Lietuvos Nepriklausomybės 1918 m. Vasario 16 d. Aktu paskelbimas yra didelė lietuvių tautos, Lietuvos Valstybės, jos politinės raidos, kultūros, mokslo, ekonomikos šventė. Kartu įsidėmėtina, kad nei šios datos 50-metis, nei 60-metis, nei 70-metis nebuvo švenčiamas. Sovietinės okupacijos metais šios šventės prisiminimas ir viešas jos šventimas buvo nusikaltimas, nes bet koks lietuvių politinės savimonės pasireiškimas grėsė sovietinės imperijos stabilumui ir griežčiausiomis priemonėmis buvo slopinamas. Pirmą kartą Vasario 16-oji Mokslų akademijoje įvykusiame posėdyje buvo paminėta 1989 metais.

Šios šventės prasmė ir reikšmingumas suprantamas ir aiškus kiekvienam laisvam Lietuvos piliečiui. Ypač svarbus Lietuvos Valstybės Nepriklausomybės tęstinumas yra mokslui ir mokslininkams. Jis betarpiškai suaugęs su akademine laisve, užtikrinančia mokslininkams laisvą bendravimą su viso pasaulio mokslininkais, naudotis pasaulio mokslo laimėjimais ir patiems aktyviai dalyvauti pasaulinio mokslo procese, laisvai formuluoti mokslo raidos diktuojamus tyrimus, pasirinkti tinkamiausius metodus ir metodiką. Šių teisių ir laisvių užtikrinimas yra pats svarbiausias mokslo ir mokslininkų laimėjimas.

1990 m. atkuriant Nepriklausomybę, Lietuva turėjo konkrečias sienas, teritoriją ir administracinio valdymo tinklą, turėjo miestą, kuris atliko sostinės funkcijas. Didžioji valstybinių sienų dalis jau iki okupacijos buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis. Taigi, atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvos teritorinė sąvoka buvo iš esmės aiški. Jos ankstesnėmis prieškarinėmis tarptautinėmis sutartimis patvirtinta valstybės teritorija, atsidūrusi už atsikuriančios Lietuvos ribų, liko tolesnio diplomatinio darbo uždavinys. Visai kitaip buvo 1918 m. paskelbiant Vasario 16 d. Aktą. Jame pažymėta tik sostinė Vilnius. Lietuvos ribos nebuvo apibrėžtos. Vokiečių sukurta Lietuvos karinė apygarda nebuvo tapati nei su istorine, nei su etnine Lietuva. Būsimos Lietuvos valstybės teritorinė sąvoka nebuvo labai tiksliai nustatyta, nes pats gyvenimas diktavo nenumatytus pokyčius.

Mano straipsnio uždavinys ir būtų bandymas išsiaiškinti, kaip lietuvių politinio elito siekimuose susiformavo atkuriamos valstybės teritorinis apibrėžtumas, kas tuomet buvo laikoma Lietuva ir kokiame areale turėjo veikti ar veikė Vasario 16 d. Aktu sukurtas Lietuvos valstybinis organizmas. Istoriografijoje tai nebuvo nuodugniau tyrinėta, nors atskiri klausimai netiesiogiai aptariami tam laikotarpiui skirtuose darbuose. Ypač daug šviežumo į šią problematiką įnešė Prano Čepėno „Naujųjų laikų Lietuvos istorija“, serijoje „Lietuvių Atgimimo istorijos studijos“ paskelbti Lietuvos istorijos instituto viduriniosios kartos istorikų Egidijaus Motiekos, Raimondo Lopatos, Rimanto Miknio straipsniai ir monografijos, Alfredo Ericho Senno studija, to laikotarpio istorijos šaltinių publikacijos. Sprendžiant tai, reikėtų pabandyti išsiaiškinti, koks buvo tuometinis Lietuvos etninis bei geografinis suvokimas ir kokios buvo tautinės valstybės kūrimo galimybės ir realijos.

Kai XVIII a. pabaigoje žlugo senoji Lietuvos valstybė, prasidėjo išsilaisvinimo kova. Jos politinė programa keitėsi, tačiau ilgą laiką buvo orientuota į žlugusios valstybės atkūrimą. Laisvos Lietuvos idėja turėjo atskirus etapus, nes jos nuoseklią raidą perkirto 1830-31 ir 1863 m. sukilimai bei jų slopinimas žiauriomis fizinėmis ir kultūrinėmis Rusijos represijomis. XIX a. bent iki to amžiaus antrosios pusės senosios valstybės atkūrimo projektuose vyravo unijos su Lenkija valstybės tendencijos. Tačiau atsirado ir savarankiškumo daigų, kurie jau XX a. pradžioje įgavo ir praktišką formą.

Apie Lietuvos apsisprendimą buvo galvojama ir tai suprantama jau 1863 m. sukilimo metu. Sunku įsivaizduoti, kokią Lietuvos teritoriją įsivaizdavo 1863 m. sukilimo veikėjai. Buvo bent kelios sukilėlių programos. Tačiau savarankiško valstybingumo raidai artimiausios buvo vado Antano Mackevičiaus politinės kultūros nuostatos, rodančios jo valstybinę demokratinę idėją. Tuo metu, kai Rusijos imperijos caras visagalio vardu skelbė baudžiavos panaikinimą ar sprendė kiekvieną smulkų dalyką, Mackevičius, suvokdamas Lietuvą kaip objektą ir jos gyventojus kaip subjektą, mąstė apie Lietuvos apsisprendimą ir plebiscitą sprendžiant politinius santykius su Lenkija ir Rusija. Jis jas atskyrė nuo Lietuvos, tik nepasakė, kas, jo supratimu, yra Lietuva. Jau būdamas budelių rankose, Antanas Mackevičius tai labai išraiškiai ir prasmingai, o kartu ir informatyviai išdėstė viename laiške persekiotojų karininkui. Jis rašė:
„Mano troškimas žmonėms gero davė man jėgų ir galimybių sukelti liaudį, ir ne kuriuo nors kitu tikslu, o tik siekiant to, kad ji įsisąmonintų ir pasakytų, ar su Rusija, ar su Lenkija ji nori būti susijungusi. Ši teisė jau egzistuoja Europoje, o ji negalėjo būti pareikšta kitaip, kaip tik per išsivadavimą. O tai pasiekiama karu; LIETUVOJE jis turėjo prasidėti kaip karo Lenkijoje išdava“ (Antanas Mackevičius. Laiškai ir parodymai. Sudarė Ona Maksimaitienė, R.Strazdūnaitė. Vilnius, 1988, 68 p.).
Čia aiškiai matyti Antano Mackevičiaus demokratiško Lietuvos apsisprendimo pripažinimas. Tačiau nieko neužsimenama apie jo minimos Lietuvos teritoriją, jos ribas.

Susiformavęs lietuvių politinis elitas turėjo spręsti apie būsimos valstybės teritoriją ir prie lietuvių liaudies besišliejantį arealą. Jo apibrėžimo iki Pirmojo pasaulinio karo niekas nebuvo padaręs iki galo, nors apie atskirų regionų lietuviškumą sprendė ne vienas tuo besidomintis. Rusijos valdžia visai nesiskaitė su lietuviškų žemių integraliu administravimu. Lietuviškos žemės buvo administratyviai išsklaidytos Vilniaus, Varšuvos ir Pabaltijo generalgubernijose. Šis administracinis dezintegralumas buvo atliktas ignoruojant bet kokius lietuvių tautos interesus, o pati tauta negalėjo tų valdžios sprendimų paveikti. Šitoks administracinis dezintegralumas besiformuojančią lietuvių tautinę ir politinę savimonę, be abejo, neigiamai veikė, stabdė tą procesą. Šitam padalinimui priešprieša buvo priešinimasis lietuvių spaudos draudimui, lietuviškos spaudos platinimas, lietuviškos nuostatos dvasininkijos gausėjimas. Ypač tai buvo svarbu rytiniam Lietuvos arealui, kur ir tautinis atgimimas vyko vėliau ir su didesniais nuostoliais negu kituose Lietuvos regionuose.

Pirmąsyk lietuviai Lietuvos integralumą demokratiniu būdu deklaravo 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Jo nutarimuose buvo numatyta siekti Lietuvos autonomijos su seimu Vilniuje. Lietuvos teritorija nebuvo tiksliai apibrėžta, bet apibūdinta kaip visiems žinoma. Apie tai Nutarimuose rašoma:
„Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėlei ekonomiškų, kultūriškų, tautiškų arba kitų priežasčių traukia prie to branduolio ir kurių gyventojai priklausyti prie jo panorės“.

