Lietuvos mokyklai – 600 metų

Dr. TERESĖ BUKAUSKIENĖ

Naujojo auklėjimo, arba Naujosios mokyklos, kryptis pasireiškė daugybe teorijų ir eksperimentų Europoje ir pirmiausia Amerikoje. Šios krypties pradininkas buvo Dž.Diujis. Į vaiką buvo žvelgiama kitaip negu tradicinėje mokykloje. Jis pradėtas laikyti auklėjimo ir mokymo objektu. Ši kryptis bandė pakeisti mokymo ir auklėjimo programą, organizuoti nenutrūkstamą mokymą, klasių sistemą pakeisti dirbtuvėmis, mokymą sieti su rankų darbu, organizuoti meninę veiklą. Buvo teigiama, kad tokiu būdu mokymas bus suderintas su vaikų interesais bei individualiomis galimybėmis. Savarankiškas mokinių darbas, jų saviaukla ir savivalda buvo skelbiami kaip pagrindiniai naujojo auklėjimo krypties principai.

1918-1940 m. Lietuvos pedagoginė mintis naujojo auklėjimo teorijoms skyrė tikrai daug dėmesio. Įvairi spauda rašė apie visas tos krypties sroves ir jų atstovus. Ypač daug dėmesio susilaukė darbo mokyklos principai.

J.Laužikas dėl daugelio darbų, parašytų iki 1940 m., priskirtinas naujojo auklėjimo krypčiai. Jai aiškiai priklauso šie J.Laužiko darbai: “Mokinių savivaldybė“ (1929), “Aplinka ir žmogus“ (1933), “Švietimo reforma“ (1934), “Die Bedeutung der Bewegung im Bildungsgeschehen“ (“Judesio vaidmuo ugdymo procese“, 1940). Pastaroji knyga parengta kaip daktarinė disertacija, kurią J.Laužikas apgynė Ciūriche. Čia jis analizavo mokymo, pagrįsto judesiu, psichologinius ir pedagoginius pagrindus, ypač pabrėždamas ugdomąją pedagogiką. Autorius pasisakė prieš vienašališką mokymo ir auklėjimo orientaciją, kai pedagoginis darbas sutelkiamas tik ties vaiko protiniais sugebėjimais, visai nesiejant jų su fiziniu lavinimu. Pabrėžiant proto, sielos ir kūno ugdym agrave;, iškeltas judesio vaidmuo. Svarbios ir naujos Lietuvos pedagoginės minties raidoje buvo J.Laužiko išvados apie judesio reikšmę dirbant su protiškai, fiziškai atsilikusiais ir sunkiai auklėjamais vaikais.

Svarbiausi J.Laužiko veikalai: “Mokinių valios ugdymo bruožai“ (1965), “Mokinių pažinimas ir mokymo diferencijavimas“ (1974), “Švietimo integracijos pagrindai“.

Apie darbo mokyklą daug vadovėlių rašė S.Matjošaitis-Esmaitis, Klaipėdos pedagoginio instituto direktorius M.Mačernis, vadovėlių autoriai J.Geniušas, P.Būtėnas. Z.Kuzmickio lietuvių literatūros vadovėlių kompleksas yra naujojo auklėjimo metodikos įgyvendinimo pavyzdys. Naujojo auklėjimo principus pritaikyti užklasinėje veikloje gražiai pavyko Panevėžio berniukų gimnazijos pedagogams M.Grigoniui, J.Lindei-Dobilui ir kt.

Kultūros pedagogika

Kultūros pedagogika kilo kaip opozicija natūralistinėms auklėjimo teorijoms, į auklėjimą žiūrėjusioms kaip į biologinę ir psichologinę asmenybės raidą. Ji taip pat buvo opozicija sociologinei pedagogikai, supratusiai auklėjimą kaip asmenybės įtraukimą į kolektyvo gyvenimą. Kultūros pedagogika siekė giliai įsiskverbti į individo formavimąsi, parodyti, kaip perimamos kultūros vertybės, tų per amžius sukurtų vertybių perėmimą skelbė asmenybės ugdymo pagrindu.

Lietuvos kultūros pedagogikai didelę įtaką darė Vakarų filosofai E.Šprangeris, V.Vildenbandas, H.Rikertas, taip pat rusų filosofas V.Solovjovas. Ypač populiari buvo V.Diltėjaus koncepcija. Jis teigė, kad pažįstant pasaulį ir ugdant asmenybę, – svarbiausia jausmai ir išgyvenimai, o ne protas ir mąstymas. Šis pedagogas teigė, kad asmenybės dvasinę raidą lemia kultūrinis palikimas, bet kultūrinės vertybės atgyja ir įgauna visuomenę veikiančios jėgos tik per asmenybės veiklą. V.Diltėjus siūlė šiuo principu grįsti mokymo procesą, kad mokiniui perteikiamos kultūros vertybės suteiktų impulsą jo paties kūrybai. Tačiau kartu skelbė, jog harmoninga ir kūrybinga asmenybė – sunkiai pasiekiamas idealas, prie kurio galima priartėti tik bendromis auklėtojo ir auklėtinio pastangomis.

Kultūros pedagogikos atstovai Lietuvoje išsiskyrė į kelias sroves. Nuo XIX a. vidurio daugelio demokratinės krypties švietėjų darbuose keliama mintis, kad kultūra turi ugdyti žmogų nacionaliniam išsivadavimui, visuomenei ir žmonijai. Ši idėja ypač būdinga V.Kudirkos, P.Višinskio, G.Petkevičaitės-Bitės ir daugeliui kitų jų ir po jų atėjusios kartos požiūriui į ugdymą.
Vilhelmas Storasta-Vydūnas – ryškus Lietuvos kultūros pedagogikos atstovas. Pačioje XIX a. pabaigoje jis penkerius metus mokytojavo Kintų (Šilutės r.) pradžios mokykloje, o vėliau 20 metų Tilžės berniukų gimnazijoje dėstė užsienio kalbas. Jau būdamas garsus kultūrinės kovos prieš lietuvių germanizavimą Mažojoje Lietuvoje organizatorius, šis žinomas dramaturgas bei filosofas nenustojo domėtis pedagogikos reikalais, epizodiškai pats dirbo praktinį pedagoginį darbą Berlyno universitete, Tilžėje, Telšiuose, Klaipėdoje. Vydūnas ir toliau rašė straipsnius pedagoginėmis temomis, skaitė paskaitas mokytojams.

Visa filosofine ir pedagogine veikla, taip pat grožinės literatūros kūriniais Vydūnas teigė, kad, kurdamas kultūrą, žmogus ir pats tobulėja. Tobulėdamas jis pereina tris stadijas: žmogus sau, žmogus tautai ir žmogus pasauliui. Vydūnas ieškojo, kaip lietuviui tapti tikru žmogumi, kaip lietuvių tautai atsispirti vokiečių nutautinimo pavojui, tobulėti, kilti į aukštesnį dvasinį lygį, būti reikšmingesnei pasauliui.

Filosofinius savo sistemos pagrindus Vydūnas išdėstė šiuose darbuose: “Visatos sąranga“, “Slėpiningoji žmogaus didybė“, “Mirtis ir kas toliau“, “Likimo kilmė“, “Sąmonė“, “Žmonijos kelias“, “Tautos gyvata“, “Mūsų uždavinys“ ir kt. Žinomas Vydūno kūrinys “Tautos mokykla“, taip pat pjesės.

