Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šėtoną). Kai kurių protestantų[patikslinti!] supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.

Į Velykas, kaip ir kitas krikščioniškas šventes yra įsilieję ir pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai.

Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.

Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.

Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Velykų data

Velykų datos 2000-2022 metais

2000: balandžio 23 (Rytų: balandžio 30)
2001: balandžio 15
2002: kovo 31 (Rytų: gegužės 5)
2003: balandžio 20 (Rytų: balandžio 27)
2004: balandžio 11
2005: kovo 27 (Rytų: gegužės 1)
2006: balandžio 16 (Rytų: balandžio 23)
2007: balandžio 8
2008: kovo 23 (Rytų: balandžio 27)
2009: balandžio 12 (Rytų: balandžio 19)
2010: balandžio 4
2011: balandžio 24
2012: balandžio 8
2013: kovo 31
2014: balandžio 20
2015: balandžio 5
2016: kovo 27
2017: balandžio 16
2018: balandžio 1
2019: balandžio 21
2020: balandžio 12
2021: balandžio 4
2022: balandžio 17

Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didijį Ketvirtadienį, ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didijį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, ir minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis už mylimą žmoniją. Didijį Penktadienį, kuomet Viešpats guli kape, o pasaulį sukausčiusi pasimetimo, baimės ir nevilties atmosfera, Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną. Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė- prisipažinti esantiems kaltiems, ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kurios nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant kad nesame nusidėję. Šių apeigų metu skaitoma ypatingai daug Šventojo Rašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Palaimintosios Nakties kulminacija- prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didijį Trečiadienį.

Papročiai

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.

Likę papročiai – marginti kiaušiniai ir kitkas. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Pavadinimo kilmė

Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, naudojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų), Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenkų), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). Latvių kalboje slaviškas skolinys „didžiosios dienos“ tapo Lieldienas. Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su hebrajų k. žodžiu pesach, reiškiančiu izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senajį Testamentą, graikų Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, ispanų pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunų paşti, švedų påsk, olandų pasen, suomių pääsiäinen. Kai kas Lietuvoje bando sieti Velykų pavadinimą su žodžiu vėlė, tačiau su lingvistika ir žodžių etimologija tai neturi nieko bendra.

Views All Time
Views All Time
16558
Views Today
Views Today
2
0 0