Kartu Seimas nutarė likviduoti 1795 m. įvykdytą Lietuvos padalinimą. Buvo pabrėžta, kad „Suvalkų gubernijos lietuviai turi būti priskirti prie autonomiškosios Lietuvos“. Kaip matyti iš konteksto, Seimo nutarimai turėjo būti įgyvendinami Kauno, Vilniaus, Gardino ir Suvalkų gubernijose. Tai ir buvo suprantama kaip etninės Lietuvos teritorija. Smulkesnio ribų nužymėjimo nėra nurodyta, nes tam dar nebuvo pasirengta. Nors pasibaigus Seimui Lietuvos socialdemokratų sušauktas valstiečių pasitarimas savo nutarimus įvardijo tik kaip trijų gubernijų – Kauno, Suvalkų ir Vilniaus – atstovų sprendimą, bet pati autonominė etnografinė Lietuva ir šiuose nutarimuose buvo apibūdinta be konkrečių sienų. Jos plotas taip apibūdinamas:
„(…) Lietuva turi susidėti iš to krašto, kur lietuviai gyvena, iš tų kaimynų šalių, kurių gyventojai savo ūkio reikalais, savo apšvietimu, praeitim, papročiais, vienodu savo padėjimu caro valstybėje yra surišti su Lietuva ir patys panorės ateityje prie jos prisidėti“. 

Šitoks liberalus Lietuvos suformavimo pagrindas buvo demokratiškas ir, matyt, tuo metu kitoks be prievartos vargu ar galėjo būti. Be tokio Lietuvos teritorinio ir etninio supratimo, buvo ir vadinamoji istorinės Lietuvos samprata. Žinomas mūsų mokslininkas ir valstybės veikėjas Mykolas Remeris XX a. pradžioje istorinei Lietuvai priskyrė Vilniaus, Kauno, Gardino, Vitebsko ir Mogiliovo gubernijas, t.y. be Suvalkų gubernijos, įėjusios į Lenkijos karalystės administracinę priklausomybę, bet su žymia dalimi Baltarusijos. Jis galvojo atkurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir ją sujungus su Lenkija sudaryti stiprų forpostą prieš Rusijos agresiją (R.Miknys. Mykolo Remerio Lietuvos valstybingumo koncepcija ir pastangos ją įgyvendinti 1911-1919 metais // Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. 13. Mykolas Romeris. Vilnius, 1996, 91 p.). Lietuvos Nepriklausomybės išvakarėse iškilo neatidėliotinas reikalas apsispręsti dėl valstybės žemių. Buvo rimtai susiimta apibrėžti būsimosios Lietuvos valstybės sienas. Šio darbo ėmėsi žinomas mokslininkas, politikas, valstybės veikėjas, diplomatas ir Vasario 16 d. Akto signataras Petras Klimas. Istoriografijoje jis pripažįstamas Lietuvos tautinės valstybės architektu. Jis savo požiūrį į sienas išdėstė Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje parašytoje ir išleistoje knygoje „Lietuva. Jos gyventojai ir sienos“ (Vilnius, 1917, 63 p.). Remdamasis statistine, kalbos istorijos, etnografine ir religijų medžiaga, jis lietuvių tautos etnografinį su 4 milijonais gyventojų plotą ir nužymėjo mažiausiai abejonių kėlusia šiaurine bei vakarine ir labai komplikuotomis rytine, pietine ir pietvakarine sienomis.

