Pavasario virsmas. Velykos

Nuo senovės lietuviai pavasarį šventė Gamtos ir visa kas gyva atbudimo, prisikėlimo šventę. Velykos yra šio Didžiojo Prisikėlimo sukilninimas ir pakėlimas į žmogaus dvasios lygmenį, kai šventės smaigalys nukreiptas ne į atbundančią Gamtą, o į žmogaus sielos prabudimą ir prisikėlimą. Lietuviškuose Velykų švenčių papročiuose į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai, kurie vieni kitus papildo, atskleisdami šios didžios šventės – Velykų – plotį bei gelmes.

 Verbų sekmadienis

Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Kartu su bundančiu pavasariu šį sekmadienį atgyja visa Lietuva. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis rankose į bažnyčią.

Bažnyčioje Verbų sekmadienį minimas visose Evangelijose aprašytas Kristaus įžengimas į Jeruzalę: „Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” (Jn 12, 13), „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius” (Lk 19, 36), „Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas” (Mt, 21, 8). Vakarų Europoje ši diena vadinama Palmių sekmadieniu.

Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Įvairiose Lietuvos vietovėse verbos šiek tiek skyrėsi. Žemaitijoje, Suvalkijoje ir Kėdainių apylinkėse tai – kadagio šakelė. Žemaičiai prie kadagio dar pridėdavo alyvos, tujos ar beržo šakelę. Vidurio, Rytų ir Pietryčių Lietuvoje verbų pagrindas buvo išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės. Gervėtiškiai ir Rokiškėnai į verbą dėdavo ir ąžuolo šakelę su sausais lapais. Merginos verbas dar papuošdavo popierinėmis ar gyvomis gėlėmis.

Su verba susiję daug senų papročių. Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?”. Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol suluš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?”. Kaimo kerdžius eidavo per trobas ir radęs miegantį piemenį plakdavo, nes šeimininkės tą rytą piemenų nekeldavo. Plakdamas sakydavo: „Verba plaka, verba plaka. Paganyk telyčią, nepamesk trinyčių. Už nedėlios – Velykėlės, gausi margą velykaitį.” Šeimininkė dėkodavo: „Dėkui, dėkui dėde, kad pašventinai mūsų piemenaitį, visą vasarą jis bus budrus. Už tai aš tau Velykoms duosiu sūrį ir porą kiaušinių.”

Plakimo verba prasmė, kaip ir laistymosi per Užgavėnes vandeniu, – žadinimas pavasariniam prabudimui. M. Valančius „Palangos Juzėje” taip aprašė Verbų sekmadienį Rokiškyje: „Prisiartino Verbų nedėlia: eidami į bažnyčią prisirinkom kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo šakų su pernykščiais lapais, blindžių ir karklų šakelių su pumpurais. Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tik žilvičius. Po mišių išėjom į šventorių; vaikai girdi, kits kitam šmiaukšt-šmiaukšt per nugaras čaižydami sakė: „Ne aš mušu, rykštė muš, / Patol muš, kol suluš. / Už nedėlios didi diena, / Palinksmins kožną vieną. / Būk toks pat, kaip buvęs, / Būk sveikas kaip žuvis”.

Išėję iš bažnyčios čaižydavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Suduodavo verba vienas kitam per ranką, galvą ar petį šventoriuje, miestelio aikštėje ar grįždami į namus. Grįžę iš bažnyčios sukirsdavo verba ir namuose pasilikusiems. Netgi miestelio žydai ir tie prašydavo nuplakti juos verba. iš bažnyčios parsineštas šventintas verbas kišdavo po sija ar už šventų paveikslų. Tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę. Nubrauktus verbų spyglius paberdavo ant palangių, kad perkūnas netrenktų, arba naudodavo smilkydami merdinčius bei ligonius. Verbų šakelėmis būdavo smilkomi per Jurgines į ganyklas pirmą kartą išgenami gyvuliai. Smilkydavo ir pirmą kartą į laukus išeinantį artoją, jo arklą, arklius ar jaučius.

Iš kitų Lietuvos vietovių išsiskiria Vilniaus krašto verbos – savitos įvairiaspalvės sausų žolynų puokštės. Tai vienas retesnių liaudies meno pavyzdžių. Jos pradėtos gaminti XIX a. pirmoje pusėje Buivydiškių ir Sudervės apylinkėse. Šiose vietovėse jos pakeitė aukščiau minėtas žalias verbas. Dabar jas pavieniai meistrai gamina jau ir Anykščių, Rokiškio, Šiaulių ir Trakų rajonuose. Šių verbų gamybos laikotarpis trukdavo penkias savaites nuo Užgavėnių iki Verbų sekmadienio, nors jam ruoštis pradėdavo nuo pavasario, sėdavo žolynus, o vasarą juos rinkdavo. Vilniaus krašto verbos daromos įvairių formų. Seniausios yra volelinės verbos. Vėliau pradėtos gaminti rykštelinės, plokščiosios, figūrinės ir vainikinės verbos. Pačios verbos savo raštais ir spalvų deriniais yra labai įvairios. Dauguma rišėjų turi savo mėgstamus raštus. Vilniaus verbos, kaip suvenyras, plinta po Lietuvą ir įvairias šalis.

 Didysis ketvirtadienis

Didžiosios savaitės apeigas pradėdavo vaikai Didįjį trečiadienį, atlikdami silkės išvarymo apeigas. Vienas paskui save tempia ilgoką lentgalį – „silkę” ir šaukia: „Eik, silkele, iš namų, atneša Velykė margų kiaušinių!” Paskui „silkės” vilkėją eina būrelis vaikų, kurie velkamą „silkę” plaka vytinėmis. Didįjį trečiadienį „silkė” buvo vieną kartą velkama apie bažnyčią, Didįjį ketvirtadienį – du kartus, o Didįjį penktadienį – tris. Po tokių silkės išvijimo apeigų jos nebevalgydavo.

Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Šią dieną Kristus, su apaštalais valgydamas paskutinę vakarienę, įsteigė Švenčiausiąjį Sakramentą bei kunigystę. Didysis ketvirtadienis – taip pat ir Kristaus suėmimo Alyvų sode ir jo kančios pradžios diena. Bažnyčiose per Šv. Mišias tą dieną užsigavi, t.y. nutyla varpai ir vargonai, kurie tylės iki Didžiojo šetadienio pamaldų. Nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi „juodojo pasninko”. Kai kas tomis dienomis visai nevalgė, kiti – tik duoną ir vandenį.

Didysis ketvirtadienis dar vadinamas „švariuoju ketvirtadieniu”. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Moterys šluotražiais nušveisdavo aprūkusias lubas, plovė sienas, šveitė stalus, dulkindavo patalynę, rūbus. Tą dieną šukavo ir valė gyvulėlius – avinukus ir paršiukus, išplaudavo visus skalbinius, indus, kad visi metai būtų švarūs. Buvo manoma, jog prieš saulei tekant reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, lįsti į ežerą, upę ar šaltinį – tada visus metus kūnas bus sveikas ir gražus.

Mažojoje Lietuvoje ir Pietvakarių Lietuvoje Didįjį ketvirtadienį vadindavo „žaliuoju ketvirtadieniu”. Tą dieną moterys persodindavo kambarines gėles. Tokią dieną persodintos, gerai auga visus metus.

XX a. pradžioje senesni žmonės dar atsiminė „vėlių velykas”, kurios, kaip aiškino kalbininko K. Būgos senelis, tęsdavosi tris dienas: Didįjį ketvirtadienį, penktadienį ir šeštadienį, tačiau kaip jos būdavo švenčiamos, jis jau nebežinojo. „Vėlių velykos” tai pavasarinio mirusiųjų paminėjimo šventės liekanos, kurios išliko iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Dar ketvirtajame dešimtmetyje Kauno kapinėse daugelis kapų būdavo apdėti margučiais. (Plačiau apie keturiskartinį mirusiųjų paminėjimą per metus žr. „Rudens virsmo šventės. Ilgės. Vėlinės. Lietuvių tautinės kultūros centras, Kaunas, 1999. p. 17).

 Didysis penktadienis

Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties paminėjimo diena. Vakare bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos, kuriose prisimenant Kristaus kančią pagarbinamas krikščionybės simbolis – kryžius. Viename iš altorių įrengiamas gražiai papuoštas Kristaus kapas, į kurį kunigas perneša švč. Sakramentą. Liūdėdami kartu su visa tvarinija, žmonės tuo metu gieda senovinę giesmę: „Verkite, Dievo Angelai šventieji, / Dingo linksmybė ir džiaugsmai šviesieji, / Verkit prie kapo mūsų Atpirkėjo, / Kurs dėl žmonijos gyvybę padėjo”.

„Verkia ir dvasios danguje skaisčiausios, verkia padangių mėlynė gražioji, verkia visa gamta ir liūdi apsiniaukus, verkia girios ir miškų paukšteliai, verkia versmės ir tyri šaltinėliai, rauda upės ir maži upeliai. Verkia medžiai, lapeliais šlamėdami, o už visus graudžiausiai verk tu, žmogau, šiandieną sielvartu pralenk tvarinį kiekvieną”. Tokia graži mūsų protėvių sudėta giesmė. Kristaus kūnas, prie kurio nuolat budima, šiame kape ilsėsis iki prisikėlimo – Velykų sekmadienio ryto.

XX a. pradžioje tik seni žmonės beprisiminė, kad Didįjį penktadienį iš bažnyčios būdavo išvaromas Judošius. Toms apeigoms į bažnyčią ateidavo apsiginklavę lazdomis, kurios būdavo gražiai, meniškai drožinėtos. Kada kunigas, eidamas apie altorių, užgesina paskutinę žvakę, visi susirinkę atsigręždavo durų link ir, lazdomis mosuodami, vydavo durų link nematomą Judošių. Išbėgę iš bažnyčios nusivydavo net iki kūdros ir ten visas lazdas sumesdavo.

Didysis Penktadienis – atgailos ir susikaupimo diena. Dirbama mažai ir laikomasi tylos.

 Didysis šeštadienis

Didįjį šeštadienį bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Ugnis ir vanduo – vieni reikšmingiausių žmonijos simbolių. Iki XX a. 6-jo dešimtmečio vidurio ugnis ir vanduo būdavo šventinami prieš pietus, o po II-jo Vatikano susirinkimo – vakare. Ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas. Jiems ši pareiga suteikdavo daug įspūdžių.

Šventoriuose sukraudavo didelius laužus. Į juos sudėdavo ir senus medinius kryžius. Velykinio laužo, kaip ir Joninių laužo ugnis anksčiau būdavo įskeliama titnagu arba trinant du pagaliukus. Dažniausiai į namus šventintą ugnį parnešdavo, uždegę šventoriaus lauže beržinę pintį, kurią pririšdavo prie vielos. Kartais ugnį nešdavo ir su rusenančiu pančiu arba skardinėje išbadytais šonais dėžutėje. Įprastinis XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Didžiojo šeštadienio vidudienio vaizdas Lietuvoje buvo skubantys raiteliai ir būreliai paauglių, kurie suka apie galvas, kad neužgestų, prie vielų pririštas pintis arba smilkstančius virvagalius. Taip kiti keliaudavo 8-10 kilometrų. Niekas šventosios ugnies neina skolintis, nešasi patys, nes bijo, kad savo namams perkūno rūstybės neužtrauktų. Pareinančių su ugnimi laukdavo šeimininkė. Krosnys namuose ugniai priimti jau paruoštos: senoji  ugnis užgesinta, krosnis iššluota, naujai pakrauta, paruošta „naujam gyvenimui pradėti”. Ugnį peržegnoja ir užkuria šeimos židinį. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė velykinius valgius.

J. Balys rašė, kad „gera šeimininkė šventintą Velykų ugnį išlaikydavo neužgesusią ištisus metus, t.y. iki kitų Velykų, ir didžiausia negarbė buvo tai šeimininkei, kurios židinyje ugnis užgeso. Kur dega tokia metinė ugnis, ten netrenkiąs griaustinis, ji atnešanti namams laimę, ten nesą barnių. Vėliau šis metinis terminas ėmė trumpėti: velykinę ugnį reikią išlaikyti iki Sekminių, pagaliau – bent iki Velykų pirmos dienos ryto, tada visus metus būsi ramus dėl ugnies, nebus gaisro.”

Šventintą vandenį nešdavo ąsočiuose, buteliuose, mediniuose indeliuose. Buvo paprotys skubėti pasisemti šventinto vandens ir tikėta, kad tas, kas pirmas pasisems, tas tais metais greičiau apsidirbs ir bus laimingas. Parneštą vandenį dėdavo pagarbioje vietoje, dažnai ant lentynėlės prie šventų paveikslų. Šiuo vandeniu šlakstydavo kambarius, namo kertes, Velykinį stalą, kiemą, sodą, trobą, tvartą, kad Dievas saugotų namus nuo perkūnijos ir kitokių nelaimių, kad kenkėjai nepultų augalų, kad geras derlius būtų. Liškiavos apyl. šventintu vandeniu vilgydavo žaizdas, traiškanojančias akis, o seni žmonės, kad geriau regėtų, juo plaudavosi akis, odą. Dalį šventinto vandens pasilikdavo atsargai, kad turėtų kuo pašlakstyti sergančius ir mirštančius, namus per audrą ir perkūniją. Šventintą vandenį globojo šeimininkas, o ugnį – šeimininkė.

 Margučiai

Kiaušinis yra bene vaizdžiausias virsmo, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. Kiaušiniai nuo senų senovės buvo vartojami visose šventėse ar įvykiuose, susijusiuose su naujo ar naujos gyvybės atsiradimu. Kiaušinius nešdavosi kaip dovaną ir valgydavo kiaušinienę lankydami naujagimį, kiaušinius valgydavo, o jų lukštus išbarstydavo pradėdami sėją. Kiaušinius valgydavo, o kai kuriose apylinkėse ir dažydavo per Jurgines, pirmą kartą išgindami gyvulius, sekminėse piemenų vaišėse irgi pagrindinis patiekalas būdavo kiaušinienė. Todėl ir per pagrindinę pavasarinio virsmo šventę Velykas kiaušiniai būdavo svarbiausias apeiginis valgis, pažymintis gamtos ir žmogaus pavasarinį atsinaujinimą. Tačiau neaišku, nuo kada kiaušinius pradėta marginti.

Seniausi dažyti ir brūkšneliais marginti kiaušiniai buvo rasti IV a. mergaitės kape prie Vormso Vokietijoje. Gedimino kalno teritorijoje archeologų rasti akmens, kaulo ir molio kiaušiniai rodo, kad Lietuvoje XIII a. jie jau buvo žinomi. Velykinius kiaušinius savo dedikacijoje Ragainės viršininkui Perbentui mini M. Mažvydas. Yra manoma, kad XVI a. Visoje Lietuvoje buvo paprotys dažyti ir marginti Velykų kiaušinius. Etnografiniai šaltiniai rodo, jog margučiai buvo labai populiarūs XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.

Kiaušinius dažė dideli ir maži, pasiturintys ir vargšai. Margučių turėdavo kiekviena šeima. „Kuone visa namų šeimyna sustoja kiaušinių virintų: virina rungčiomis, kad tik būtų skaistesni ir gražesni už kaimynų virintus”, – rašė Vaižgantas. Kiekviena vietovė, kaimas be geriausios duonos kepėjos, audėjos, juostų rinkėjos, turėjo ir geriausią margučių margintoją. XX a. pradžioje priemiesčių margintojos margučius ėmė ir pardavinėti.

Kiaušinius Lietuvoje dažė viena spalva, margino dėmėmis, išrašydavo vašku ir skutinėjo. Dažymui naudojo gamtinius dažus: svogūnų lukštus (rusva spalva), skroblo žievę ar beržo lapus (gelsvai žalia), ramunėles ar alksnio žirginius (geltona), šieno pakratus (pilkai žalia), rugiagėles (melsva). Ypač mėgiami buvo juodi dažai, gaunami iš alksnio žievės ar kankorėžių ir rūdžių, kuriuos kartu sumerkę raugino 1-2 savaites.

Gražiausi – raštuoti margučiai. Raštus ant pašildyto kiaušinio išrašydavo ištirpintu vašku mediniu pagaliuku ar smeigtuko galvute. Svarbiausi marginimo elementai – taškai ir į vieną galą plonėjantys, rūtos lapelius primenantys brūkšneliai. Todėl šis marginimo būdas dar vadinamas „rūtele”. Iš šių dviejų elementų sudėliojami įvairių įvairiausi raštai: rūtų šakelės, saulutės, žvaigždutės, kryžmos, žalčiukai, kurie tarp savęs sujungiami taškais ir vingeliais. Prityrusi margintoja išmargina apie pusę šimto ir daugiau skirtingų margučių.

Marginant vašku dažniausiai marginys būna dviejų spalvų: juodos ir baltos, raudonos ir baltos, žalios ir baltos ar pan. Tik prityrę meistrai margina trimis spalvomis. Be vašku marginamų raštų, skutinėjo ir kitokius ornamentus – eglutes, žvaigždutes, dantukus. Tik šie raštai smulkesni – skutinėjimas tam teikia daugiau galimybių. Skutinėdavo skustuvu ar kitu aštriu daiktu. Vašku margintus kiaušinius išrašydavo moterys; skutinėdavo dažniausiai vyrai.

 Velykų naktis

Velyknakčio budėjimuose keistu deriniu susipynė senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų švenčių papročiai. Tačiau senieji papročiai, ne kartą draudžiant bažnytinei vyresnybei, pamažu išnyko. Telšių vyskupas J. Staugaitis 1926 m. dar kartą uždraudė persirengėlių pasirodymus kaip „reiškiančius nepagarbą didingai Kristaus prisikėlimo rimčiai.”

Žmonėms budint ir besimeldžiant prie Kristaus kapo, bažnyčiose ir šventoriuose pasirodydavo kareiviai, saugantys Kristaus kapą, įvairūs persirengėliai, kurie šaudydavo Gavėną, varydavo silkę, šaudydavo iš patrankų ir krėsdavo įvairiausius kitus pokštus. Jaunuoliai labai norėdavo būti kareiviais, dėl to net atskiri kaimai varžydavosi. Kariai būdavo su šalmais, iš popieriaus ir šiaudų padarytomis kepurėmis, mediniais kardais. Juos į bažnyčią atvesdavo senoviška ietimi ginkluotas vedlys, o kareiviai žygiuodavo iškėlę medinius kardus. Prie karsto budėdavo pamainomis.

Vyrai, dažniausiai pusberniai, gavėniai įpusėjus, pradėdavo ruoštis velykiniams pasirodymams. Persirengėlių rūšių buvo nedaug – tai Kristaus kančių kelio veikėjai, dažnai turintys kankinimo įrankius, ir žydai. Svarbiausias persirengėlių užsiėmimas – budinti užsnūdusius ir krėsti pokštus. 

Apie šio šimtmečio pradžios persirengėlius rašė Pajieslio parapijos gyventoja A. Ribelienė: „Gal dešimt jaunų vyrų buvo apsirėdę žydais, prisilipdę barzdas, ūsus, kiti iš avies kailio užsidėję. Visi turėjo įrankius – kas bizūną, kas medinę šakę, kas ietį, plaktuką turėjo, kopėčias, kas reples. Dievo mūka buvo paguldyta – čia ją saugojo du Romos kareiviai, ir čia žydai nedavė ramybės, taikėsi mūką pavogti. Prieš rytą žmonės išvargę pradeda snausti, jau tada žydai turi darbo, vienam amoniako pakiša po nosimi, kitam nosį su replėm suspaudžia, eidamas pro šalį bizūnu uždrožia, kopėčias uždeda ant nugaros ir lipa. Taip siautėja iki ryto po bažnyčią, po šventorių, pasitinka rytą žmones. Tada smalsuolių netrūko nei naktį, nei rytą. Kai procesija rytą, saulei tekant eidavo aplink bažnyčią, tada visi žydai – priešais žmones ir, žinoma, ramiai nepraeidavo, užkabindavo pažįstamus ir nepažįstamus.”

Aukštaičiai varydavo ir Gavėną. Apie 1880 m. Smilgių kaime zakristijonas „apsitaisęs bjauriausia baidykle, pritūpęs bėgo per bažnyčią. Bėgantį Gavėną šauna. Tik sutrenkia būbnu, kuris stovi bobinčiuje, arba šauna iš mozerinės patrankos, kad bažnyčios sienos ir langai dreba, o snaudaliai pašoksta iš miego. Tuomet Gavėnas persiverčia per galvą ir dingsta iš žmonių akių”. Vaižganto liudijimu, Gavėną „nušaudavo” per iškilmingą procesiją Velykų rytą iš varpinės, kad jis užleistų vietą Velykiui.

Nesunku velyknakčio persirengėliuose atpažinti Užgavėnių persirengėlius, kurie po gavėnios pasninko dar kartą pasirodydavo prieš didįjį virsmą – Velykas, kurios galutinai pakeisdavo jų išvaizdą.

 Velykų rytas

Velykų sekmadienio rytą, tekant saulei, prasideda Prisikėlimo pamaldos. Iškilminga procesija, gaudžiant Velykų varpams, giedodama: „Linksma diena mums nušvito, / Visi troškom džiaugsmo šito: / Kėlės Kristus, mirtis krito. / Aleliuja, aleliuja, aleliuja!”  triskart apeina aplink bažnyčią.

Kristaus prisikėlimo paslaptis yra ir žmogaus amžinumo paslaptis. Kristus mirtį nugalėjo – gieda velykiniai chorai. Bet Kristus mirtį nugalėjo pats numirdamas. Mirtis nugalima netektimi, praradimu arba, plačiąja prasme, – mirtimi. Nukrito Užgavėnių kaukės ir keliasi naujas žmogus. Kas supras ir įvykdys šią paslaptį, taps panašus į Kristų.

Velykų ryte nešdavo bažnyčion valgius, kad juos pašventintų. Šventindavo margučius, druską, duoną, pyragą, mėsas, sviestą, sūrį. Maistą šventindavo po velykinių pamaldų. Pašventintą maistą veždavosi namo, kad pirmasis kąsnis tą šventą dieną būtų pašventintas.

Išėję iš bažnyčios giminės, kaimynai, pažįstami sveikindavo vieni kitus, linkėdavo gerų metų, stiprios sveikatos, laimės šeimoje. Tačiau tai trukdavo neilgai. Visi nepaprastai skuba, ypač dzūkai, tiesiog lenktyniauja raiti, pėsti, važiuoti: kas greičiau sugrįš į namus, tam sparčiau seksis visus vasaros darbus nudirbti. Jei neskubėsi Velykų rytą, tai visus metus vaikščiosi apsnūdęs…

Kol šeima dar negrįžus iš bažnyčios, likusieji namuose ruošdavo šventinį stalą. Tačiau prie stalo sėsdavo tik parnešus „velykas”, t. y. šventintus valgius.

Velykų rytmečio pusryčiai panašūs į Kūčias – visa šeima susirenka prie stalo. O. Gauriliūtė iš Skuodo 1990 m. taip pasakojo apie Velykų rytmetį: „Persižegnoję visi po lašelį paragaudavo švęsto vandens, tėvas – šeimos galva – peržegnodavo stalą. Nulupdavo vieną pašventintą margutį, ir mama supjaustydavo jį į tiek gabaliukų, kiek šeimos narių bei kitų sėdi už stalo. Pradėdavo valgyti nuo supjaustyto margučio. Pirmam duodavo tėvui, paskui – vyresniam, ir taip iš eilės iki mažiausio, o paskutinį suvalgydavo pati. Valgė atsistoję, po to visi paimdavo po margutį, ir tik neapdužusį, o apdužusį suvalgęs būsiąs visus metus lepšis – nevykėlis. Su sveikais margučiais šeimos nariai vienas su kitu mušdavosi. Kas sudaužydavo, tam ir margutis atitenka, ir būdavo nugalėtojas. Po to visi susėsdavo ir pradėdavo valgyti iš patiekalų kas kam patinka.”

Kiekviena šeima turėjo ir savo Velykinių pusryčių tradicijų, tačiau pirmąjį margutį būtinai kiekvienas muša su kitais šeimos nariais. Sakydavo, kad jeigu paklysi, tai reikia tik prisiminti, su kuo per Velykas pirmą kiaušinį mušei, ir atrasi kelią.

Visiems papusryčiavus, vyresnieji paprastai eidavo miegoti. Svečiuotis pirmąją Velykų dieną nepriimta, o ir vaikai bent iki vakaro šią dieną praleisdavo namuose ir tyliai.

Velykų rytą vaikams rūpėjo kuo anksčiau atsikelti. Norėjosi pamatyti Velykės dovanėles, o gal ir ją pačią. Paruoštose vietose vaikai dažniausiai rasdavo po du margučius, kartais įdėtus į klumpes, o kartais ir visai greta, prie pagalvės, lovoje. Bet ne visiems būdavo įdėta vienodai: geresniems – daugiau, blogiems – mažiau, o kiti ir visai nerasdavo. Be margučių vaikai dar rasdavo iš pyrago keptą zuikutį ar arkliuką.

Įvairių Lietuvos vietų Velykės skirtingos. Dažniausiai jos vaikus aplanko važiuotos, o kai kurios pėsčiomis. Kupiškėnai pasakodavo: „Velykė primerkia visokių žolelių, samanėlių ir pakrūmėje dažo kiaušinius. Velykė nudažytus kiaušinius sudedanti į vežimėlį ir vežanti geriems vaikams. Vežimėlį traukia kiškiukai. Vėlykės botagėlis – saulės spindulių”. Sudeikių apyl. Velykė eidavo pėstute su balta skaryte ir balta prijuoste, į kurią susidėjus neša margučius.

 Velykiniai papročiai ir žaidimai

Žinomiausi ir plačiausiai paplitę velykiniai papročiai bei žaidimai buvo kiaušiniavimas, žaidimai su margučiais, lalavimas, laistymasis ir plakimas bei supimasis.

Kiaušiniauti eidavo visoje Lietuvoje kaimo vaikai, ypač piemenėliai ir krikštavaikiai bei persirengėliai. Margutis krikštavaikiui – velykinė krikšto tėvų pareiga. Vienur krikštamotė margutį atneša, kitur krikštavaikiai patys pas ją nueina. Antrąją Velykų dieną vaikai sau skirto kiaušinio atsiimti eina ir pas tetas ar kaimynus, ypač į tuos kiemus, su kuriais tėvai draugauja ir kur nėra vaikų. B. Buračas kiaušiniautojus aprašė taip: „Kiaušiniautojas, atėjęs kiaušinio, kai įeina gryčion, laiko rankos smiliaus pirštą burnon įsikišęs, todėl ir nieko neklausę visi žino, ko nori lalauninkas ar kiaušiniautojas. Šeimininkės lalauninkus myli ir mielai jiems duoda kiaušinių. Jei per Velykas lalauninkui kiaušinių neduosi, tai tą metą vištos mažai kiaušinių dės. Taip rodo kupiškėnų burtai. Gavęs kiaušinį, lalauninkas pirštą iš burnos ištraukia, padėkoja šeimininkei už dovaną ir eina toliau, kol apeina tetules, dėdienes ir podes”.

Žemaitijoje buvo paprotys ir margučiais apsikeisti. Atėjusių į svečius tuščiomis čia nelabai mėgdavo, o Vakarų Žemaitijoje toks svečias galėdavo gauti „kailinius išutinėti”. Tas pats galėjo nutikti ir atsilankiusiam pirmąją Velykų dieną. Žemaitė rašė: „Pirmąją dieną velykauti eiti neišpuola, nes kur nueisi, tuojau paduos kailinius išutinėti. Bijodami tokio baisaus darbo, vaikai nė kojos niekur nekelia pirmąją dieną. Ne tik vaikai, bet ir senieji pirmąją dieną niekur nevaikščioja, o jeigu nors su reikalu kur nueina, tai iš kalno atsiprašo, kad neduotų kailinių utinėti”.

Su margučiais susiję daug velykinių papročių ir žaidimų. Margučius mušdavo daugiausia vyrai ir jaunimas, o ridendavo vaikai. Ridenimas – pats populiariausias vaikų velykinis žaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai grupelėmis, padarydavo lovelį ir ridendavo kiaušinius. Jei kieno kiaušinis kliudydavo svetimą, tai jį pasiimdavo kaip laimėtą. Ridendavo kieme, o kai blogas oras – klojime ar troboj. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai. Susidarydavo nemažos grupelės įvairaus amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų. Merginos kiaušinių neridendavo. Vieni ateidavo pažaisti, kiti – pažiūrėti. Ridenimo taisyklės įvairiose Lietuvos vietose šiek tiek skyrėsi.

Lalavimo paprotys, kuris anksčiau reiškė merginų pakėlimą į marčias, XIX a. pabaigoje virto kiaušiniavimu, nors ir savotišku. Pasak A. Greimo lalavimas su Velykomis turi tiek bendro, kad nuo Velykų prasideda vedybų laikotarpis.

Laluodavo tiktai jauni, nevedę vyrai, dainuodami apeigines dainas vadinamas „lalinkomis”. Jose apdainuojamas mergelės rūtų vainikėlis ir šiaurus vėjelis (piršlių įvaizdis) grasantis nupūsti vainikėlį nuo galvelės: „Vai ir užaugo žalia rūtelė, vyneli vyno žaliasai, / Tai ji suskynė rūtų vainikėlį, vyneli vyno žaliasai, / Ir užsidėjo sau ant galvelės, vyneli vyno žaliasai, / Vai ir papūtė šiaurus vėjelis, vyneli vyno žaliasai, / Vai ir nupūtė rūtų vainikėlį, vyneli vyno žaliasai”.

Kitos lalauninkų dainos aukštindavo merginų dorą, darbštumą, grožį ir linkėdavo greitai bei sėkmingai ištekėti. Dzūkai be dainų sakydavo dar ir oracijas. Vėliau pradėta dainuoti ir kitokias dainas. Lalauninkus sutikdavo merginos. Jos pasiruošdavo, kad turėtų gražių margučių lalauninkus apdovanoti. Varėniškės net patalus klodavosi ant suolo po langu, kad atėjusius lalauninkus geriau matytų, nes lalauninkai pradėdavo vaikščioti pirmosios Velykų dienos vakare ir naktį.

Grupelėje buvo nuo keleto iki keliolikos lalauninkų. Vienas nešdavosi pintinę margučiams, kiti eidavo su smuiku, armonika, o kartais ir būgną turėdavo. Lalauninkai gaudavo dovanų – dažniausiai keletą margučių. Kai kur lalauninkus kviesdavo į trobą ir vaišindavo. Šykščius gaspadorius lalauninkai pajuokdavo ir palinkėdavo: „kad tu, gaspadine, nesulauktai nė vieno kiaušinio, kad tavo vištos akmenis, o ne kiaušinius dėtų”.

Kai kuriose Lietuvos vietovėse, o ypač Žemaitijoje buvo įprasta antrosios Velykų dienos rytą savuosius arba kaimynus aplieti vandeniu. Žemaitė šį paprotį taip aprašė: „Antrą dieną kas anksčiau atsikėlė, tas kitus begulint aplaistė. Kai visi sukilo, tuomet kas ką užpuolė, o kokį indą sugriebė, laistės kaip pašėlę. Pagaliau iš šulinių su pilnais viedrais pylė ant galvos, labiau vaikinai nusitverdavo mergikes, laistė, kad didesnės augtų, kad riebesnės tuktų”.

Antrosios Velykų dienos rytą žemaičiai ir verbas prisimindavo. Skuodo apyl. šio amžiaus pradžioje, kaip aprašė O. Gauriliūtė, eidavo su išsprogusiomis beržų šakelėmis (verbomis) miegančiųjų žadinti: „Velykų antrosios dienos ankstų rytą suaugę bei jaunimas eidavo Velykų pliekėjais. Pasidabindavo užsimaudami įvairių spalvų skrybėles, apsikabindavo blizgučiais, susijuosdavo įvairiais diržais. Eidavo po kelis ir daugiau. Nešdavosi armoniką, būgną ir dar kitų grojimo instrumentų, taip pat išsprogdintas nemažas beržų rykšteles. Eidavo gana ankstų rytą, kad užtiktų kaimynus nesikėlusius arba dar nuogomis kojomis. Tokius užtikę nutraukdavo antklodę, plakdavo rykšte per nuogas blauzdas bei kojas šaukdami: „Velykos, duokit margučių!”. Miegaliams tekdavo išsipirkti margučiais ir nekviestus svečius vaišinti.”

Velykų džiaugsmai Lietuvos kaime be sūpuoklių – maži džiaugsmai. Daugelyje kaimų sūpuoklės būdavo įrengtos visą laiką, kitur jaunimo susibūrimo vietose jas įrengdavo prieš Velykas. Vyrai ir merginos rinkdavosi prie vienų sūpuoklių, pusberniai ir piemenys linksmindavosi prie kitų. Dažnai, kai pavasaris šaltas ir vėlyvas, sūpuokles kabindavo daržinėse. Susirinkdavo būriai jaunimo, vaikai tik antrą ar trečią dieną prieidavo suptis.

Vyrai supdavosi poromis stovėdami, o merginos sėdėdamos. Įsisupdavo iki pašelmenio, o lauke būdavo ir tokių, kurie persiversdavo. Kuo aukščiau įsisupsi, tuo garbingiau.

Mažiems vaikams sūpuokles įrengdavo ir kambaryje, sakydavo, jeigu vaikai per Velykas supsis, tai bus smagūs ir greiti. Mergaitės besisupdamos ir padainuodavo. Supuoklinės dainos dainuojamos tik supantis. Adutiškyje dainuodavo taip: „Supkit meskit, / Supkit meskit / Mane jauną / Kad užvysčiau, / Kad užvysčiau / Aukštą kalną, / Aukštą kalną, ? Aukštą kalną, / Žalią girią. / Ant aukšto kalno, / Ant aukšto kalno – /Vilniaus miestelis”.

Dzūkijoje dar šokinėdavo ant per rastą permestos lentos. Supdavosi todėl, kaip sakydavo, kad javai augtų aukštesni, kad linai geriau derėtų, o merginos supasi, kad lengvai ir gerai ištekėtų.

Velykas švęsdavo tris ar keturias dienas. Pirmasis sekmadienis po Velykų – Velykų švenčių užbaiga. Jis vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis, arba Vaikų velykomis. Per Atvelykį dažniausiai pabaigdavo Velykų valgius arba ruošdavo naujus, tokius kaip per Velykas. Šią dieną kiaušinius dauždavo tik vaikai – tai jų Velykos, ir supuoklėse supdavosi tik vaikai. Atvelykiu baigdavosi ir šventinio svečiavimosi laikas.

 Literatūra:  
1. Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ).
2. Balys J. Lietuvių kalendorinės šventės. V., 1993.
3. Buračas B. Lietuvos kaimo papročiai. V., 1993.
4. Katkus M. Raštai. V., 1965.
5. Dundulienė P. Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai. V., 1979.
6. Vėlius N. Senovės baltų pasaulėžiūra. V., 1983.
7. Kudirka J. Užgavėnės. V., 1992.
8. Kudirka J. Velykų šventės. V., 1992.
9. Greimas A. Apie dievus ir žmones. Lietuvių mitologijos studijos. Čikaga, 1979.

Iš leidinio „Baltų pasaulėjauta ir lietuviška savimonė”; 2001