Užgavėnės, Pelenų diena, Gandro šventė

Užgavėnės

Užgavėnės – žiemos palydų šventė. Joms svarbiausias – linksmumas. Besilinksmindami žmonės pailsėdavę, pasirengdavę ilgai gavėniai. Dar XX a. pr. Užgavėnes žmonės šventė tris dienas: sekmadienį, pirmadienį ir antradienį, vėliau tik antradienį, likus 46 dienoms iki Velykų. Per Užgavėnes buvęs paprotys daug kartų valgyti. Dažniausiai tą dieną valgydavo 7, 9 ar net 12 kartų. Skaičius 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių, 7 – septynias pasninko savaites. Valgė mėsą, blynus. Mėsos privirdavo ir blynų prikepdavo, kad užtektų visai šeimai ir kad svečius turėtų kuo pavaišinti. Užgavėnių dieną negalima verpti. Jei verpsi, vėjas stogus draskys. Jeigu tą dieną negersi vandens, visus metus netroškins.

Per Užgavėnes žmonės buvo linksmi, krėtė visokias išdaigas, ir niekas nepyko. Iš vieno kaimo į kitą vaikščiojo persirengėliai. Dažniausiai buvo persirengiama žydais, čigonais, elgetomis. Persirengėliai dėdavosi kuo baisesnes kaukes iš popieriaus ar avikailio. Žydai daugiausia rengdavosi išverstais kailiniais, būdavo kuproti, barzdoti, apdriskę, susijuosę virvagaliais. Čigonai būdavę be kaukių, tik išsitepę suodžiais, nusipiešę barzdas. Jie nešėsi bizūnus. Žydės ir čigonės ant rankų arba prisirišusios nešdavosi iš šiaudų, virkščių padarytus ar iš medžio išdrožtus vaikus. Daug pokštų prikrėsdavęs velnias, kuris dažnai būdavo persirengėlių vadas.

Įdomiausi Užgavėnių personažai – tai arklys, ožys ir gervė. Jų grupėje būna po vieną. Ožys į vidų įeidavo keturiomis. Mekeno, bliovė, jei nieko neduodavo, durdavo ragais, net spirdavo. Po uodega prisitaisydavo maišelį su pelenais. Kai imdavo spardytis, pradėdavo kilti dulkės, todėl šeimininkė jį stengėsi išvyti.

Straipsniai 1 reklama

Persirengėliai vežiojosi morę – moters iškamšą. Ji buvo pritaisyta ant vežimo rato, užmaunamo ant rogių pavažos stipino. Visą šitą įrenginį prisirišdavę prie rogių ir tempdavę. Sukdamasis ratas liečia žemę ir ima kartu sukti morę. Ratas – ateinančio pavasario, vasaros simbolis, o pavaža – žiemos. Jų junginys reiškė žiemos ir vasaros susidūrimą. Morė galėjo simbolizuoti vaisingumo dievybę, kuri sudeginama, kad vėl atgimtų. Baidyklės sudeginimas – tai ir apsivalymas. Su ja išvaromas susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Morė visą dieną vežiojama po kaimą, o vakarą laukuose sudeginama arba nuskandinama.

Per Užgavėnes vežiota „bičių spiečių”. Ant rogių pritaisydavę didelį medinį kubilą, į kurį sulipdavę vaikai. Rogėms smarkiai važiuojant per kaimą, vaikai zyzdavę, vaizduodami bites, ir šaukdavę: Vandens! Vandens!” Žmonės, išėję laukan, stengėsi juos aplieti vandeniu. Nuo to bitės vasarą turėjo gerai spiestis ir nešti daug medaus. Kad bitės neišsispiestų nepastebėtos, reikėjo per Užgavėnes užpilti ant avilių vandens.

Užgavėnių vakarą moterys skubėjo kurti krosnį. Mat kuri pirma užkurs vakarienei krosnį, ta pirmoji ir rugius nusipjaus. Pavalgius šeimininkė surinkdavo šaukštus, peilius, ir nemazgotus surišdavo šiaudais ar juosta. Tokį ryšulį palikdavo ant stalo gulėti per naktį, kad gyvuliai vasarą laikytųsi ir piemeniui nebūtų su jais vargo. Po vakarienės jaunimas rinkosi kurioje nors troboje, kur linksminosi iki vidurnakčio. Po jo prasidėdavo kita diena, o su ja ir gavėnia – laikotarpis, kai reikia pasninkauti.

Iš Užgavėnių oro žmonės spėjo, koks bus pavasaris ar vasara, kokio laukti derliaus. Jeigu Užgavėnių dieną ant stogo yra sniego, tai ir Velykos bus su sniegu”. „Jei Užgavėnių dieną saulėta, pavasarį reikia anksti sėti”. „Jei per Užgavėnes sausa, tai sėjant reikia būti atsargiam”.

***

Pirmoji po Užgavėnių – Pelenų diena – buvo laikoma lyg ir pirmąja pavasario diena. Pelenų dieną bažnyčioje žmonėms ant galvų barstomi pelenai, primenant, kad žmogus iš dulkių gimęs, dulkėmis ir pavirsiąs. Tą dieną nežiebta žiburių ir miegota iki aušros. Pelenų dieną nepriimta išeiti iš namų.

Nedirbdavo didelių darbų, tik smulkius. Moterys tvarkė namus, šveitė indus, kėdes, stalus, langus. Tas darbas reiškė palydėti Lašininį ir pasitikti Kanapinį. Šie du personažai Pelenų dieną mušasi. Kadangi atėjo gavėnia, tai nugali Kanapinis. Prieš Velykas jie vėl susikaus, ir tada kovą laimės Lašininis.

***

Senoliai manę, kad kovo 10 d. parskrenda 40 paukščių. Jeigu tos dienos naktį pašąla, tikėjo, kad šals dar 40 naktų.

Kovo 19 d., per šv. Juozapą, parskrenda pempė. Jeigu tą dieną geras oras, tai bus geri metai karvėms ir jaučiams. Nuo Juozapo dienos moterys pradeda tvarkyti apie namus – taiso darželius, sėja gėles…

Gandro šventė švenčiama kovo 25-ąją. Tikėta, kad tą dieną parskrenda gandras ir parneša ant uodegos kielę, kuri baigia išspardyti ledus. Prasidedančio pavasario proga kaimiečiai kelia puotą. Į ją kviečiasi kaimynus. Vieni pas kitus vaikšto pamėgdžiodami gandrą. Vaišina kanapiniais pyragais.

Nuo šios dienos artojams būdavo duodami pavakariai, todėl sakyta: Gandras pavakarius parneša, gandras išskrisdamas išsineša”. Tą dieną valstiečiai apžiūrėdavę javus, nes manė, kad apžiūrėti bus daigesni. Kad paukščiai išsiristų sveiki – nelietė kiaušinių. Nieko neskolindavo, kad gyvuliai nesirgtų.

Senoliai sakydavę, kad gandras gali paimti ligas, nunešti jas į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Tikėta, kad jis atneša žmonėms laimę. Tai buvęs mylimiausias paukštis.

Pavasario sutiktuvės – Gandro šventė – buvusi senovės žmonėms labai reikšminga.

Literatūra: P. Dundulienė „Duona lietuvių buityje ir papročiuose”

Views All Time
Views All Time
8686
Views Today
Views Today
1

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

58 − 53 =