozuką, taip žiauriai nuskriaustą likimo. O kiek tokių juozukų buvo kiekviename anuometinės Lietuvos pakraštyje! Ir ne tik gabių, bet ir gerokų tinginių. Kaip bebūtų skaudu, bet ir juozukai, ir antanukai anaiptol nebuvo tapę valstybės rūpesčiu – tik šeimos, tik tėvų.

Dabar gi tegalime „pasidžiaugti”, kad esame apgaubti tokiu didžiuliu rūpesčiu, jog moterims belieka tik gimdyti vaikus, o valstybė, t.y. globos namai, mokykla ir t.t., išlaisvins mus nuo bet kokių šeimos rūpesčių.

Views All Time
Views All Time
5854
Views Today
Views Today
1
0 0