„Kodėl jaunimas švenčia šv.Valentino dieną, bet nešvenčia Vasario 16-osios?“ „Patriotizmas turėtų būti ugdomas ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei.“ „Reikia prisiminti pavergto proto koncepciją.“ „Jaunimas negyveno ir negyvena uždaroje mokyklos erdvėje. Jo pilietiškumui ugdyti ir ugdytis darė ir daro įtaką šeima, žiniasklaida, bendraamžių sambūriai.“ Tokie ir panašūs klausimai bei teiginiai nuskambėjo pasitarime „Vadovėliai ir pilietinis, tautinis bei patriotinis ugdymas“, kuris metų pradžioje organizuotas Prezidentūroje.

„Kalbėsime apie tai, ką turėtume padaryti, kad mokytojui būtų lengviau suformuluoti pilietinio ir tautinio ugdymo užduotis, – sakė pirmininkavusi pasitarimui Respublikos Prezidento patarėja Vaiva Vėbraitė. Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus įžanginiame žodyje teigė: „Valstybė, patriotizmas, istorija, mokykla – tai temos, kurios vis dažniau aptarinėjamos privačiuose pokalbiuose. Mano nuomone, tai jau pasiekė tokį lygį, kad šiais klausimais neužtenka tik kalbėtis ar tik domėtis. Metas rimtai svarstyti, ar patriotizmo samprata, tiksliau – jo stoka, netampa grėsme mūsų sąmoningam valstybingumui? Ar nepriėjome prie pavojingos ribos, kai, pavyzdžiui, jaunimas iš patriotizmo net atvirai pasišaipo?.. Patriotizmas turėtų būti ugdomas ne kaip dėmesys muziejaus eksponatui, o kaip meilė Tėvynei, prasidedanti nuo meilės savo kraštui, savo regionui ir jo žmonėms“.

„Baltijos tyrimų“ duomenimis, žmonės nuo 18 iki 35 metų išsiskiria itin nepalankiu sovietinės praeities vertinimu. Bet daugumą iš jų, bent iki 25 metų, auklėjo ne nepriklausomos Lietuvos istorijos vadovėliai.

„Mokydama istorijos Lietuva nuėjo pačiu paprasčiausiu keliu, – pastebėjo Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas. – Šis kelias svetimas, nepriimtinas jaunimui. Mūsų bendruomenės vaizdiniai sukurti Jono Basanavičiaus, koreguoti Maironio, įtvirtinti Adolfo Šapokos, drįstu pareikšti, pasenę ir jaunimo nebus priimti. Su etnokultūriniu modeliu mes nesukursime pilietinės visuomenės šiandien, nes atsirado jie tada, kai Lietuvai reikėjo atsiskirti nuo kitų kultūrų. Tai buvo gynybinis antilenkiškas, antivakarietiškas modelis“. Pasak profesoriaus, patys aukščiausi akademiniai sluoksniai šiandien kartoja, kad mes negalime kurti bendrų veikalų, nes mums reikia kažką ištirti. Ir mokytojas, matyt, turi kaupti archyvą, patyrinėti kažką, nes jis negali eiti į pamoką nežinodamas visko. „Tik nežinia, kas yra tas viskas. Mokytojams reikia faktų, faktų reikia egzaminui, kuris pavirto rebusų sprendimu. Apie kokias vertybines orientacijas galime kalbėti, jeigu dėstant istoriją apskritai nėra vietos globaliniams vaizdiniams“, – sakė istorikas. Anot jo, dabar vienas svarbiausių klausimų istorijos atsiskaitymuose skamba taip: „Palygink dabartį su kuria nors pasirinkta istorijos epocha“. A.Bumblausko manymu, būtent čia slypi atsakymas į klausimą, kodėl mokiniai švenčia šv.Valentino dieną ir kodėl nešvenčia Vasario 16-osios.

Europarlamentaro prof. Vytauto Landsbergio manymu, viena svarbiausių vertybių yra tautos laisvė, kurią sudaro valstybės laisvė ir smegenų laisvė. Apie ją kalbant reikėtų prisiminti pavergto proto koncepciją. Mes tos laisvės dar neturime“. Europarlamentarą nustebino pasitarime priminti tyrimo, kad jaunoji karta mažiausiai pasirengusi ginti demokratijos idealus, rezultatai.

„Šviesos“ leidyklos projektų vadovas Evaldas Bakonis pasitarime kalbėjo konstruktyviai: „Su mūsų aptariamu objektu – istorijos vadovėliu – esu susijęs trejopai: kaip mokytojas, kaip autorius ir jau metai kaip leidėjas. Žvelgdamas kaip mokytojas nenorėčiau labai sureikšminti mokyklinio vadovėlio vietos ir reikšmės ugdymo procese, nes pagal oficialų apibrėžimą vadovėlis yra tik vienas iš šaltinių, o pastaruoju metu, net išnyko žodis pagrindinis. Ir tai džiugina. Manau, kad pagrindinis šaltinis, nuo kurio priklauso visi kiti mokykloje naudojami šaltiniai ir vertybių įgijimas, yra mokytojas. Todėl neatsisakau pozicijos, kad net ir blogiausias vadovėlis gero mokytojo rankose gali daryti stebuklus, tapti puikiausia pilietinio, patriotinio ir tautinio ugdymo priemone. Ir net pats geriausias vadovėlis, jei jis netinkamai naudojamas, gali atnešti daug žalos. Tai, žinoma, nereiškia, kad nereikia siekti kuo geresnių vadovėlių ir sunku būtų galvoti, kad kuris nors iš leidėjų ar autorių sąmoningai siekia nekokybiškų vadovėlių“. Kalbėdamas kaip leidėjas istorikas išskyrė 3 barjerus, kylančius vadovėlių autoriams: Sveikatos ministerijos higienos norma, ŠMM ekspertų komisijos ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK). „Higienos normos barjerą leidėjai lengvai peržengia, bet, mano manymu, šis barjeras ne tik nepagerina situacijos, bet tam tikra prasme ją ir pablogina. Didesnius, o kartais neperžengiamus barjerus tveria minėtos komisijos. Jos turi patvirtintus dokumentus, kuriais grindžia savąjį vadovėlių vertinimą. Kilnus yra VLKK noras siekti kuo taisyklingesnės vadovėlių kalbos, tačiau dokumentas, kurio pagrindu vertinami vadovėlių rankraščiai, yra pernelyg abstraktus. Aiškiai sukonkretinti tik du aspektai – kirčiavimas ir terminijos vartojimas.

Citata iš VLKK dokumento: „Vadovėlyje naudojami Lietuvos vietovardžiai ir terminai turi būti sukirčiuoti, terminai suderinti su VLKK aprobuotuose žodynuose pateikiamais terminais“. (Iki šiol apskritai nesuvokiama, kaip VLKK interpretuoja žodį „terminas“). Kita komisija, kuri vertina rankraščius turinio, loginiais, psichologiniais aspektais, veikia labai seniai. Sukurti gana konkretūs kriterijai, siekiama, kad vadovėliuose nebūtų klaidų, kad jie būtų skirti būtent Lietuvos moksleiviams, kad ugdytų šalies patriotą ir t.t. Čia skųstis lyg ir nebūtų kuo, tačiau, pagal dabar galiojančią tvarką kiekvieno vadovėlio rankraštį vertina mažiausiai du ekspertai, ir iškyla vadinamasis žmogiškasis faktorius, kurio neįmanoma aprašyti jokiais kriterijais. Todėl vertindami pagal tuos pačius kriterijus labai dažnai gauname skirtingus rezultatus. Pavyzdžiui, vienam ekspertui sukritikavus faktą istorijos vadovėlyje, leidyklai uždraudžiama jį išleisti. O kita leidykla su kito eksperto interpretacija tą patį vadovėlį sėkmingai išleidžia. Mano galva, kriterijai geri, bet išspręsti žmogiškojo faktoriaus klausimą labai sunku. Kitas atvejis. Mes vengiame junginio „Didžioji Spalio revoliucija“, tačiau užsienyje jis yra vartojamas be baimių, tad Lietuvos moksleivis, nesuprasdamas šio junginio, užsienyje gali nesusišnekėti. Atvirai pasiginčyti leidėjams ekspertų komisijose neįmanoma, nes nepriklausomas ekspertas už savo darbo rezultatus ir pasekmes prieš autorių neatsako. Diskusijų dėl vadovėlių ir rankraščių nėra, todėl galbūt jau laikas pereiti prie tvarkos, kai patys leidėjai pasirenka ekspertus. Pagal analogiją, kaip mokytojas vertintojas tampa mokytoju pagalbininku, taip ir ekspertai iš prokurorų turėtų tapti pagalbininkais.

Pagal „Šviesos“ ir „Alma litera“ atliktą tyrimą, mokytojas vadovėlį renkasi pagal tai, kaip jis atitinka Bendrąsias programas ir išsilavinimo standartus, t.y. kiek vadovėlis atitinka egzamino programą. Kadangi programos labai plačios, į vadovėlį „sudėti“ ir požiūrį nebeužtenka vietos. Kaip autorius manyčiau, kad pagrindinis tikslas – suprasti, kodėl kitas žino kitaip, mokėti parodyti, kad mano žinojimas taip pat teisingas ar teisingesnis. Mano pasiūlymas – kuo greičiau baigti tvarkyti vadovėlių duomenų bazę, nes trūksta konstruktyvios vadovėlių kritikos. Duomenų bazėje būtų aptariamas rengiamas ir jau išleistas vadovėlis. Tai tikrai išeitų į naudą“, – teigė E.Bakonis.

„Mokykla atlieka esminį vaidmenį ugdant jaunimą, tačiau ji negali valdyti visų visuomenėje vykstančių procesų, – kalbėjo švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas. – Atvirai prabilome, kad visuomenei pilietinio lygio nepakanka. Istorijos vadovėlio paskirtis – ugdyti jaunimo kritinį mąstymą, vertybes, formuoti praeities suvokimą ir ateities įžvalgas. Norėčiau pabrėžti, kad šioje srityje aktyviai pradėta dirbti dar iki nepriklausomybės atgavimo. Tautinio ir pilietinio ugdymo dimensija buvo viena svarbiausių švietimo reformos darbų gijų, tačiau norimų rezultatų pasiekti nepavyko. Pernai spaudoje pasirodė itin daug straipsnių apie per penkiolika nepriklausomybės metų sukurtus istorijos vadovėlius. Kritikuojami vadovėlių autoriai, klausiama, ar vadovėliai atlieka deramą vaidmenį ugdant pilietiškumą. Tačiau niekam ne paslaptis, kad iki nepriklausomybės atgavimo istorijos mokymo priemonės buvo labai ideologizuotos. Mums per penkiolika nepriklausomybės metų reikėjo visiškai pakeisti istorijos mokymo supratimą: turinį, metodus ir išmokyti mokytojus jais naudotis. Prie istorijos vadovėlių kūrimo ištakų buvusieji, dažniausiai istorijos mokytojai, prisimena, kad niekas nenorėjo imtis tokio sunkaus darbo.

Jautusieji pareigą priimti šį iššūkį gavo dozę kritikos ir nuėję kančių kelius daugelis iš šios veiklos pasitraukė. Istorijos mokslininkai neįsitraukė į vadovėlių rašymą, bet tvirtina, kad leisti tai daryti istorijos mokytojui buvo klaida. Istorikų suvažiavime taip pat kalbėta, kad reikėtų kitokio mokyklinio istorijos vadovėlio. Taigi yra kuo puikiausios erdvės bendravimui ir bendradarbiavimui“.

Sausio 13-osios išvakarėse pasitarimo dalyviai emocingai diskutavo apie valstybinę vadovėlių rengimo politiką, istorijos mokymą, švietimą ir pilietinę, tautinę visuomenę. Tik kažin, ar istorijos pamokas jaunoji karta gebės išmokti iš mokyklinio vadovėlio, net jeigu kas nors parašytų jį tobulą?

Zina RIMGAILIENĖ, Edvinas ŠORYS
Informacinis leidinys Nr.2 (Sausis, 2006)

Views All Time
Views All Time
2239
Views Today
Views Today
1
0 0