Pagal jo sudarytą žemėlapį rytuose siena ėjo, palikdama Lietuvos pusėje Brėslaują, Vidžius, Naručio ežerą, Krėvą, Ašmeną, Yviją, Lydą, Gardiną, Seinus, Vižainį bei Vištytį. Šie P.Klimo tyrimai ir jų rezultatai buvo labai svarbūs Lietuvos valstybės atkūrimo architektams, svarstant būsimos valstybės mastą ir struktūrą. Visu aštrumu ši problema iškilo Lietuvių konferencijos organizaciniam komitetui, posėdžiavusiam 1917 m. rugpjūčio mėnesį. Viename iš posėdžių jos narys Antanas Smetona iškėlė principinį klausimą. „(…) dabar gi mes norime nepriklausomybės, – kalbėjo jis. – Bet kokia ta nepriklausoma Lietuva? Dabar sakome etnografinė. Bet tai nevienodai suprantama. Vieni reikalauja trijų gubernijų; kiti stato pamatan tik vartojamos kalbos principą; yra kurie nori priplakti ir kaimynines tautas, bet kurias? Tikriausias išrišimas yra etnografinis-tautinis, (…) nes Lietuva, kaip parodė tyrinėjimas, yra aiškiai lietuviškas kraštas“ (Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991, 42 p.). Šita nuostata, pasiremiant minėtąja P.Klimo knyga (ten pat, 46 p.), ir tapo kuriamos valstybės strategine kryptimi. Su šitokios teritorijos gyventojais konferencijos organizacinis komitetas ėmė rengti Lietuvių konferenciją Vilniuje. Berengiant jos nutarimą, buvo paliktas rezervas kiek laisvesniam teritorijos formavimuisi. Jos nutarime būsimoji valstybė buvo apibūdinta kaip etnografinė. Tačiau „su būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis“ (ten pat, 76 p.). Konferencijoje dalyvavo daugiau kaip 200 įvairių luomų lietuvių ir jų politinius siekius remiančių dalyvių. Jų buvo iš Žemaitijos, Suvalkijos, Vidurio Lietuvos. Atvyko taip pat šių rytinių, pietinių ir pietvakarinių pakraščių ar pafrontės apskričių atstovai: Utenos, Saldutiškio, Pabradės, Molėtų, Vilniaus, Rodūnios, Suvalkų, Seinų ir karo veiksmų operacinės zonos, t.y. pafrontės. Žinoma, fronto linija atskyrė lietuviškas rytines vietoves ir iš jų atstovų konferencijoje nebuvo. Jų gyventojai iš karto negalėjo įsijungti į Lietuvos valstybės atkūrimo darbą. Tik vėliau, 1920 m. rudenį, karininkas Jonas Petruitis, su Lietuvos kariuomenės daliniu atvykęs į tuomet rusų kontroliuojamoje zonoje buvusią Ašmeną, buvo šiltai ir draugiškai sutiktas. Juos nusivedė į ten vykusį vakarėlį, kur „Visi lietuviškai kalbėjo ir laukė, kad greičiau lietuviai ateitų į Ašmeną“ (J.Petruitis. Laisvę ginant. Mūsų žygiai. Atsiminimai iš kovų su lenkais 1920 metais. II t. Vaga, 1953, 161 p.). Vis dėlto ir po Lietuvių konferencijos bei P.Klimo tyrinėjimų nebuvo pakankamo aiškumo dėl konkrečių būsimos valstybės sienų. Tų pačių metų rudenį įvykusioje Lietuvių Berno konferencijoje vėl dėl to buvo diskutuojama, aptariamos Vilniaus konferencijoje numatytos „korektyvos“, būsimų sienų linijos pataisymas, uosto, Mažosios Lietuvos integracijos reikalai (R.Lopata. „Lietuvių Berno konferencijos, įvykusios nuo 2 d. iki 10 spalių 1917 m. protokolas“. Lietuvos istorijos metraštis 1992, Vilnius, 1994, 183-186 p.).

Vasario 16 d. Akte Lietuvos teritorija nebuvo konkretizuota ir tik konstatuota, kaip paaiškinimo nereikalaujanti sąvoka, o drauge paliktas atviras sienų nustatymo klausimas. Akte rašoma:
„Lietuvos Taryba (…) skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“. 

Lietuvos taryba, keičiantis politinėms aplinkybėms, taip pat keitė savo požiūrį į valstybės teritoriją. Tų pat metų rudenį buvo nuspręsta siekti „didelės Lietuvos“. Buvo tariamasi dėl Ilūkštės apskrities įjungimo, rūpinamasi dėl Palangos, Dysnos, Vileikos apskričių dalies, linkusios prie Lietuvos.

Kaip visi prisimename, po Kovo 11-osios Akto raudonieji pietryčių Lietuvos rajonai, vadovaujami vietinių ir atsiųstų „autonomininkų“, lenkų anarchistų, bandė atsiskirti nuo Lietuvos. O po Vasario 16 d. Akto paskelbimo į Valstybės Tarybą kreipėsi delegacijos tų regionų, kurie nebuvo numatyti įjungti į Lietuvos valstybę. Gardino gubernijos organizacijų atstovai prašė, kad tą guberniją prijungtų prie Lietuvos, nes joje gyvena jotvingiai, kurie lietuvių kalbą pripažįsta valstybine (R.Lopata. Lietuvių konferencijos Lozanoje 1918 m. rugsėjo 5-16 d. protokolai. Lietuvos istorijos metraštis 1994. Vilnius, 1995, 142 p.). Reikšmingiausias buvo Mažosios Lietuvos (Prūsų) Tautinės Tarybos sprendimas įsijungti į tautiniu pagrindu kuriamą Lietuvos valstybę. 1918 m. lapkričio 30 d. Tilžėje ši Taryba (24 nariai) priėmė deklaraciją apie Mažosios Lietuvos sprendimą prisiglausti prie Didžiosios Lietuvos. Mažoji Lietuva geografiškai buvo apibrėžta pagal XIX a. pabaigoje Tetznerio nubrėžtą liniją ir sudarė apie 10 000 km2, kurioje gyveno apie 0,5 mln. gyventojų. Taryba tą patį reikalavimą pateikė Paryžiaus taikos konferencijai (M.Brakas. Mažosios Lietuvos politinė ir diplomatinė istorija, Vilnius, 1995, 97-99 p.). Tačiau šis ilgus amžius buvęs lietuvių tautos suskaldymas nebuvo likviduotas. Mažosios ir Didžiosios Lietuvos suartėjimas bendroje valstybėje buvo realizuotas tik iš dalies, t.y. atsikovojus Klaipėdos kraštą.

