Istoriškai susiformavo kelios skirtingos Vasario 16sios akto reikšmės vertinimo tradicijos. Tai ir suprantama: 1918-ji metai – vienas svarbiausių šalies istorijos lūžių, ir kiekviena praeities tyrinėtojų karta interpretuoja jį savaip.

Nepriklausomos Lietuvos istorikams – A.Aleknai, Pr.Penkauskui, P.Klimui, A.Šapokai, V.Daugirdaitei-Sruogienei ir kitiems – tai buvo įvykis, tapęs oficialiu valstybingumo ataskaitos tašku, ir atitinkamai traktuotas gana vienareikšmiai, kaip nediskutuotinas tautos pasiekimas jos kelyje į laisvę. Viena, tai buvo jiems pernelyg artima praeitis, jų pačių gyvenimo dalis. Antra, jie panaudojo tik nedidelę atitinkamų šaltinių dalį. Tai anaiptol nereiškė, kad jie idealizavo Lietuvos valstybingumo atkūrimą. Priešingai, asmeninė patirtis leido kai kuriems autoriams, visų pirma istorikui ir diplomatui P.Klimui, istorikui Z.Ivinskiui, teisininkui M.Römeriui, realistiškai vertinti epochą: valstybingumo atkūrimo deklaracija dar nereiškė tikrojo suvereniteto, nes okupacinė vokiečių valdžia  iki 1918 kovo 23 d. apskritai nebuvo linkusi jos pripažinti, o vėliau buvo numatytas politinis ryšys su Vokietija. Tačiau anuo metu dažniausiai buvo apsiribojama konspektyviu pagrindinių įvykių išvardijimu apibendrinamuosiuose didaktiniuose veikaluose. 

Simboliškas ir pranašiškas tapo A.Maceinos filosofinis nepriklausomybės prasmės apmąstymas paskutiniaisiais valstybės gyvavimo metais (1940): „Savo lietuviškos istorijos mes netekome tą momentą, kai netekome savo valstybės. (…) Ją iš naujo pradėjome, kai atgavome nepriklausomybę. (…) Tauta, kuri negina savo nepriklausomybės, pasiteisindama, kad vis tiek neapgins, yra neverta gyventi. (…) Nepriklausomybės išsižadėjimas be kovos yra istorinis argumentas jos niekados nebeatgauti. Tai istorijos dėsnis.” (A.Maceina. Nepriklausomybės prasmė. XX amžius. 1940 vasario 10 d. ) Čia jis išreiškė daugelio nerimą: 1940-jų Vasario 16-sios šventės, kartu – ir iškovotojo valstybingumo netekimo išvakarėse šitaip manė ir jo bendramintis Z.Ivinskis bei kai kurie kiti istorikai. Taigi šie A.Maceinos žodžiai, galima sakyti, atitiko bendrąjį anos Lietuvos istorikų kartos požiūrį į Vasario 16-ją: jų darbuose ši diena betarpiškai ir logiškai siejosi su vėlesniąja šalies valstybingumo raida.

Sovietinės istorikų kartos pirmutinė užduotis kaip tik ir buvo minėtąjį ryšį paneigti: oficialieji istorikai J.Žiugžda, B.Vaitkevičius, K.Navickas, P.Vitkauskas ir kiti – nepriklausomos Lietuvos valstybingumą laikė ne tik tiesiogine Spalio socialistinės revoliucijos pasekme, bet ir nuopelnu, kadangi ir sovietinės konstitucijos deklaruotą sąjunginių respublikų suverenitetą jie laikė anos, ikikarinės nepriklausomybės dėsningu tęsiniu. Remdamiesi marksistiniu klasių kovos principu, šie autoriai Lietuvos Tarybos atkurtąjį valstybingumą laikė „netikru”, jam priešpastatydami prosovietinės V.Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybės, kaip tikrojo šalies liaudies atstovo, veiklą. Taip buvo įgyvendinama pagrindinė sovietinės lietuvių istoriografijos tezė: dvi diametraliai priešingos visuomenės klasės – buržuazija ir proletariatas – sukūrė kiekviena “savo” nepriklausomybę, o visas tarpukario laikotarpis tebuvo kova už „tikrąjį”, socialistinį valstybingumą. Vėlyvuoju sovietmečiu į Vasario 16-ją jau galėta pažvelgti objektyviau – natūraliai atsirado istorikui taip svarbi didesnė laiko perspektyva, susikaupė naujos netyrinėtos medžiagos, laikinai kiek susilpnėjo ideologiniai varžtai. Tai leido R.Žepkaitei, kitiems autoriams gilintis į politines valstybės atkūrimo aplinkybes. Nors kategoriškų vertinimų valstybingumo pradžios atžvilgiu nedaryta, pateikiama medžiaga bei jos pamatuoti vertinimai 8-9 dešimtmečių temos istoriografijai suteikė anksčiau stokoto akademiškumo.