Vydūno pedagoginės pažiūros labai sudėtingos. Jos neatskiriamos nuo požiūrio į tautą, nes žmogus, pasak Vydūno, gali atsiskleisti tik tautoje. Iš tautos esmės išplaukia ir pagrindinės žmoniškumo apraiškos: mokslas, menas, dora. Visa dešinioji spauda smerkė Vydūną už tai, kad jis kritikavo krikščionybės dogmas, krikščionybę statė greta kitų religijų, tikėjimą laikė atskiro žmogaus išgyvenimu, galinčiu neturėti tų formų, kurias pripažįsta krikščionybė (žr. Gučas A. Psichologijos raida Lietuvoje, p. 50). Tačiau jis buvo labai vertinamas kaip filosofas, švietėjas, rašytojas.

J.Lindė-Dobilas – dar vienas ryškus kultūros pedagogikos atstovas. Jo pamokų ir užklasinės veiklos pagrindinė kryptis buvo ugdyti mokinius kultūros vertybėmis, skatinti jų kūrybinius sugebėjimus. Studijose “Ar paseno Taine’as“, “Ars cognoscens“ ir gausiuose straipsniuose, paskelbtuose 1922-1934 m., lituanistų suvažiavimuose ir tobulinimosi kursuose, J.Lindė-Dobilas literatūrinio lavinimo problemas glaudžiai siejo su tautine kultūra, rėmėsi gerai jam žinomu Vakarų Europos filosofijos ir estetikos mokslu. J.Lindė-Dobilas teigė, kad kūrybos pagrindas yra žmogus, bet jis turi jausti tautos dvasią ir neatitrūkti nuo gyvenimo. Menininkas turi jausti savo vidinį ritmą, lavinti intuiciją. Ir publikuotuose darbuose, ir pedagoginėje veikloje ugdymo esmę J.Lindė-Dobilas siejo su pedagogo asmenybės ku tūra ir erudicija. Tą pačią mintį jis teigė ir kalbėdamas apie rašytojus. Kuo labiau ir visapusiškiau yra išsilavinęfs kūrėjas, tuo, J.Lindės-Dobilo teigimu, brandesnis jo kūrinys. Todėl jis skatino į kultūros problemas gilintis ir savo mokinius, ir savo straipsnių skaitytojus.

S.Šalkauskio kultūros pedagogika neatskiriama nuo žmogaus sampratos, kuri visapusiškai ir plačiai aptarta jo filosofinėje ir pedagoginėje veikloje. S.Šalkauskis 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete, 1920 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Fribūre. Grįžęsį Lietuvą, įsitraukė į Lietuvos universiteto kūrimo darbą. Iki 1940 m. profesoriavo Teologijos-filosofijos fakultete.

Svarbiausias ugdymo koncepcijas ir savo pilnutinio ugdymo sistemą S.Šalkauskis išdėstė knygose: “Racionali mokyklų organizacija“ (1927), “Visuomeninis auklėjimas“ (1927, 1932), “Lietuvių tauta ir jos ugdymas“ (1933), “Įvedamoji pedagogikos dalis“ (1935), “Bendrieji pedagogikos pagrindai“ (1936) ir daugelyje straipsnių.

Pilnutinį ugdymą S.Šalkauskis laikė priemone pasiekti aukštai kultūrai, kurią įvairiuose veikaluose vadino tautinės gyvybės sąlyga, svarbiu veiksniu tautų kovoje už būvį. Profesorius aiškiai formulavo mintį, kad “tarptautinė situacija reikalauja ugdyti kultūringai tautai būtinas savybes, priešingu atveju gali tekti tapti tarptautinių rungtynių auka“ (Šalkauskis S. Visuomeninis auklėjimas. Kaunas, 1932, p. 192). Dėl to švietimo plėtotei jis teikė daugiausia dėmesio ir net formulavo tai kaip kategorinį imperatyvą. Jis skyrė fizinį, intelektualinį, dorovinį, estetinį ir religinį asmenybės ugdymą ir propagavo jį kaip visuotinio ugdymo programą.

A.Maceina Lietuvos kultūros pedagogiką papildė tautinio auklėjimo teorija, kuriai skirtas didžiausias jo veikalas “Tautinis auklėjimas“,išleistas Fribūre parengtos disertacijos pagrindu (1934). Šiame veikale išdėstytą sistemą sudaro trys dalys, atskleidžiančios tautinio, patriotinio ir nacionalinio auklėjimo sąvokas. Pirmasis turi ugdyti tautinę individualybę, antrasis lemia tautos narių tarpusavio santykius, o nacionalinis auklėjimas pakelia tautą į aukštesnį lygį ir laimi jai vietą žmonijos kultūroje (Maceina A. Tautinis auklėjimas. Kaunas, 1934, p. 78). Suprasdamas sudėtingą tarptautinę situaciją ir artėjančią karo grėsmę, išeitį jis mato šiuo atvejku ne religijoje, nes krikščionybės laukia sunkūs laikai ir išbandymai. Į autinį auklėjimą jis žvelgia kaip į išeitį iš susidariusios tautai ir žmogui padėties. “Tauta tampa nacija tik tada, kai genijai gema ir veikia kultūringoje aplinkoje“ (Maceina A. Pedagoginio vitalizmo problemos. “Židinys“, 1935, Nr. 56, p. 535). Labiau detalizuodamas savo programą negu S.Šalkauskis, A.Maceina nurodė, kad tautos kultūra kyla tik tada, kai mokyklas lanko visas jaunimas ir kai lavinimas trunka tiek, kiek to reikia tautos kultūros pažangai. Pradžios mokyklos viena nuo kitos neturinčios būti toliau kaip du kilometrai. Bendrojo lavinimo laikas iki universiteteo turi trukti ne mažiau kaip 12 metų. Toliau kultūrai kelti turi būti bibliotekų ir viešųjų skaityklų tinklas, suvažiavimai ir parodos. Skatindamas nepražudyti nė vieno tautos talento, sudaryti sąlygas išsiskleisti ir subręsti kiekvieno asmens gabumams, jis kartu pasisakė už individualų lavinimą, privatų mokymą laikė pranašesniu. Siūlydamas atrinkti pačius gabiausius, juos globoti, siųsti studijuoti į užsienį, motyvavo, kad “tautai reikia savo mokslininkų, menininkų, visuomenininkų ir šventųjų“ (A.Maceina. Tautinis auklėjimas, p. 273). Reikia pripažinti, kad A.Maceinos programa ugdyti visus tautos žmones, nepražudyti nė vieno talento – tikrai graži.
Kaip ir S.Šalkauskis, A.Maceina itin akcentavo dorovinę asmenybės brandą ir, žinoma, siejo ją su tikėjimu. Turime pažymėti, kad A.Maceina sukūrė savitą asmenybės ugdymo prgramą, teigusią, kad visuomenės gyvenimą gali pakeisti dorovinis krikščioniškos asmenybės tobulinimas, kad būtent tokios orientacijos asmenybė gali nulemti krašto kultūrą ir jo likimą.

Kitos A.Maceinos knygos – “Kultūros filosofijos įvadas“ (1936), “Socialinis teisingumas“ (1938), “Pedagogikos istorija“ I t. (1939), “Buržuazijos žlugimas“ (1940). Emigracijoje jis išleido: “Didįjį inkvizitorių“ (1946), “Didžiuosius dabarties klausimus“ (1971), “Religijos filosofiją“ I d. (1976), “Filosofijos kilmę ir esmę“ (1978). Be to, ten išleido 2 eilėraščių knygas.

