Vėlinės – visų mirusiųjų pagerbimo diena: gyvieji aplanko artimuosius kapuose, uždega žvakučių. Manoma, jog tą dieną mirusieji taip pargrįžta pas gyvuosius. Tai viena populiariausių lietuvių švenčių, išlikusi iki šių dienų.

Humanitarinių mokslų habilituota daktarė, etnologė Nijolė Laurinkienė:

– Nuo seniausių laikų rudenį svarbiausia švente laikyta Visų šventųjų diena ir Vėlinės. Visų šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiuosius prisiminti. Abi šventės glaudžiai susijusios. Žmonės tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Buvo tikima, kad žmogui mirštant atsiskiria jo vėlė, kuri vėliau bendrauja su gyvaisiais juos nuolat lankydama. Mėgstamiausias dvasių lankymosi laikas – gūdus ruduo. Tad ne veltui senovėje žmonės lapkritį vadino vėlių mėnesiu.

Tradicijos

Kiti kraštai Vėlinių taip rimtai nešvenčia, tad mūsų tradicijos labai stiprios. Žmonės suvokia šios šventės prasmę, poreikį ją švęsti. Psichologiniu požiūriu labai svarbu prisiminti, pagerbti savo protėvius, padėkoti jiems už tai, ką mums davė. Kad jie toliau ramiai ilsėtųsi, turime būti darbingi, stiprūs, ir aktyviai gyventi šiame pasaulyje. Reikia saugoti savo sveikatą, visais įmanomais būdais tomis dienomis nesušalti, sveikai maitintis. Tai suvokdamas, žmogus patenkina labai svarbų dvasinį poreikį, nes dvasia – žmogaus sveikatos pagrindas.

Apeigos

Vėlinių išvakarėse buvo atliekamos kai kurios mirusiesiems skirtos apeigos: šioms šventėms nuo seno būdavo pjaunamas avinas, o jo mėsa išdalijama pavargėliams, kad šie melstųsi už mirusiuosius. Elgetos buvo tarsi gyvųjų ir mirusiųjų tarpininkai. Po Vėlinių prasidedantis tamsos periodas žmogų veikia neigiamai, ir jei ne kitų švenčių – Kalėdų, Naujųjų metų – laukimas, šis laikotarpis žmogui būtų labai nykus. Tačiau šventė apskritai yra tam tikras dvasinis ir fizinis žmogaus atsinaujinimas, nors Vėlinių šventė kiek kitokio pobūdžio ir tas atsinaujinimas joje mažiau ryškus. Bet bendravimas su mirusiaisiais, su anapusiniu pasauliu vienas svarbiausių šios šventės bruožų.

Valgis

Kadangi per vėlines būdavo šalti orai, žmonės stengdavosi sočiai pavalgyti. Kai kuriuose etnografiniuose regionuose žmonės pasigamindavo iš ties įdomių sočių ir sveikų patiekalų. Dzūkai vėlinėms pasiruošdavo saldienio. Iš grikinių miltų užmaišydavo tešlą, į ją įpildavo vandens ir porą dienų paraugindavo. Po to tešlą pasaldindavo ir iš jos kepdavo bandeles. Šios šventės proga būdavo gaminami ir šaltanosiai. Jie būdavo daromi panašiai, kaip dabar gaminami cepelinai, tik į tarkuotų bulvių tešlos vidų įdedant trintų aguonų ar kanapių. Išvirti paplotėliai valgomi su pasaldintu aguonų pienu. Šie valgiai iš tiesų gana archaiški. 

Ugnis

Ugnis – daugelio švenčių, ritualų momentas. Ji ne tik skleidžia šviesą, šilumą, suteikia viltį, bet kartu yra ir tarpininkė tarp mūsų ir anapusinio pasaulio, tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Žvakės ugnis psichofiziniu požiūriu visuomet žmogų veikė teigiamai. Ugnis – mūsų pasaulyje ir pačiame žmoguje vilties, geros nuotaikos, susitelkimo, sveikatos, šviesos nešėja.

Tikėjimai

Manyta, jog tą dieną gimęs kūdikis užaugęs atsilankęs šermenyse gali pamatyti vėlių – tikėta, kad mirusiojo siela prie palaikų būna tol, kol velionis įdedamas į karstą ir išnešamas į kapines.

Per Visų šventųjų dieną žmonės stebėdavo aplinką ir iš įvairių reiškinių spėliojo, kokie bus orai. Jei lapkričio 1-ąją lapai tebėra ant medžių, sakydavo, jog ateinančiais metais puls ligos, metai bus nederlingi. Pirmas dvi lapkričio dienas žmonės nedirbdavo jokių darbų, ypač vengdavo ką nors adyti, siūti ar lopyti – priešingu atveju ėriukai, veršiukai ar kiti naminiai gyvuliai gimsią margakailiai, lyg sulopyti.

Manyta, kad per Vėlines pavojinga vykti į kelionę, ginti gyvulius ar palikti juos naktį lauke. Žmonės bijojo, kad klaidžiojančios sielos nepakenktų kelyje sutiktiesiems.

Per Vėlines visada būdavo kūrenama pirtis. Išsimaudžiusi, vakare susirinkusi prie stalo šeimyna melsdavosi ir valgydavo vakarienę tylėdama. Netyčia nukritusį maistą palikdavo toms sieloms, kurių nebūdavo kam pakviesti, – taip pagerbdavo „klajojančias vėles“, nesava mirtimi mirusius ir niekieno neprisimenamus žmones. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje buvo tikima, kad tokios vėlės prašydamos maldų per Vėlines klaidžioja panamėmis.

Vėlinių naktį užklydęs į namus nepažįstamas pakeleivis būdavo gražiai sutinkamas, nes tikėta, kad tai – vėlių pasiuntinys.

Kalbino Rūta Jautakaitė

Views All Time
Views All Time
9249
Views Today
Views Today
1
0 0