(Publikacijų srauto analizė)
Prof. Ona Voverienė

Disertacijų, apgintų 1990-1998 m., teminė ir palyginamoji su 1953-1990 m. apgintomis disertacijomis analizė (Voverienė O. // Mokslo Lietuva, 1995, Nr. 10, 11 ir Voverienė O. // Mokslo Lietuva, 1999, Nr. 13) parodė, kad:

1) 1990-1998 m. pedagogikos skirtingai negu kitų Lietuvos mokslo šakų ginamų disertacijų metinis vidurkis padidėjo, palyginti su sovietmečio metiniu ginamų disertacijų vidurkiu;

2) daugiau ginama habilituoto daktaro disertacijų. 1953-1990 m. Lietuvos pedagogikos mokslininkai apgynė 18 daktaro disertacijų (dabar jos habilituoto daktaro). 1990-1998 m. – 19 habilitacijos darbų (šiuo atveju mes nesigiliname į disertacijų mokslinį lygį, tai kito tyrimo uždavinys);

3) 1990-1998 m. lėtai, bet iš esmės pradėjo keistis Lietuvos pedagogikos mokslo paradigma (ryškiausiai tą parodo apgintų habilitacijos darbų tematika) – iš mokymo metodikos tobulinimo į asmenybės ugdymą. Siekdami patvirtinti arba paneigti šią pastarąją išvadą, suformuluotą apibendrinus disertacijų srauto tyrimą ir dviejų laikotarpių palyginamąją analizę, peržiūrėjome naujausius tris “Pedagogikos” mokslo darbų rinkinius (Nr. 33, 34, 35).

Šiuose rinkiniuose buvo publikuoti 66 straipsniai. Moksliniam straipsniui tai pakankamai reprezentatyvus analizuojamų dokumentų srautas, atspindintis paskutiniųjų trejų metų pedagogikos teorinę mintį.

Pagal tematiką publikacijos pasiskirsto taip:

1. Asmenybės ugdymo (ir fizinio) – 24 (36,4 proc.);
2. Švietimo organizavimo ir valdymo – 12 (18,2 proc.);
3. Mokymo metodikos – 11 (16,7 proc.);
4. Pedagogikos teorijos – 6 (9,1 proc.);
5. Mokyklų švietimo ir istorijos – 3 (4,5 proc.);
6. Kita tematika – 10 (15,1 proc.).

Kaip matyti iš pateiktų duomenų, naujuoju Lietuvos pedagogikos raidos etapu, kaip ir tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje, prioritetine tampa asmenybės ugdymo kryptis (36,4 proc. bendro publikacijų skaičiaus). Drąsiai ir ryžtingai formuojasi nauja – švietimo valdymo ir organizavimo – kryptis – 18,2 proc. bendro publikacijų srauto; sovietmečiu prioritetine buvusi kryptis atsidūrė trečioje vietoje – 16,7 proc. visų publikacijų, sparčiai plėtojama pedagogikos teorijos kryptis. Tenka apgailestauti, kad mažiau dėmesio skiriama mokyklų ir švietimo istorijos tyrinėjimams. Pagal mokslininkų susidomėjimą ši mokslinių tyrimų kryptis tik 5 vietoje, nepaisant to, kad vos tik praeitais metais atšventėme garbingą ir jaudinantį Lietuviškos mokyklos 600- ąjį jubiliejų.

Nedaug dėmesio teko aukštosios mokyklos pedagoginei minčiai, tautinių mažumų švietimo problematikai, prevencinei pedagogikai, ikimokyklinukų ugdymui, profesiniam orientavimui ir t.t.

Taigi publikacijų srauto analizė parodė, kad vyraujanti dabarties Lietuvos pedagogikos mokslinių tyrimų kryptis yra asmenybės ugdymas. Habilitacijos darbų tematikos ir naujausių publikacijų tyrimų rezultatai šiuo atveju sutampa. Pagal publikacijų skaičiaus didėjimą, sparčiai plėtojasi švietimo organizavimo ir valdymo bei pedagogikos teorijos kryptis. Palankiomis socialinėmis, psichologinėmis ir ekonominėmis sąlygomis ji yra perspektyvi Lietuvoje.

Kas ateina mus pakeisti?

Marija Barkauskaitė straipsnyje “Devintųjų klasių mokinių nuostatų, vertybių ir vertinimų tyrimas” pateikė tyrimų pagal tarptautinę programą “Pingis Pings” (“Iš klasės į klasę”), kurioje dalyvauja Lietuva, Estija, Vokietija, Olandija, Norvegija, Šveicarija, Latvija, Kazachstanas, Rusija, rezultatus. Didžiųjų Lietuvos miestų ir rajonų devintųjų klasių moksleiviams buvo pateikti 198 klausimai. Atsakymus išanalizavusi autorė padarė išvadas, kurios yra įdomios ne tik pedagogams, bet ir plačiajai visuomenei. Tarp kitų išvadų yra tokios:

1) šiandieninės mokomųjų dalykų programos atitinka devintųjų klasių mokinių praktinius gebėjimus, “nes ir pačių mokinių nurodytus sunkiausius dalykus labai lengvai ir lengvai išmoksta pusė mokinių”. Tačiau 15-19 proc. mokinių tuos pačius dalykus išmoksta labai sunkiai ir sunkiai;

2) mokyklinių programų sunkumą padidina ne pačių dalykų kiekybinis išplėtimas, bet mokytojai, siekiantys kad mokiniai gerai išmoktų tik jų dėstomąjį dalyką, ir nesigilinantys į kitus dalykus ir fizines mokinio galimybes;

3) mokinių nuomone, mokyklose dar daug kur tebėra diktatūra, neleidžiama rinktis ir atsakyti už pasirinkimą, reikšti savo nuomonę (Barkauskaitė M. Pedagogika, 1997, Nr. 33, 15 – 37 p.).

O kokios devintokų vertybinės orientacijos? Kokia ateina nauja karta į gyvenimą? Autorė šio apibendrinimo išvadose nepateikė. Apklausos rezultatai, deja, kelia nerimą. Lietuvos problemos mažai rūpi net 66,6 proc. moksleivių, miesto problemos – 62,7 proc., pasaulio problemos – 61,8 proc. devintokų. O kas jiems rūpi? Pinigai – 64,7 proc., išvaizda ir rūbai – 64,3 proc., sveikata – 63,7 proc., ateities planai – 55,9 proc., bendravimas su priešingos lyties atstovais – 41,5 proc. Ko jie norėtų pasiekti? Turėti daug draugų – 72,7 proc., susirasti įdomų darbą – 68,1 proc., madingai rengtis – 65,8 proc., daug keliauti – 61,8 proc. Dalyvauti visuomeninėje veikloje norėtų tik 20 proc. devintokų, prisidėti prie tautos kultūros puoselėjimo – 10,7 proc. Rūko – 11 proc. devintokų, vartoja alkoholį – 33,3 proc., narkotikus – 1,5 proc. O ką devintokai mėgsta veikti? 89,7 proc. paauglių mėgsta laiką leisti su draugais, 81,6 proc. – iškylauti gamtoje, 79 proc. – lankyti diskotekas, įvairius susibūrimus, 79 proc. – žaisti kortomis, 78,9 proc. – žaisti kompiuteriais, 73,2 proc. – svajoti ir mąstyti, 74,3 proc. – lankytis kavinėse ir t.t. (Barkauskaitė M. // Pedagogika, 1997, Nr. 33, 15 – 37 p.)

Tokia karta ateina mus pakeisti. Manau, komentarų nereikia. Tenka pripažinti, kad dabartinių moksleivių vertybinės orientacijos yra pedagoginės veiklos rezultatas ir dabartinės mokytojų kartos veidrodis. Koks mokytojas, toks ir moksleivis, tokia ir mūsų ateitis.

Asmenybės ugdymas
Kaip jau minėjome, asmenybės ugdymo kryptis tapo prioritetine atgimusios Lietuvos pedagogikos moksle.

Kokie pagrindiniai to ugdymo orientyrai?

Jie atsispindi analizuojamame publikacijų sraute. Asmenybės ugdymas siejamas su dvasiniu ugdymu.

Dvasinis ugdymas Lietuvos pedagogikos mokslo raidos etape plėtojamas tokiomis kryptimis:

asmenybės pažinimo ir valios ugdymas (J. Laužikas, I. Petrauskienė);
meilė ir tikėjimas (E. Martišauskienė);
dorinis ugdymas mokykloje ir šeimoje (V. Aramavičiūtė, M. Lazauskienė, J. Uzdila, R. Vasiliauskas, Z. Bajoriūnas);
bendravimo ir bendradarbiavimo kultūros ugdymas (A. Gumuliauskienė);
pilietinis ugdymas (A. Paurienė);
meilės Tėvynei ugdymas (J. Žilionis). Jis remiasi Marijos Pečkauskaitės idėjomis, jas propaguoja.
T. Stulpinas parengė asmenybės ugdymo tikslų modelį.

Bendrasis ugdymo tikslas grindžiamas keturiais kriterijais: demokratine ugdymo koncepcija, antropocentrine, sociocentrine bei iš dalies transcendentine vertybių sistemomis, rezultatais ir projektuojamomis sąlygomis. Svarbiausias tokio ugdymo rezultatas turėtų būti kūrybinga, gebėjimus atskleidžianti asmenybė. Tai intelektualus, aktyvus, kritiškai mąstantis, siekiantis inovacijų, suvokiantis savo tikslus ir realias jų realizavimo galimybes, savarankiškas, lankstus, grindžiantis savo veiklą žmogiškosiomis vertybėmis ugdytinis.

Tai asmenybės ugdymo lygmuo. Antrasis lygmuo – institucinis. Ugdytinis rengiamas visuomenei, gyvenimui demokratinėje visuomenėje, pripažįstant jo unikalumą ir autonomiją.

Trečiasis lygmuo – ugdytinis turi tapti vertybių (antropocentrinių, sociocentrinių ir transcendentinių) perteikėjas demokratinėje visuomenėje.

Ketvirtasis – jis turi tapti tarptautinių problemų sprendėju (Stulpinas T. // Pedagogika, 1998, Nr. 35, 3-11 p.).

Galima ginčytis dėl šio modelio (prisipažinsiu, man tas ateities žmogus visiškai nepatinka; pernelyg sudėtingas ir pats jo ugdymo modelis) turinio ir struktūros, bet pats tokio modelio pasirodymas yra svarbus ir sveikintinas, skatina naujas idėjas ir pamąstymus ugdymo srityje, o tam sukaupta daug ir įvairios medžiagos.

Sovietinės ir naujosios pedagogikos kryžkelėje
(Citatų srauto analizė)
Šiandien jau niekam pasaulyje (išskyrus Lietuvą) nekyla abejonių, kad objektyviausias teorinių mokslų srities mokslinių tyrimų ir publikacijų kokybės vertinimo kriterijus yra jo įtakos mokslo raidai rodiklis, identifikuojamas mokslininko darbų citavimu specialioje literatūroje.

Lietuvoje pedagogų publikacijos rinkinyje “Pedagogika” buvo cituotos 1962-1998 m. 2944 kartus. Kaip ir pirmaisiais dviem analizės atvejais, taip ir šiuo, visą citatų srautą padalinome į du periodus: 1962-1990 m. ir 1990-1998 m.

Erikos Savolskytės duomenimis, 1962-1990 m. bendras citavimų skaičius buvo 2110. Dažniausiai cituota rusų pedagoginė literatūra. Jai tenka 61 proc. nuo bendro to laikotarpio citatų skaičiaus, Vakarų Europos autoriams – 20,5 proc. Mažiausiai buvo cituota lietuviška pedagoginė literatūra, jai tenka tik 18,3 proc. bendro citatų skaičiaus.

Pirmuoju pedagogikos raidos etapu didžiausią įtaką pedagogikos raidai turėjo V. Rajecko darbai. Jie buvo cituoti 34 kartus. Jau daug kartų minėjome mokslotyrininkų nustatytą ir pasitvirtinusį faktą, kad citavimas – tai labai griežtas publikacijų atrankos ir vertinimo rodiklis. Išsivysčiusiose mokslo šakose iš kiekvieno šimto publikacijų yra cituojamos tik 15-16. Pedagogikos – dar mažiau: iš kiekvieno šimto publikacijų – tik 4,9. Taigi minėtas V. Rajecko citavimo indeksas – gana aukštas. B. Bitino darbai buvo cituoti 30 kartų, J. Laužiko – 25, J. Vaitkevičiaus – 20 kartų. Kitų autorių – 1-9 kartus.

Antruoju tyrimų etapu keičiantis pedagogikos mokslo paradigmai, keitėsi ir citavimų rodikliai. Audriaus Aukštikalnio, VU Komunikacijos fakulteto studento, duomenimis, 1990-1998 m. “Pedagogikoje” rasti 834 citavimai: 1990 m. – 38, 1991 m. – 88, 1992 m. – 42, 1993 m. – 48, 1994 m. – 61, 1995 m. – 56, 1996 m. – 82, 1997 m. – 242, 1998 m. – 177. Taigi pastaraisiais 1997-1998 m. – daugiau negu pusė viso laikotarpio citavimų.

Citavimo analizuojamuose leidiniuose analizė parodė, kad iš esmės pasikeitė cituojamų leidinių atranka. 252 Lietuvos autorių publikacijoms tenka 66,6 proc. bendro citavimų skaičiaus. Tai rodo, kad pedagogikos mokslininkai ieško ir atranda patrauklių idėjų ir Lietuvos pedagogikos moksle.

Daugiausiai cituoti L. Jovaišos darbai – 59 kartus, A. Maceinos – 38, S. Šalkauskio – 37, J. Vaitkevičiaus – 33, V. Rajecko – 32, J. Vabalo-Gudaičio – 27, J. Laužiko – 27, B. Bitino – 24, M. Pečkauskaitės – 19 kartų. Kitų autorių – nuo 1 iki 8 kartų.

Taigi, kaip matyti iš pateiktų duomenų, daugelis Lietuvos pedagogikos mokslininkų grįžta prie lietuviškos pedagogikos teorinės minties ištakų, jose randa atramą. Nors tarpukario Lietuvos pedagogikos mokslininkų citavimų skaičius analizuotoje literatūroje nėra didelis – 18,2 proc. bendro citavimų skaičiaus, tačiau cituojamų pedagogikos autoritetų – A. Maceinos, S. Šalkauskio, J. Vabalo-Gudaičio, M. Pečkauskaitės ir dalinai J. Laužiko idėjų patrauklumas, atrodo, perspektyvus ir skatinantis Lietuvos pedagogikos mokslo atgimimą.

Views All Time
Views All Time
6596
Views Today
Views Today
1
0 0