Sociologinė kryptis

Šios krypties pedagogai Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pabrėžė visuomeninį žmogaus prigimties ir raidos pobūdį. Vakarų Europoje sociologinės koncepcijos siejosi su racionalizmo ir iracionalizmo filosofinėmis kryptimis, pasireiškė įvairiomis atmainomis – nuo liberalizmo iki nacionalizmo. Sociologinė kryptis Lietuvoje taip pat buvo nevienalytė. Neretai ji susijusi su opozicija valdančiajai partijai, reiškė nepasitenkinimą kitų krypčių atstovais, nes manė, kad kultūra ir švietimo reformos socialinių negerovių nepanaikins ir žmogaus ugdymo problemų neišspręs. Ir liaudininkai, ir socialdemokratai, ir socialistai, ir kiti šios krypties atstovai Lietuvoje itin daug dėmesio skyrė socialiniams klausimams spręsti, siejo juos su mokymo proceso organizavimu ir rezultatais.

Su socialine pedagogine mintimi susiję kai kurie (K.Klimavičiaus, V.Kvieskos, A.Purėno, V.Ruzgo, J.Šiugždos ir kt.) straipsniai “Mokykloje ir gyvenime“, “Mokykloje ir visuomenėje“, “Naujoje mokykloje“. Su sociologine pedagogine mintimi susijęs Pedagoginio muziejaus įkūrimas Kaune (1922). Jį organizavo V.Ruzgas. Po metų muziejus jau turėjo šiuos skyrius: Pedagogikos ir psichologijos, Negyvosios ir gyvosios gamtos, anatomijos ir fiziologijos, Geografijos, kraštotyros ir istorijos, Matematikos, Paišybos ir lipdybos, Vaikų darželių, Rankdarbių. taigi jau vien skyrių pavadinimai rodo kraštotyrinę gamtamokslinę linkmę. Tai buvo būdinga ir paties V.Ruzgo pedagoginėms pažiūroms. Nehumanitarinį muziejaus profilį patvirtina ir prie jo veikę du būreliai: kraštotyros ir gamtamokslinis. Pažym&eum ;tina, kad muziejus veikė ir kaip metodinis centras, kuriame skaitė paskaitas žymūs mokslininkai: J.Vabalas-Gudaitis, A.Purėnas, V.Lašas, V.Čepinskis, J.Šliūpas. Taigi tarp jų žymiausių to meto humanitarų pavardžių nematome.

Artėjant 1940 m., kairiosios krypties pedagogų veikloje dar labiau išryškėja orientacija į socialistinę ideologiją. Tačiau Tarybų Sąjungoje sociologinė kryptis pedagogikoje buvo pasiekusi kraštutinumą: žmogus ten buvo vertinamas pagal socialinę kilmę. Kitas kraštutinumas buvo hitlerinė Vokietija – ten žmogaus vertę lėmė priklausymas vokiečių tautai.

Tačiau Lietuva turėjo žymų sociologinės krypties atstovą A.Šerkšną. Jis buvo išleidęs knygą “Mokyklinė bendruomenė“ (1939). 1942 m. A.Šerkšnui už darbą “Pedagoginis santykiavimas klasės bendruomenėje“ suteiktas daktaro laipsnis. A.Šerkšnas išdėstė modernų požiūrį į mokinių tarpusavio bendravimą klasėje, į jų santykius su pedagogais ir tėvais. Jo darbuose buvo iškelta normalių socialinių santykių reikšmė ugdymui.

Taigi 1918-1940 m. Lietuva sukūrė valstybinę švietimo sistemą gimtąja kalba. Mokymo turinys formuotas remiantis savo krašto specifika, itin akcentuojant dvasines vertybes, visuomeninę ugdomos asmenybės orientaciją į savo tautą. Principais ir metodais mokymo turinys priartėjo prie Europos švietimo lygio.

Nepriklausomybės netekus

Tarybų Sąjungos okupacija 1940-1941 m.
Užėmusi Lietuvą, Tarybų Sąjunga šalia visokių reformų pradėjo ir mokyklų pertvarkymą. Vietoje 13 mokslo metai sutrumpinti iki 10 metų. Programose atsisakyta tikybos, filosofijos pradmenų, visuomeninių mokslų, iš lietuvių literatūros kurso išmesti laikotarpio dvasios neatitinkantys autoriai. Į niekus paversti Lietuvos istorijos ir geografijos kursai. Plačiai įvesta rusų kalba ir konstitucija. Kadangi nebuvo naujų vadovėlių, mokytojai buvo įpareigoti, kad būtų išbraukyti ir iškarpyti senieji.

Baisią žalą mokyklai padarė lietuvių trėmimas. 1941 06 14-22 d. buvo ištremta 1089 Lietuvos mokytojai (apie 10 proc.).

Fašistinės Vokietijos okupacija

Šios okupacijos metu Lietuva tam tikrais laikotarpiais turėjo kai kurių kultūrinių teisių. Laikinajai vyriausybei pavyko atstatyti buvusią nepriklausomybės metų švietimo tvarką. Iš pradžių buvo galima ir kai ką pertvarkyti – parengti naujas programas, padaryti kai kurių pakeitimų mokyklų sistemoje. Pradžios mokykla buvo iš dviejų blokų: I-V skyrius ir VI-VII skyrius. Bendras lavinimas iki aukštosios mokyklos turėjo trukti 12 metų. Vokiečių pareigūnai, patikrinę švietimą Lietuvoje, reikalavo, kad būtų įvesta daugiau vokiečių kalbos pamokų, kad būtų panaikintos paralelinės klasės, sumažintas gimnazijų skaičius, o jų vietoje daugiau steigiama specialiųjų mokyklų. Ypatingų represijų prieš Lietuvo švietimą Vokietija ėmėsi tada, kai negalėjo surinkti vietinio jaunimo į reicho darbo tarnybą, o ypač į planuotą įsteigti Lietuvos SS tarnybą. Tada pradėti suiminėti aukštųjų mokyklų dėstytojai, uždarytos visos aukštosios mokyklos, dalis mokytojų seminarijų. Vyresniojo amžiaus gimnazistai buvo imami į priešlėktuvinę apsaugą. Vokiečių švietimo tvarkymus nutraukė jų nesėkmės kare.

Antroji Tarybų Sąjungos okupacija

Užėmus Lietuvą Raudonajai armijai ir vėl įsitvirtinus Tarybų valdžiai, mokyklose (ir struktūra, ir turiniu) grąžinta ankstesnė rusiška tvarka. Prasčiausia padėtis buvo su vadovėliais. Nors ir perėję visokiausias cenzūras, originalūs buvo tik lietuvių kalbos ir literatūros vadovėliai. Visi kiti buvo versti iš rusų kalbos. Mokyklos tikslas – auklėti komunistinę asmenybę. Ši mokykla turėjo ir tam tikrų privalumų: į mokyklas patekti buvo nesunku. Vidurinis mokslas – privalomas.

Atkūrus nepriklausomybę

Atkūrus valstybingumą, iš esmės pertvarkytas Lietuvos švietimas. Jis turi duoti pagrindą asmenybei ir visuomenei. Lietuvoje kuriama parmanentinė, ugdymo diferencijavimu ir integravimu besiremianti švietimo sistema. Ugdymo tikslai nusakyti Lietuvos švietimo koncepcijoje:

“Padėti asmeniui atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes ir jomis grįsti savo gyvenimą;

ugdyti kritiškai mąstantį žmogų, gebantį svarstyti esminius žmogaus egzistencijos klausimus; atsakingai daryti sprendimus ir savarankiškai veikti;

ugdyti asmenį, pasirengusį profesinei veiklai, pasiryžusį ir gebantį adaptuotis beiskeičiančiame socialiniame, ekonominiame gyvenime ir jį tobulinti;

brandinti asmens tautinę bei kultūrinę savimonę;

ugdyti žmogų demokratijai;

ugdyti Lietuvos valstybės pilietį“.

Šiems tikslams pasiekti skirta švietimo reforma ir mūsų visų kasdienis praktinis darbas.

MG 1998/1

Views All Time
Views All Time
10075
Views Today
Views Today
1
0 0