Po rudens lygiadienio prasideda Vėlių laikas. Jis trunka visą rudens metą, o lapkričio pradžioje pažymimos Vėlinės arba Ilgės. Tai išlikusios mirusiųjų gerbimo šventės, prie kurių teko prisitaikyti ir Romos katalikų bažnyčiai. Būta ir daugiau tokių švenčių. Dzūkijoje jos vadinamos Dziedais ir kitais vardais. Tai – Stalų kėlimas, Ažynkos, Ragaišio nešimas, Diedai, Diedaduonė, Diediniai. Viena iš šventės dalių – vaišės. Jose dalyvauja ir mirusieji. Maistas šiuo atveju susijęs su auka, su derliumi, todėl suprantamas mirusiųjų sureikšminimas rudeniop. Nuėmus nuo laukų javus, žemdirbiai švęsdavo. Apeigos būdavo atliekamos arba vėlai vakare, arba vidurnaktį, nes buvo manoma, kad tada pačios veikliausios mirusiųjų vėlės. Varėnos rajone pasakojama: “Dar būna Dziedai, Vasariniai, tai per Oną. Visi pjauna baronus ar avytį. Suprašo gimines. Suveina kaimynai – tai jau Dziedai. Reikia, kad būtų dvylika rūšių maisto. Tadu geria, valgo ir gieda, Kas liekci, tai neša, kur biednas žmogus. Buvo tokios bobos, dziedai, katriej meldzias už mirusius.” Margionyse pasakojama “Pirma Dziedai buvo 5 rozus metuose: per Velykas, Kalėdas ir Užgavėnes. Skaitės raikia duoc Dziedam, kad už mirusius melstųs. O cikri Dziedai, tai buvo dveji: vasariniai Dziedai pirmų nedėlių po 26 liepos (Onos), rudeniniai nuo Ražančiavos. Per cikrus Dziedus būna 9 valgiai.” A.J.Greimas sakė, kad diedas, diedukas yra tėvo tėvas, t.y. bočius. Į akis krinta maisto gausa. Žmonės valgo gausiai, dalija kitiems. Tai dar kartą patvirtina, kad šventėje gyvieji ir mirusieji yra tame pačiame laike, nes valgydami gyvieji maitina ir vėles. Žolinės (15 rugpjūčio) taip pat Dziedaduonių metas.