Diplominio darbo gynimo ypatumai Lietuvos universitete
Ką tik praūžė Lietuvoje dar viena diplominių darbų gynimo banga į pasaulį paleidusi tūkstančius jaunųjų mokslininkų ir šiaip intelektualiųjų specialistų, nors teoriškai universiteto paskirtis ruošti tik mokslininkus.
Vieni jų kels Lietuvos ūkį, brandins visuomenę, treti – kels aukštojo mokslo lygį toliau kopdami aukštojo mokslo pakopomis, tačiau daugelis kels kitų valstybių ūkius ar studijuos užsienyje. Ir ne be priežasties.
Šią vasarą Vytauto Didžiojo Universitetas eilinį kartą organizavo tarptautinių santykių ir diplomatijos programos magistrinių darbų gynimus. Viešieji gynimai nesusilaukė didesnio nei visuomenės, nei pačio instituto personalo dėmesio. Didelėje auditorijoje be komisijos ir besiginančiųjų pasirodydavo vos vienas kitas kažkuo su institutu susijęs veidas. Tokia atmosfera asocijuojasi su vykusiais komunistų partijos plenumais, kai jų eiga ir baigtis būdavo užprogramuota ir visiškai aiški bei banaliai nuobodi. Tokioje padėtyje atsidūrusi vertinimo komisija pasijunta visagalė, nes nėra jokios kritinės masės, kuri galėtų kontroliuoti komisijos darbo kokybę.
Labai nemaloniai nustebino pats gynimo procesas. Pristačius savo atliktą tyrimą sekė oponento recenzija. Atrodo viskas kaip ir turėtų būti. Tačiau esminė gynimo dalis (pabrėžiu – gynimo) – diskusija pasibaigia neprasidėjus. Bandydamas atsakyti į oponento kritiką, išdėstyti savus argumentus ir taip iškeldamas problemą į aukštesnį auditorijos lygį tarsi atsitrenki į sieną. Bet koks tavo nesutikimas su oponentu vertinamas kaip įžūlus išsišokimas, o tavieji argumentai – niekiniai, nes, suprask, tu tik studentas ir niekaip negali būti teisus, o tavieji argumentai pakankami ir pagrįsti. Keliems kitiems kolegoms net teoriškai nebuvo galimybės padiskutuoti su recenzentais, nes šie tiesiog nedalyvavo gynimo procese, tik atsiuntė savo raštus.
Komisija net nevarčius atlikto tyrimo stoja recenzento pusėn (priklausomai nuo jo laipsnio ir įtakos katedroje) ir tave automatiškai persmelkia pagiežingais žvilksniais. Pats gynimo procesas vis dažniau tampa formalumu, o realiai darbą įvertina vienas asmuo – recenzentas. Tokiu atveju objektyvumas labai sunkiai pasiekiamas.
Kokios gi tos komisijos funkcijos? Ji sudaryta iš kelių asmenų būtent tam, kad būtų išlaikomas objektyvumas. Jos pareiga išklausyti oponento argumentus „už” ir „prieš”, o taip pat autoriaus kontraargumentus. Komisijos atsakomybė yra išnagrinėti nuomonių susikirtimo taškus ir viešai diskutuojant prieiti tiesos aukso vidurį. Ji turi atlikti teisėjo vaidmenį. Bet tam reikalinga susipažinti (bent minimaliai) su tyrimu. Kitu atveju belieka tik lengvabūdiškai paantrinti oponentui, kas dažniausiai ir įvyksta.
Kai tarptautinių santykių disciplinoje reikalaujama įrodyti teiginius pradedi galvoti, kad recenzija nukreipta ne „ad rem”, bet „ad personem”. Juolab, kad kitiems kolegoms tokie absurdiški reikalavimai netaikyti. Išankstinio nusistatymo, šališkumo, asmeniškumo prielaidą dar labiau sustiprina faktas, jog tyrimo recenzija buvo pateikta sekmadienio vakare, kai gynimai prasidėjo antradienio rytą, nors data po recenzija, savaime suprantama, dėl šventos ramybės buvo atgalinė, t.y. penktadienio.
Toks nemalonus procesas, nelyginant baudžiamasis teismo procesas, žlugdo bet kokį jaunatvišką entuziazmą. Po tokios procedūros pradedi manyti, jog tie žaidimai pasirenkant darbo vadovą (tiksliau autoritetingą pavardę, mokslinį-pedagoginį laipsnį) yra labai prasmingi siekiant gero įvertinimo. Ką jau bekalbėti apie pogrindinius žaidimus dėl palankesnių recenzentų ir, savaime suprantama, dėl aukštesnių balų.
Tikriausiai dar nuo sovietmečio įprasta vienareikšmiškai sutikti su oponento kritika ir už ją padėkoti demostruojant nekaltą veidelį. Susiklosčiusi tokia situacija, kad išklausius kritiką belieka demonstratyviai palenkti sprandą ir tikėtis komisijos malonės. O ji pasigaili, mat jai patinka matyti nusižeminusius studentus. Tada jie patys pasijaučia nesibaigiančiais kompetencijos šaltiniais ir aukštojo mokslo elitu. Apie simetrinį santykį kalbėti net neverta. Suprask, tu tik magistrantas, todėl tau belieka besišypsant linksėti galva ir galvoti kaip laikytis, kad komisija nepasijustų nepatogiai.
Mokslas kaip tik ir suklėstėjo moderniųjų laikų pradžioje, Renesanso epochoje, kai atkakliausieji pradėjo kritiškai vertinti viduramžiais scholastinėje mokslo sistemoje susiformavusias mąstymo ir informacijos formas. Būtent tada kvestionavimas tam tikrų nusistovėjusių stereotipų tapo mokslo varikliu. Žinoma, sovietmečiu mokslas tarnavo ideologijai, o akademiniai laipsniai – karjera tiesiogiai priklausė nuo lojalumo valdančiajam režimui. Lietuvoje vis dar akivaizdus savų žmonių protegavimas ir tam tikrų sistemų uždarumas, o tai neabejotinai mažina jų efektyvumą.
Yra mažai pagrindo abejoti tuo, jog tokia ydinga sistema egzistuoja daugelyje Lietuvos universitetų. Dabar daug kalbant apie aukštojo mokslo reformą reikėtų daugiausia dėmesio skirti atmosferai universitetų viduje. Dabartiniai „feodaliniai” santykiai niekaip neleis priartėti prie vakarų universitetų standartų. Todėl neverta piktintis ar dūsauti, kad vis daugiau jaunimo renkasi studijas užsienyje, bet atsakingai modernizuoti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą, t.y. padaryti atvirą visuomenės, tautos ir valstybės poreikiams.
Liūdniausia tai, kad užaugę tokioje atmosferoje jaunieji mokslininkai perima bendravimo formas ir tęsia gėdingą sovietinę tradiciją. Neabejotinai gera išeitis iš tokios „pelkės” studijavimas užsienyje (ypač vakarų universitetuose) bei dėstotojų iš svetur vizitavimas, kuris turi tik teigiamas pasekmes universiteto vystimuisi. Vis dar akivaizdus aukštųjų mokyklų uždarumas sąlygoja konkurencijos nunykimą, o ši savo ruožtu – aukštojo mokslo stagnaciją. Įdomu ar per nepriklausomybės laikotarpį atsirado bent vienas mokslininkas padaręs žymų proveržį moksle ir nesistažavęs, nestudijavęs užsienyje ?! Ši sistema nepajėgi pati reformuotis, todėl reikia ryžtingų sprendimų iš išorės.
Atrodo visiškai natūralu, kad universitetams trūksta kompetetingų mokslininkų, nes esant tokiai gausai aukštųjų mokyklų, studijų programų juos paruošti, „importuoti” tiesiog neįmanoma, o ir resursų reikia tokių kokių Lietuvos valstybė negali sau leisti. Tai gal geriau mažinti universitetų (versti kolegijomis), programų, studentų skaičių, bet sudaryti jiems sąlygas tobulėti ir baigus universitetus nevažiuoti plauti indų į vakarus. Dabartinė padėtis kai dėstytojai dėl vargano atlyginimo tampa „visų galų meistrais” – kelių disciplinų specialistais, veda į dar didesnę akademinę negalią.
Kol studentai bus laikomi universitetų pajamų šaltiniais, tol studijų kokybė negerės. Absolventų gausa sąlygoja konkurencinį diplomų kolekcionavimą, o tai – aukštojo mokslo devalvaciją ir degradaciją.
Apie kokį visuomenės tobulėjimą, aukštojo mokslo klestėjimą galima kalbėti kai studentams diegiamas atsainumas, abejingumas, konformizmas?
