Vėlinės

Vėlinės

Tarsi smagi niekad nesibaigianti gaida liejasi mums iš gilios nežinomybės ištrūkusiems šio buvimo po Saule akimirkos. Niekuo nesistebintys ir netikintys eilinio amžiaus pabaigos vaikai nežinome iš kur ir kam atėjome, kur ir kodėl einame. Taip ir gyvename ramiame sielos patamsių snauduly. Ir gyventumėm amžinai, jei į sklandų gyvenimo sapną neįsiveržtų – mirtis – pažadinanti visus – tikinčius ir netikinčius, galingus ir vargšus. Visus sulyginanti, visus alei vieną suvalanti. Kai kelio gale suspindusi šviesa šaukia išeinantį – mes – dar trumpam liekame šiapus…

Kadais jauni ir seni mūsų proseneliai buvo visuotinai įsitikinę, kad mirusieji toli nesitraukia, o įsikūnija į gyvulius, augalus, vabzdžius. Tokio tikėjimo šviesoje visa gyvoji gamta buvo šventa ir neliečiama. Vėliau, mirusiųjų būties vietą nukėlus toliau – už šio pasaulio ribų, gamta neteko šventumo ir tapo nevaržomos žmogaus veiklos arena. Bet gi visais laikais buvo įsivaizduojama jog, kad ir kur bebūtų mirusieji visuomet palaiko ryšius su gyvaisiais – lanko mus, padeda mums ar net baudžia.

Vėlyvas ruduo, kuomet visa gyvoji gamta, gaubiama ilgėjančių naktų tamsos ruošiasi mirti žiemos kalėjime, nuo seno laikomas vėlių viešėjimo žemėj laiku. Tuomet jau nuėmus nuo laukų visą derlių kadais buvo atliekamos mirusiųjų vėlių pagerbimo apeigos – Ilgės. Kiek galima dabar spręsti tose apeigose itin svarbūs buvo trys kertiniai dalykai: mirusiųjų išsikvietimas, jų pavaišinimas, bei išprašymas ir išlydėjimas iš šio pasaulio. Šios apeigos matyt prasidėdavo jau rugsėjo pabaigoje ir tęsdavosi bemaž iki lapkričio vidurio. Dauguma XVI-XVII a. rašytinių šaltinių, tarpe įvairių mirusiems skirtų apeigų, išskiria vaišes, kurios būdavo ruošiamos kapinėse ar namuose. Pavyzdžiui, A.Gvanjinis XVI a. rašo, kad žmonės savo artimųjų, giminių kapų eina lankyti nešini pienu, alumi, midumi. Ten jie kelia vaišes, šoka ratelius, pūčia vamzdžius ir muša būgnus.

Straipsniai 1 reklama

Senieji vėlių maitinimo papročiai nors ir sumišę su krikščioniškais gerai išlikę buvo dar ir XIX a. Tuo metu kai kuriose Aukštaitijos ir pietryčių Lietuvos vietose mirusiujų vėlėms buvo kūrenama pirtis ir ruošiama puota. Vėles pirma kviesdavo nusiprausti, o po to pasivaišinti. Kiekvienai kviečiamai vėlei pastatydavo atskirą kėdę, padėdavo marškinius bei rankšluostį. Stalą apkrautą valgiais ir gėrimais palikdavo, kad vėlės netrukdomos galėtų vaišintis. Vėliau tas vaišes nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.

Mažėjant mūsų gyvenime šventumui ir nykstant senosioms šventėms iš buvusio ilgo mirusiems skirtų švenčių laikotarpio galu gale liko tik viena bažnytinė Visų šventųjų diena. Net dar visai neseniai atskirai lapkričio 2-rą švęstos Vėlinės tuoj išsitrins…

Ar neapleis mūsų mirusieji? Ar bus kam pasitikti ir priglobti mus pačius iškeliavusius Anapilin?
Tegul žiba Vėlinių ugnys, tegul plazda vėlių vėliavos, teneaptemsta atmintis.

Views All Time
Views All Time
8314
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

− 1 = 8