Melagių diena

1 d. – “Prima aprilis”. Melagių ir juokų diena yra žinoma ir lietuvių tradiciniuose papročiuose. Dažnai balandis prasideda gamtos išdaigomis. Čia šilta, miela; čia staiga papučia žvarbus vėjas, pašąla, pasninga, – apgaulingi pavasario orai.
Jei babalandžio 1-ąją pavyks ką nors apgauti, seksis visus metus. Kitur sakydavo, jei apgavai balandžio pirmąją, tai seksis apgaudinėti visus metus. Apgautasis neužsigauna, nors iš jo ir juokiasi. Tikėta, kad iš apgauto žmogaus atimama laimė. Pirmąją balandžio dieną kaimynai vienas kitą patikrindavo, kaip pasiruošę sėjai. Apsileidėliams ir tinginiams iškrėsdavo pokštų. Pavyzdžiui, radę netvarkingai išmėtytus padargus, užkeldavo juos ant stogo ar įstumdavo tvėnkinin. Paaugusius vaikus mokydavo nuovokumo: pasiųsdavo į kaimynus ko nors nesamo parnešti: paukščio pieno ar margo niekučio.
Moterys balandžio 1-ąją keisdavosi daržovių sėklomis, o vaikai žaisdavo “gyvo žalio” (reikia su savim būtinai turėti šviežią žalią lapelį, antraip gausi sprigtą į nosį).

Manoma, kad šią šventę sugalvojo prancūzai. Bet dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmą, o paskutinę kovo dieną. Yra legenda, kad vienas senovės valdovas kažkada paskelbė šventę po visus pašiurpinusio žemės drebėjimo. Tada jam virėjai patiekė labai skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios pat žuvies. Vargšai virėjai tokios žuvies negavo. Tada – bijodami valdovo pykčio – atnešė kitą, labai labai panašią. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, o ėmė juoktis. Rusai pirmą kartą balandžio pirmąją “atšventė” išbėgdami gesinti gaisro dar mediniame Peterburge. Jokio gaisro, žinoma, nebuvo. O dabar grįžkime prie mūsų avinų (taip sako linksmi žmonės). Statistika teigia, kad balandžio pirmąją apgauti savo artimą bando net 70% žmonių. Meluoti labiausiai linkę studentai, moksleiviai ir, nors ir keista, verslo žmonės. Močiučių ir senelių apgavysčių galime nebijoti – jie nelabai linkę švęsti balandžio pirmosios. Nors gali būti ir atvirkščiai! Senelių irgi visokių būna.

Televizijos ir spaudos žurnalistai kabina makaronus kiek tik telpa – apvesdina pramogų verslo, sporto žvaigždes, dalija neregėtus prizus, pagreitina mokslinės fantastikos kūrinių įgyvendinimą. Akivaizdų melą pavyksta nesunkiai perprasti ir tuomet nepakimbi ant šmaikštuolio kabliuko, o įmantriai ir įtikinamai sukurpta istorija gali taip apvynioti aplink pirštą, kad net nemirktelėjęs būsi smagiai apgautas. Iki skausmo žinomos chrestomatinės istorijos su persuktomis laikrodžių rodyklėmis, suplyšusiais ar išteptais drabužiais ir panašūs juokeliai gana įprasti, bet, žiūrėk, užsimiršęs, kad šiandien visi tik ir taikosi tave apmauti, imi ir patiki išgalvota istorija, taip gardžiai prajuokindamas melagį. Būtina šios dienos sąlyga – negalima pykti ant to, kuris tave apgavo. Ne veltui sakoma, kad reikia juokauti tik su protingais žmonėmis. Būna ir taip, kad tave apgauna pats gyvenimas – imi ir gimsti „netyčia“ balandžio 1-ąją. Tuomet, patikėjęs, kad tavęs laukia šviesus rytojus, netikėtai nusivili ta negailestinga kasdienybe. Tada nejučia prisimeni, kad juoktis reikia nelaukiant, kol pasijusi laimingu, nes antraip rizikuoji mirti nė karto taip ir nenusijuokęs. Psichologas A. Miuntė, tarsi patvirtindamas šią taisyklę, pritaria, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“.