Užsienyje JAV istorikas A.E.Senn Lietuvos valstybingumo atkūrimą pasirinko pagrindine savo 6-9 dešimtmečiais atliktų tyrinėjimų kryptimi. Į jo mokslinį akiratį pateko ir daug naujos faktografinės medžiagos, leidusios autoriui kalbėti ne tik apie Lietuvos Tarybos aktus, bet ir apie mėginimus įvesti sovietinę santvarką, o apie tai iki II Pasaulinio karo autoriai teužsimindavo prabėgomis (A.E.Senn. The Emergence of Modern Lithuania. N.Y., 1959).

Probleminis Nepriklausomybės laikotarpio valstybingumo genezės tyrimas, lyginant su kitomis temomis, vyksta „pavėluotai”: tik naujas valstybingumo atgavimas 1990 metų kovo 11, sovietinei sistemai žlungant, sudarė sąlygas tiek visapusiškai vertinti pačią Vasario 16-sios epochą, viešai diskutuojant ir publikuojant objektyvius tyrimus, gilinantis į atskiras detales – aptariant akto originalo, kitų rūpimu atžvilgiu svarbių dokumentų dingimą, karaliaus Vilhelmo fon Uracho (Mindaugo II) pakvietimo sumanymą ir t.t. Dvi nepriklausomybės deklaracijos jau savaime sukelia istorinių analogijų paieškas. Konceptualiai pastaruoju dešimtmečiu akivaizdžiai nutolta nuo minėtos sovietmečiu praktikuotos schemos, – nors ankstesniųjų autorių įdirbis, žinoma, padeda šiuolaikiniams autoriams – R.Lopatai, Č.Laurinavičiui (žr.: R.Lopata. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais. Lietuvos atgimimo studijos. 1996, Nr.9; Č.Laurinavičius. Dėl 1918 m. vasario 16 d. akto politinės galios. Politologija. 1998, Nr.1) ir kitiems pažvelgti į problemą naujai. Pavyzdžiui, Č.Laurinavičius iškėlė iki tol istorikų ignoruotą geopolitikos faktorių: Vasario 16sios genezė jo aiškinama valstybės, užimančios tarpinę padėtį tarp Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos, būtinumu. Savo tezei pagrįsti jis pasitelkia Stasio Šalkauskio teoriją apie Lietuvą, kaip dviejų – Vakarų ir Rytų – kultūrų sintezę, taigi autoriui Vasario 16-ji yra kaip tik šio kultūrų sintezės principo įgyvendinimas. Šiame kontekste traktuojamas ir XIX–XX a. pradžios lituanistinis sąjūdis: buferinės valstybės sukūrimas kaip vienas galimų kompromiso su carine Rusija variantų. Šias autoriaus įžvalgas (pritarsime pačioms jo keliamoms tezėms ar ne) galima laikyti žingsniu Vasario 16-sios probleminės istoriografijos (ir istoriosofijos?) link.

Matyt, ateityje kaip tik komparatyvistiniai Vasario 16-sios epochos tyrimai, atliekami bendrame Vidurio Rytų Europos laisvėjimo kontekste, leis naujai interpretuoti jau žinomus faktus, pasitelkti rūpimos tematikos rėmuose dar netyrinėtą medžiagą apie kitų regiono šalių nepriklausomybės genezę ir duoti aiškesnius atsakymus į iki šiol istorikų dar tebediskutuojamus klausimus: ar Vasario 16-ją buvo atstatytas senasis Lietuvos valstybingumas, ar gimė visiškai nauja valstybė; koks anuomet buvo valstybės santykis su visuomene; kur buvo pagrindinės pergalių ir netekčių priežastys; koks buvo tikrasis epochos veikėjų vaidmuo; kokios galimos sąsajos tarp Vasario 16-sios epochos ir vėliau į Lietuvą atėjusio totalitarizmo, ir t.t. Todėl dabar, kaip ir anksčiau, tebėra aktualūs šie Z.Ivinskio žodžiai: „Lietuvos istorija yra imama labai izoliuotai nuo visuotinosios. (…) Ne tik į Vakarų Europos tautų, bet ir į savo kaimynų istorijos versmes nemėgstama dirstelėti.(…) Dažnai mes ir savo atgimimą, Lietuvos atstatymą, Vasario 16 d. akto genezę aiškinamės, visai neįstatydami tų faktų į tarptautinės politikos ar istorijos rėmus ir imdami juos labai siaurai ir izoliuotai. Toks Lietuvos istorijos sinchronizavimas mums išaiškintų dar eilę klausimų (…) ir iškeltų naujų problemų. (…) Mano nuomone, tai turėtų duoti naują kryptį mūsų Lietuvos istorijos moksle.” (Z.Ivinskis. Lietuvos istorijos šaltiniai. Klaipėda, 1995, p.50-51).

Views All Time
Views All Time
4150
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn