Margas žiedų raštas ir stebuklingas saulės ratas danguje skelbia metą, kai merginos ir moterys pasklinda po laukus, žolelė tampa mažu stebuklu. Šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią gydyti ligas, atnešti laimę, išburti sėkmingą gyvenimą.

Pirmiausia suskantama dievaičio Perkūno žolės. Perkūnžolė – tai geltonžiedis barkūnas. Tai Perkūno sėta ir auginta žolė, padedanti velnio apsėstiems žmonėms, sergant priepuoliu, malšinant širdies sopulį. Užvis labiausiai ji buvo vertinama kaip priemonė, apsauganti nuo perkūnijos. Pakilus tamsiems debesims, žolę mesdavo į ugnį, kad griaustinis „praeitų šonu“. Į žoliautojų prijuostes ar krepšelius pagarbiai gula ir rausvažiedė širdažolė. Tai raganų žolė. Prisivirę jų košelės ir pasitepę pažastis, Kupolinių naktį raganos gebėjo skraidyti ir sutiktuosius girdyti durnaropėmis, vilkuogių nuoviru, kad apkvailintų. Moterų nuskinta širdažolė gydė nuo“širdies sunkumo“. Tiko kupoliavimui ir pakrūmėse išsikėtojusi sidabražolė (dar kitur vadinama degsne, kondrotėliais). Tai ir vaistas ir dažas. Tam pačiam reikalui rinko ir laibuolę didžiagalvę arniką. Jau vien dėl vardo reikėjo nuskinti keletą kupolio (jonio žolė, kunigažolė) žiedelių. Iš tolo jo žiedai atrodė margi, tačiau iš tikrųjų jie tamsiai geltoni su mėlynai rausvomis, balsvomis pažiedėmis, susitelkę į vienašalę retažiedę kekę. Ar tik nebus šis žolynas stebuklingas kupoliavimo dainų augalas su trimis šakomis, kurių viena žydinti kaip „saulė teka“, antra – kaip „mėnulis rieda“, trečia – kaip „žvaigždė žiba“?

Kupolių puokštei pagražinti moterys skynė bičių mėgstamą gretenę, žvaigždžių pavidalo baltažiedę septynikę, reikėjo ir miegalių, tik pavakary išskleidžiančių žiedus – girgždukų. Tai vaistažolė, naudota dar ir vilnų, riebaluotų audinių plovimui. Gerai putoja, rankas ir kojas šveičia rausvai violetinė putokšlė (gegutės muilas, muilenė). Paupiuose pasiskina balzganos spalvos, migdolais kvepiančių vingiorykštės šluotelių, Trumpiausios nakties puokštę gyvina mėlyna gležnutė veronika, žvirbliarūtė, šunlaiškis. balkšvi akišvietės žiedeliai šutinami nuo „kūno susilpnėjimo“.

Šiurkščioji notera, nors ir nepražydusi Kupolinėms, vis tiek moterėlių mėgiama dėl nervų raminimo, dėl magiškos galios saugoti žmones nuo „piktos akies“ ir kaip geras žalias dažas. Nuodingasis ežeinis šį vakarą randa vietos kupoliautojų kraitelėj kaip vaistas nuo gyvatės įkandimo. Gerai, jei išvakarėse užtinki raibą kaip gegutę gegūnę (gegužraibę). Tai vienumą mėgstanti gėlė, savo žiedą sukraunanti tik devintuose gyvenimo metuose.

Žolė jos neužgožia, gyvuliai ratu apeina. Gal todėl žmonės tikėjo, kad ši gražuolė pilna kerų, paslaptingumo. Vos ne kaip paparčio žiedo kupoliautojos ieškojo puošniosios klumpaitės, kuri ūksmingose giriose Rasoms sukrauna ir išskleidžia stambius, geltonai rausvus neįprastos formos žiedus. Kiekvieną traukė ir miškinės lelijos žiedų kekės. Visi žinojo, kad kupoliavimas nebus tikras be nuo viso pikto saugančios, 99 ligas gydančios jonažolės, vaistinės ramunės, vėsiųjų rasakilų. Sukdamos link namų moterys vantoms berželių šakų pasilaužydavo. Joninėse laužtos šakelės džiūsta su lapais ir, kiek besivanotum, lapai nenukris. Nuo trumpiausią naktį šėlstančių raganų gerai gynė kietis, pelynas, šermukšnis, gailiųjų dilgėlių, ajerų lapai – jais iškaišydavo namų pastoges, čiukūrus, ankštinius ir visokius plyšius, kad, norėdamos pralįsti, laumės, raganos ir kitos piktos dvasios nagus, kaip nuo ugnies apsviltų. Žolynus dėdavo prie tvarto slenksčio, užkišdavo už staktos. Visas žoles reikėdavo suspėti surinkti iki vidurnakčio Vėliau rinktos neturi tiek gydančių bei kerinčių savybių.

Po saulėlydžio vieną puokštelę suriktų devyneriopų žolių moterys tylėdamos meta per galvą ant savo namų stogo, kad jų pagalba apsaugotų būstą nuo gaisrų, ligų ir kitų nelaimių, kad aplenktų laumės ir raganos. Vaistinguosius ir smilkymui skirtus augalus džiauna palėpėje. Devyneriopų lauko žolynų pluoštelį sušeria karvėms, kad apsaugotų nuo pakerėjimo, o likusios džiovinamos ir laikomos iki Kalėdų – Žieminio saulės grįžtamečio ar Naujųjų metų vidurnakčio – ir tada sušeria karvėms, kad būtų pieningos. Šviežiai nuskintomis jonažolėmis kaišo šventųjų paveikslus, balkius, kad namai išvengtų skaudžių nelaimių, ligų. Jei švento Jono žolės ilgai nedžiūsta, o ir sudžiūvę išlieka gražiai žalios, namiškiai tikėjosi tais metais gerų įvykių. Jonažolių nuoviru plovė karvių spenelius nuo apkerėjimo.

Jaunos mergaitės devyneriopais žolynais turėjo papuošti kupolę, kurią dar apkarstydavo margais karpiniais. Apsaugai nuo piktų dvasių į žolynus įkišdavo vieną kitą dilgėlę. Kupolę įtvirtindavo kaimo gale, netoli rugių lauko, ir dvi naktis ir vieną dieną merginos ją saugodavo nuo kaimo bernų. Sėkmingai išsaugoję, nuėmę nuo karties, dainuodamos pasidalindavo kupolę ir laikydavo visus metus kaip sėkmės ženklą.

Senas, gražus ir prasmingas šventės simbolis – margaspalvių žiedų vainikas, galintis spėti ateitį. Jį reikia pinti iš devynerių rūšių gėlių, be siūlo, nepratariant nė vieno žodžio ir taip pat tylint mesti ant šakotesnio medžio. Iš pirmo karto užkibęs ant šakos vainikas reiškė, kad dar šiais metais mergaitė ištekės. Tą patį vainikėlį pasidėjus po pagalve arba užsidėjus ant galvos galima susapnuoti savo išrinktąjį.

Bekupoliaujant, beburiant ir bespėliojant ateina vidurnaktis. Įvyksta pats didžiausias stebuklas – skleidžiasi žuvies žvyno dydžio, vaivorykštės spalvų paparčio žiedas, kurio turėtojas mato visus žemės turtus, skaito kitų mintis, supranta medžių, paukščių kalbą.

Views All Time
Views All Time
3341
Views Today
Views Today
1
0 0