Apskritai pastarieji du šimtmečiai Europai ir pasauliui buvo itin svarbūs. XVIII amžiaus pabaigoje Vakaruose žmogaus teisės, tautos apsisprendimas ir pilietybė išsikovojo istorinės ir pilietinės realijos statusą. Tai rado atgarsį ir to meto konfederacinėje lietuvių ir lenkų valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje, savotiškame Europos politiniame fenomene. 1791 m. gegužės 3 d. šios Respublikos Seimas priėmė Konstituciją. Tai buvo antroji po JAV konstitucija pasaulyje ir pirmoji Europoje. Tų metų spalio 20 d. konstituciniu aktu – Abiejų tautų abipusiu pasižadėjimu – buvo išsaugota Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto padėtis. Šitas ėjimas į demokratiją buvo sužlugdytas, kaimynams pasidalijus valstybę ir Lietuvą pašalinus iš pasaulio politinio žemėlapio.

Nepakartojamas istorinis šansas atkurti valstybę atsirado tik po 123 metų, kai vėl buvo iškeltas tautų apsisprendimo principas, – pirmojo pasaulinio karo pabaigoje JAV prezidentas Thomas Woodrowas Wilsonas paskelbė 14-os punktų deklaraciją apie tautų apsisprendimą. Iškilo ir Lietuvos kaip tarptautinės teisės subjekto atstatymas. Lietuva pasinaudojo šia galimybe. Kaip atsakas į 1795 m. spalio 24 d. Rusijos, Prūsijos ir Austrijos pasirašytą Lietuvos ir Lenkijos valstybės visiško likvidavimo aktą atsirado 1918 m. vasario 16 d. aktas, kuriuo buvo paskelbta apie Lietuvos Valstybės atkūrimą.

1939 m. rudenį Molotovo-Ribentropo pakto slaptaisiais protokolais bandyta paneigti Lietuvai išties svarbų Vasario 16-osios aktą. Lietuva buvo okupuota ir po 6 savaičių aneksuota. 1941 m. vasarą tauta pabandė sugrįžti į Vasario 16-osios politinę erdvę. Prasidėjus Vokietijos-Sovietijos karui, Lietuvoje birželio 23-27 d. įvyko masinis Tautos sukilimas, kuris iškėlė Lietuvos Laikinąją vyriausybę. Buvo paskelbta apie Nepriklausomybės atkūrimą. Tik naujas okupantas užgniaužė šį siekį. Ir 1941 m. Birželio sukilimas nedavė to, ko vylėsi tauta.

Lietuvai vilčių suteikė 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovų paskelbta Atlantos chartija. Joje deklaruota pokarinė pasaulio sandara, tautų suverenumo ir apsisprendimo teisės gerbimas. Tikėtasi greitai sugrįžti į suverenių pasaulio tautų šeimą. Tik Sovietija, apgavusi patiklų demokratinį pasaulį, antrajame pasauliniame kare laimėjo dvigubai: jai liko Molotovo-Ribentropo pakto rezultatai ir dar tapo Teherano-Jaltos-Potsdamo konferencijų ir paktų dalyve, Rytų Vidurio Europos reikalų tvarkytoja. Lietuvai teko reokupuotos teritorijos dalis ir sunki devynerių metų partizanų kova, negaunat jokios išorinės pagalbos. Partizanai mąstė apie savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Partizanų apygardų atstovų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. buvo priimta politinė deklaracija, kurioje kalbama apie karinę tautos išsilaisvinimo kovą, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė valstybė. Ši Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija 1999 m. Seimo paskelbta Lietuvos Respublikos teisės aktu. Tik laisvės diena dar buvo toli.

Istorinei politinei situacijai, į kurią Lietuvą įklampino agresoriai, iššūkį metė 1990 m. Kovo 11-osios aktas. Kovo 11-osios aktu Lietuva, deklaruodama Nepriklausomybės atkūrimą, tautų apsisprendimo teisę pakėlė į naują erdvę, kurioje prasidėjo grandininė reakcija, sugriovusi Sovietų imperiją.

Lietuva XX amžiuje trečią kartą pasinaudojo galimybe atkurti savo valstybės nepriklausomybę. Kovo 11-oji yra šalia Vasario 16-osios. Kovo 11-osios aktas yra unikalus. Nepasinaudojus ta istorinė galimybė dar kartą ji galėjo ir nebepasikartoti. Bet vis tik jos nebūtų buvę, jeigu ne Vasario 16-osios aktas. Nepriklausomybę Lietuva pasirinko 1918-aisiais. 1990 m. kovo 11-ąja Lietuva dar kartą patvirtino savo pasirinkimą.

Doc. Sigitas Jegelevičius

Views All Time
Views All Time
10467
Views Today
Views Today
1
0 0