Vasario 16 d. Aktu, kaip tvirtino M.Remeris, Lietuvos valstybė dar nebuvo įkurta, nes jai dar trūko valdžios, kuri galėtų sucementuoti kitus du elementus – tautą ir teritoriją. Tačiau, pasak Zenono Ivinskio, Valstybė „buvo proklamuota, paskelbta be jokių pasižadėjimų kitiems“ ir lietuvių tauta, remdamasi tautų apsisprendimo teise, „pareiškė savo valią ir tvirtą valstybinį nusistatymą“ (Z.Ivinskis. Lietuvos politinė būklė 1918 metų pradžioje ir Vasario 16-tos d. aktas“. Židinys, 1939, XXIX t., 208-209 p.). Remiantis Nepriklausomybės paskelbimu, buvo kuriama Lietuvos valdžia, sudaryta vyriausybė, kuri ir pradėjo savo administracinę veiklą provizoriškai apibrėžtoje Lietuvos teritorijoje.

Vasario 16 d. Aktu numatytos Lietuvos valstybės įsitvirtinimas kai kurių šalių buvo sutiktas palankiai, bet dar daugiau buvo priešininkų, kurie ribojosi su Lietuva ir negalėjo susitaikyti su naujos valstybės atsiradimu ir jų planų griovimu. Lietuvai teko kovoti sunkias Nepriklausomybės kovas, derinant jas su diplomatiniais žingsniais. Lietuva savo valstybę apgynė, tačiau neteko didelės dalies tos teritorijos, kuri buvo valstybės atkūrimo architektų – mūsų politinio elito teritoriniuose planuose, neteko tų žemių, kurių gyventojai buvo linkę ar apsisprendę gyventi Lietuvos valstybėje. 1920 m. liepos 12 d. sutartimi numatytos rytinės ir pietinės sienos liko tik popieriuje, o Lenkijos 1920 m. invazija ilgam sužalojo kiek pavėluotai Rytų Lietuvoje prasidėjusį tautinį atgimimą, atplėšė regionus, kurių gyventojai buvo lietuviai ar kurių dauguma buvo linkusi jungtis prie Lietuvos. Tos invazijos destrukcines pasekmes, susipynusias su sovietinės okupacijos metu vykdyta politika, tebejaučiame ir šiandien. Rytų ir Pietvakarių Lietuvos kai kurie kompaktiškai lietuvių gyvenami regionai, kurie 1918 m. Lietuvos valstybės teritorijos architektams nekėlė abejonių dėl jų etninės priklausomybės, taip ir liko užsienyje.

Visi lietuvių politinių veikėjų planai atkuriant Lietuvos valstybę kartu su Vasario 16 d. Aktu yra prasmingas ir nepamirštamas, įpareigojantis mūsų politinės kultūros paminklas. Mums, mokslininkams, ypač svarbu, kad tuomet atkuriant Lietuvos valstybę, tarp dalyvavusių inteligentų buvo būsimų atkurtosios Lietuvos valstybės mokslininkų, docentų, profesorių. Mykolas Biržiška tapo pirmuoju Lietuvos mokslų akademijos akademiku. Jų darbai atkuriant valstybę ir jų atminimas yra paskatinimas ir mūsų dienų mokslininkams neužsidaryti savo narveliuose, o padėti Lietuvos valstybės kelyje įgyvendinti Vasario 16 d. Akto nuostatas ir nūdienos iškeltas problemas. 

MG 1998/2

Views All Time
Views All Time
4275
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn