Kristaus apsireiškimas (Trys karaliai)
„Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2b)
Į Betliejų atkeliavo trys išminčiai iš Rytų. Keistuoliai svetimšaliai atpažino Betliejaus Kūdikyje Pasaulio Karalių. Bažnyčia šį įvykį švenčia Kalėdų laikotarpiu. Tai graži ir labai paslaptinga šventė. Pilna kažkokios nesuvokiamos, neaprėpiamos prasmės. Žinoma, mes suprantame, kad Bažnyčia tikrai čia neakcentuoja taip giliai žmonių pasąmonėje įsišaknijusio karnavalo (persirengimo karaliais, vaikštynių, lankymosi vienų pas kitus, dovanų teikimo vienas kitam) ir kitų linksmybių. Gal jos ir dera su Kalėdų džiaugsmu, bet nemanau, kad bažnyčioje šiuo laikotarpiu trūktų šurmulio.
Kristaus Apsireiškimas (Epifanija) yra tikėjimo įvykis. Ką dar jis gali pridėti prie Kalėdų slėpinio, Dievo Įsikūnijimo, kuris mus su kaupu užtvindė ir pradžiugino savo nesuvokiamu ir mūsų sąmonę gniuždančiu Dievo Meilės Proveržiu?..
Atrodytų, Jis gimė, apsigyveno tarp mūsų, ir ko mums dar trūksta… Bet Bažnyčia sako – ne, Kalėdų slėpinys dar tebesitęsia, nesustoja ties Gimimu. Epifanija pabrėžia Kristaus atskleidimą visiems žmonėms, visam pasauliui. Tie trys Rytų išminčiai (liaudis juos titulavo karaliais) atstovauja Evangelijos pasakojime visą pasaulį. Šventės moralas toks – šis nuostabus, nesuvokiamas Dievo Įsikūnijimo, Jo susitikimo ir apsigyvenimo tarp žmonių planas yra skirtas ne tik žydams – išrinktajai Dievo tautai, bet ir pagonims – tam kitam, tiesiog visam ir visokiam pasauliui. Net tiems, kurie yra „TOLI“, užteka „žvaigždė“ – tikėjimo šviesa atveda juos į Viešpaties pažinimą ir garbinimą. Lyg viskas, kas mums yra suprantama ir logiška, yra apverčiama aukštyn kojom: toli tampa arti, o esantys arti – išrinktieji, mylimieji nutolsta, atsuka nugaras, nepriima Dievo plano, kaip kad parašyta: „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jn 1, 11). Ateina tie kiti – kitos rasės, kitokių įsitikinimų, kitokių gyvenimo patirčių žmonės. Įsikūnijimo slėpinys tampa pažįstamas, regimas ir tiems, kurie vadovaujasi tik mūsų žmogiškąja logika ir taisyklėmis.
Šios šventės nuotaikos ir temos vis dar kalėdinės: kontempliacija, garbė, dovana. Tačiau jos praplečiamos – šiems dalykams suteikiama gilesnė ir platesnė prasmė. Mes kreipiami „didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13) link. Tai – galutinis Kalėdų tikslas, vedantis toliau negu mūsų žmogiškasis įsivaizdavimas. Ir per Kristaus Apsireiškimą esame vedami toliau – į Gailestingojo ir mus mylinčio dangiškojo Tėvo glėbį. Mūsų tikėjimo kelionė, prasidėjusi tuomet, kai mes patikėjome žvaigžde, veda į Dievo Artumo regėjimą.
Epifanija – Kristaus Apsireiškimas nesustoja ties Trijų išminčių apsilankymu prie kūdikio lopšio ir neapsiriboja jo pagarbinimu. Liturgija jam priskiria ir kitus du mūsų tikėjimo įvykius: Jėzaus krikštą Jordano upėje ir Vestuves Kanoje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog jie nelabai „įsipaišo“ į Kalėdų šventės dinamiką. Tačiau taip yra todėl, kad mes susiaurinam šią šventę.
Tiek Jėzaus krikštas Jordane, tiek vestuvių pokylis Kanoje kreipia mus į Kalėdų slėpinio prasmę. Kristus įsikūnijo ir atėjo susitikti su žmonija, kad susijungtų su ja slėpiningu santuokos ryšiu, kad sukurtų su ja tikrą, neišardomą meilės sąjungą. Krikštu Jordane jis nuplauna žmoniją, kad ji švari ir apdovanota visokiausiomis dovanomis galėtų dalyvauti savo vestuvių pokylyje, kuris baigsis Dangiškajame Pokylyje. Šio pokylio regimas simbolis ir garantas yra Eucharistijos šventimas. Gal todėl neatsitiktinai senieji liturginiai tekstai prie minėtų slėpinių prijungia dar ir Duonos padauginimo stebuklą. Tai aiški nuoroda į Jėzaus Kristaus Apsireiškimo pilną baigimą.
Šiandien nušvitusi Kristaus Apsireiškimo žvaigždė visada šviečia kasdienybėje ir veda per tą eucharistinę-mistinę vakarienę, kuri apima ir Kristaus-Sužadėtinio, ir žmonijos (ypatingai Bažnyčios)-Sužadėtinės sąjungą, apvalytą Krikšto vandeniu. Šios žvaigždės šviesa yra amžinojo apsireiškimo pasirodymas laike, ir ji yra pirmtakė to „didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo“ (Tit 2, 13).
