Gruodžio 24 dieną – Kūčios. Kūčioms ruošiamasi visą dieną. Valomi namai, ruošiami valgiai, stengiamasi pagaminti valgių ir pirmajai Kalėdų dienai. Žmonės pasninkauja. Šios tradicijos lietuviai laikosi ir dabar, nors pasninkas yra Bažnyčios panaikintas galima valgyti kiek nori kartų ir su mėsa. Seniau buvo sakoma, kad Kūčiose visą dieną tegalima suvalgyti saują virtų žirnių ir atsigerti vandens. Tik maži vaikai, ligoniai ir seni senutėliai galėdavo kiek daugiau valgyti.

Nors oficialaus pasninko nėra, bet, norėdami laikytis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume tą dieną nevalgyti su mėsa. Ypač svarbu, kad Kūčių vakarienėje nebūtų jokių mėsiškų valgių, nes jos nebegalėsime vadinti Kūčiomis, o tik paprastomis vaišėmis, kurias galime bet kurį vakarą paruošti.

Kūčiose reikia labai gerai išvalyti visus namus, pervilkti lovas švariais skalbiniais, o prieš vakarienę visi šeimos nariai išsimaudo, persirengia švariais drabužiais. Kūčių vakarienei stalas paruošiamas taip: ant pliko stalo dedamas glėbelis smulkaus šieno, kuris išskirstomas lygiu sluoksneliu po visą stalo paviršių. Stalas su šienu užtiesiamas visiškai balta staltiese, išdėstomos lėkštės ir papuošiama žvakėmis, eglių šakelėmis. Netinka ant Kūčių stalo žydinčios gėlės, o ypač raudonos ar baltos poinsetijos, kurios taip mėgstamos Kalėdų metu kai kuriuose kraštuose. Viduryje stalo dedama lėkštelė su tiek paplotėlių („plotkelių“), kiek bus žmonių prie stalo. Kai kuriose Lietuvos vietose šiuos paplotėlius vadindavo Dievo pyragais, nes jie buvo gaunami iš parapijos ir juose įspausti vaizdai iš Šv. Rašto, susiję su Jėzaus gimimu. Nors „plotkelė“ buvo populiarus ir žinomas vardas, tačiau žodis yra slaviškas skolinys. Geriau sakyti „paplotėlis“, „plokštainėlis“, „Dievo pyragas“ arba „kalėdaitis“.

Kūčių vakarienei stengiasi visi šeimos nariai susirinkti į namus, net ir iš tolimesnių vietovių. Tai ne tiek vakarienė, kiek šventa šeimos apeiga, suartinanti šeimos narius, surišanti visus, sustiprinanti šiltus šeimyninius ryšius. Jeigu tais metais kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti (tik dėl labai rimtų priežasčių), paliekama tuščia vieta prie stalo.

Ant stalo vis tiek dedama lėkštė, pristatoma kėdė, bet nededama šaukštų, peilių, šakučių. Ant lėkštės statoma maža žvakelė, kuri uždegama vakarienės metu. Tikima, kad mirusiojo šeimos nario vėlė dalyvauja Kūčiose kartu su visais.

Seniau pagrindinis Kūčių patiekalas buvo mišinys iš įvairių šutintų grūdų: kviečių, miežių, avižų, žirnių, pupų. Tą mišinį vadindavo „Kūčia“. Jis buvo valgomas su medumi, atskiestu virtu, šiltu vandeniu. Pats žodis „Kūčia“ yra kilęs iš gudų kalbos ir reiškia džiovintų grūdų košę.

Ant Kūčių stalo dedama 12 valgių. Visi valgiai yra tik pasninkiniai: žuvis, silkė, šližikai su aguonų pienu, kisielius, džiovintų vaisių sriuba (kompotas), žieminių ir džiovintų daržovių mišrainė, grybai, virtos bulvės, rauginti kopūstai (aišku, virti be mėsos), duona. Laikantis lietuviškų Kūčių tradicijų, turėtume valgyti tik tuos valgius, kurie buvo valgomi Kūčių metu Lietuvoje, o šviežius vaisius, šviežias daržoves, egzotiškus jūros gyvius ir pan. palikti kitų vaišių stalui. Reikia nepamiršti, kad Lietuva yra šiaurinės Europos kraštas, kuriame žiemos metu neauga agurkai, pomidorai, vynuogės ir t.t. Žmonės, kurių gyvenime susiformavo Kūčių tradicijos, apsieidavo su maisto produktais, paruoštais vasaros ir rudens laiku, džiovintais, raugintais ar kitaip išlaikytais žiemai.

Paaiškinus Kūčių vakarienės reikšmę ir ramiai pastebėjus, kad visi valgys tik tai, kas ant stalo padėta, šios problemos bus išvengta, arba ji bent sumažinta.

Kai kuriose Lietuvos vietose ant Kūčių stalo buvo dedami obuoliai, nes gruodžio 24 d. yra Adomo ir Ievos vardo diena.

Kai padangėje sužiba pirmoji žvaigždelė, visi renkasi prie Kūčių stalo. Jeigu dangus debesuotas, tai vakarienė pradedama, tėvui arba seneliui pasakius, kad laikas valgyti. Visiems susirinkus prie stalo, sukalbama malda. Tuomet tėvas paima vieną paplotėlį ir ištiesia šeimos motinai, linkėdamas jai linksmų, gerų Kalėdų. „Dieve, duok ir kitų visiems kartu sulaukti“, atsako motina ir atsilaužia gabaliuką paplotėlio. Ji taip pat duoda tėvui atsilaužti savo paplotėlio. Po to tėvas kiekvienam šeimos nariui, arba kiekvienam esančiam prie stalo, ištiesia savo paplotėlį. Taip padaro ir motina. Po jų visi vakarieniautojai pasikeičia linkėjimais ir paplotėlių kąsniukais. Reikia žiūrėti, kad nė vieno neaplenktum ir tavęs niekas neaplenktų, nes tai reiškia didelę nelaimę, o gal ir mirtį ateinančiais metais. Laužiant paplotėlį, visi stengiasi atsilaužti didesnį gabalą, negu lieka laikančiajam. Tuomet laužančiojo metai bus geresni. Laikantysis saugoja, kad nenulaužtų didelio gabalo, nes gali jo „laimę nulaužti“.

Jeigu ant stalo dedami obuoliai, tai po paplotėlio laužymo motina paima vieną obuolį, supjausto į tiek dalių, kiek yra vakarieniautojų, ir pirmąjį gabalėlį duoda tėvui. Tuo prisimenamas pirmųjų tėvų nupuolimas: kai Ieva davė obuolį Adomui, o tas jį ėmė ir valgė. Paskui obuolio gabalėliai išdalinami vakarieniautojams.

Kitų valgių valgymo eilė nenustatyta: valgo, ką kas nori, bet labai svarbu bent paragauti kiekvieno valgio. Kas aplenkia Kūčių valgius, tas nesulauks kitų Kūčių.

Kūčių vakarienės metu užsilaikoma ramiai, rimtai, per daug nekalbama, nejuokaujama ir nevartojama alkoholinių gėrimų. Jeigu kam būtinai reikia užsigerti, tai geriamas vanduo, naminė gira, vaisių sultys. Vakarienę pavalgius, neskubama nueiti nuo stalo: kas pirmas atsikels kam nors nebaigus valgyti, pirmas ir mirs. Šeima pasilieka sėdėti, nuotaika truputį prašviesėja, daromi būrimai ir spėliojimai apie ateinančius metus, sveikatą ir laimę, meilę ir t.t. Kūčių vakaras labai turtingas būrimų.

Pasibaigus būrimams, šeima renkasi prie Kalėdų eglutės. Labai graži tradicija yra bendras kalėdinių giesmių giedojimas ir Šv. Rašto ištraukos apie Kristaus gimimą skaitymas. Paprastai skaito vyriausias amžiumi šeimos narys. Jeigu tebeturime tarp savų senelių (arba tėvų), kurie gimę ir augę Lietuvoje, prie eglutės paprašykime, kad papasakotų, kaip jie šventė Kalėdas, kai dar buvo maži. Būtų gražu, kad visą šeimynišką programą prie eglutės įsirašytume į juostelę arba vaizdajuostę, o paskui užrašytume datą ir pasidėtume. Ji bus labai brangi, kai vaikai užaugs, o senelių galbūt jau nebeturėsime tarp mūsų.

Kalėdų dovanos ir Kalėdų senis Lietuvos nepriklausomybės laikais tebebuvo gana nauji dalykai. Anksčiau žmonės Kalėdas švęsdavo ne dėl dovanų, bet dėl to, kad tai Dievo Sūnaus gimimo diena. Kūčių vakarienės, bendros maldos, pabendravimo su savaisiais visiškai užteko, kad įsiviešpatautų šventiška nuotaika. Tačiau vėlesniais laikais prisidėjo ir kiti priedai, kuriuos esame pratę matyti svetimuose, nekrikščioniškuose kraštuose: eglutės, dovanos, blizgučiai, Kalėdų seniai.

Kai Lietuvoje jau buvo puošiama eglutė ir tikimasi dovanų, vaikai tas dovanas turėjo „užsidirbti“. Atėjęs Kalėdų senelis reikalaudavo, kad vaikai atliktų trumpą programėlę. Kiekvienas vaikas pasirodydavo, kaip mokėdavo: vieni deklamuodavo, kiti padainuodavo, pašokdavo, pagrodavo kokiu instrumentu. Jeigu Kalėdų senelis pats neateidavo į namus, vaikai vis tiek turėdavo pasirodyti, nes Senelis „viską mato“, taigi ir juos matys. Pasidalinus dovanomis, vaikai paprastai eidavo gulti, o suaugusieji būtinai važiuodavo į Piemenėlių mišias (kitur dar vadinamas Bernelių mišiomis).

Kalėdos Lietuvoje, kaip ir kitur, prasideda gruodžio 25 d. Ta diena laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Lietuvių Kalėdų apeigos turi daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose buriama, atliekami magiški veiksmai, dainuojamos dainos ir kt.

Mūsų protėviai per Kalėdas kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo Kūčių stalą, stebėjo, ar nesą vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną dalindavo gyvuliams.

Pirmą Kalėdų dieną žmonės buvo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Esant šaltai Kalėdų dienai, tikėjosi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei snigo, tai reiškė, kad ateinančiais metais būsią daug dirvinių pelių, kurios sukaposiančios gubose javus. Saulėta diena rodė derlingus metus. Jei per Kalėdas būdavo daug sniego, dzūkai tikėjosi gero vasarojaus.

Kalėdų, kaip ir kitų švenčių, dienomis didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi lyg savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Apeiginius linkėjimus senovėje atlikinėjo žyniai, įvairūs persirengėliai ir pan. Pakiemiais persirengę vaikščiodavo Kalėdų senis, arba Kalėda, ir linkėdavo gero derliaus. Kalėda vaizdavo laiko atgimimo apeigų atlikėją. Kalėdų senis greičiausiai vaizduodavo sudievintą prosenį ar žynį kalėdotoją, kuris sveikinimais bei giesmėmis užkalbinėjo būsimą derlių, aukojo namų dievams bei vaizdavo būsimąją mėgėjišką sėją.

Per Kalėdas ir visus tarpušvenčius žmonės giedodavo išlikusias iš žilos senovės kalėdines giesmes su priedainiu „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“ ir t.t., kuriose buvo garbinama sugrįžtanti saulė. Šios giesmės yra paveldėtos iš pagoniškų saulės sugrįžimo apeigų. Kalėdų giesmėse garbinami žydintys medžiai, simbolizuoją besiartinantį pavasarį.

Vienas iš prosenovinių papročių buvo kalėdojimas, kuris prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių (sausio 6 d.). Kalėdojant, be apeiginių sveikinimų, dar buvo giedamos giesmės, kurių žodžiams priskiriama magiška galia padidinti javų derlingumą bei gyvulių ir žmonių vaisingumą.

Per Kalėdas žaisdavo įvairius magiškus žaidimus, kurie turėję pagerinti būsimą bičių spietimąsi, sodų bei laukų derlingumą, gyvulių sveikatą ir t.t.

Lietuvoje kai kur išliko prosenoviškas paprotys per Kalėdas už stalo kampo pastatyti eglės šaką bei jos šakomis papuošti namų duris iš lauko pusės. Saulei grįžtant, eglei, simbolizuojančiai žalią vasarą, buvo priskiriama magiška galia.

Eglutės puošimas riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, kuris visų pirma turėjęs pagausinti derlių. Apskritai riešutai ir lazdyno medis buvo laikomis šventaisiais, nes į lazdyną niekad netrenkiąs perkūnas. Obuoliui lietuvių tautosakoje priskiriama antgamtiška, stebuklinga jėga. Su jo pagalba žmogus galįs pasiekti viso, ko trokšta. Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo visokių blogybių.

Straipsnį pagal leidinius „Lietuvių papročiai ir tradicijos“ (aut. Danutė Brazytė Bindokienė) ir „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“ (aut. Pranė Dundulienė) parengė Asta VERBICKIENĖ

Žurnalas „Gedimino universitetas“
1999 metai / Nr.7 (10)

Views All Time
Views All Time
18172
Views Today
Views Today
2
0 0